Dreverna: pažintis su J. Gižo istorija ir įspūdingas kraštovaizdis

Drevena
Drevena
Alfa.lt
2018-06-24 11:00

Dreverna, dar kitaip vadinama Mažųjų laivų uostu, turi kuo didžiuotis. Klaipėdos rajone tai yra viena gražiausių vietovių, siūlanti tiek Lietuvos, tiek užsienio turistams įdomiai praleisti laiką. Kviečiame iš arčiau susipažinti su pagrindiniais Drevernos objektais, kurie tikrai padovanos daug gerų įspūdžių ir ilgai išliksiančių prisiminimų.

Dėmesio verta J. Gižo etnografinė sodyba-muziejus

Dreverna yra įsikūrusi Klaipėdos rajono pietvakariuose, netoli Kuršių marių. Gyvenvietė buvo minima dar XIII a. Kiek vėliau ši vietovė tapo svarbiu prekybos centru, kuriame vykdavo dideli žuvų turgūs. Nemalonus incidentas užfiksuotas maždaug prieš dešimtmetį, kai gyvenvietę nusiaubė viesulas – kelioms dienoms dingo elektra, nutrūko energijos tiekimas.

Palei Dreverną teka Karaliaus Vilhelmo kanalas. Juo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą, taip aplenkdami pavojingas Kuršių marias. Kanalo ilgis siekia 24 m, plotis – apie 30 m. Dreverna turistus traukia dėl unikalios vandenų apsuptos vietovės.


Karaliaus Vilhelmo kanalas

Kone labiausiai žinomas vardas Drevernoje – Jonas Gižas. Šis žmogus 1867 m. gimė Ventėje. Į Dreverną jis persikėlė apie 1895 m., įsigijo sklypą, pasistatė namus, dirbtuvę. Auksarankis meistras burvaltes statydavo savo kieme, tad jo laivus užsisakydavo gyventojai iš Mingės, Juodkrantės ir kitų artimiausių gyvenviečių. Laivadirbys su žmona Eva Traušis susilaukė septynių vaikų – trijų sūnų ir keturių dukterų. Joną Gižą senatvėje globojo duktė Ieva. Ji tapo namų šeimininke ir šeimos tradicijų saugotoja. Moterį aplinkiniai vadino Gižo Eve. Evė buvo graži ir turtinga, tačiau visą dėmesį ji skyrė tėvo priežiūrai ir neištekėjo. Gižo Evė mirė 1993 m. rudenį, palaidota Drevernos kapinėse.

Jono Gižo garbei liko etnografinė sodyba-muziejus. Joje galima apžiūrėti ekspoziciją „Laivadirbio skrynią atvėrus...“. Sodyboje sužinosite apie Pamario krašto istoriją ir kultūrą, žvejų gyvenimo būdą, darbus ir amatus, pačią J. Gižo asmenybę ir laivadirbio amatą.


J. Gižo etnografinė sodyba-muziejus

Pagrindinę ekspoziciją sudaro keturios dalys. Pirmoji – Kuršių marių laivų statyba. Šioje dalyje daug dėmesio skiriama laivadirbystės technologijos procesams ir amato ypatybėms. Ekspozicijos svečiai gali apsilankyti improvizuotose dirbtuvėse ir atverti garsiojo laivadirbio kasdienių įrankių skrynią. Beje, eksponuojamas Kuršių marių planas su pažymėtomis laivų statyklų vietomis lankytojui leidžia daugiau sužinoti apie laivų statymo istoriją, susipažinti su pagrindiniais technologiniais procesais ir svarbiausiais valties statymo etapais.

Antroji ekspozicijos dalis skirta pažinčiai su plokščiadugnėmis Kuršių marių žvejų valtims ir jų paskirtimi. Lankytojai gali iš arti apžiūrėti laivus, kuriuos statė garsusis pamario laivadirbys, pateikiama fotografijų ir laivų konstrukcijų, iliustruojančių Jono Gižo darbo rezultatus. Jau būdamas senas laivadirbys kūrė burvaltes, reisines, kurėnų modelius ir vėtrunges. Parodose daug liaupsių sulaukė būtent šio meistro laivų modeliai – kurėnai, kiudelinės, bradinės, venterinės burvaltės su žvejybos priemonėmis. Tai kone vertingiausi antrosios ekspozicijos eksponatai.


J. Gižo etnografinė sodyba-muziejus

Trečioji dalis pristato gyventojų susisiekimą vandeniu. Pagrindinės susisiekimo priemonės buvo Kuršių marios, upės ir vandens kanalai. Vietiniai senais laikais šieną ir gyvulius perkeldavo valtimis. Burvaltėmis dreverniškiai pasiekdavo bažnyčią. Fotografijose parodoma, kaip visas procesas vyko.

Paskutinė dalis skirta virtuvei, kurioje laiką leisdavo krante likusios moterys. Ekspozicijos lankytojai gali pamatyti pamario krašto gyventojus supusius kasdienius darbo įrankius, baldus, interjerą.

Šiuo metu J. Gižo sodyboje organizuojami edukaciniai užsiėmimai. Vienas jų – „Mano vėtrungė“. Užsiėmimo metu vyksta pažintis su muziejaus ekspozicijos dalimi, skirta vėtrungėms, J. Gižo dekoratyvine vėtrunge, šių kūrinių paskirtimi, ženklais, simboliais, spalvomis. Iš medinių detalių dėliojama ir klijuojama vėtrungė. Paskutinis etapas – jos spalvinimas akriliniais dažais. Užsiėmimo dalyviai sukurtą vėtrungę pasiima prisiminimui.


J. Gižo etnografinė sodyba-muziejus

Prieš keletą metų J. Gižo etnografinę sodybą aplankė Vokietijoje gyvenantis laivadirbio vaikaitis Ernstas Gižas (Ernst Giszas). Jis prisiminimais apie pabėgimą į Vakarus, tėvą Martiną ir patį senelį Joną Gižą dalijosi su muziejaus darbuotojais.

E. Gižas gimė 1938 m. šalia Ventės esančiame Šturmų kaime. Ernstas teigė, kad nemažai laiko praleisdavo pas senelį Drevernoje, nes tėvai daug dirbo ūkyje. Anūkas prisimena, kad J. Gižas buvo griežtas, rimtas ir už šėliojimus visada baudęs žmogus.

Ernstas su mama apie pabėgimą galvojo dar karo metais. Kelionė į Vakarus buvo pradėta nuo Drevernos. Bėgliai laivu į Nidą, o nuo ten pėsčiomis traukė iki Karaliaučiaus. Su ašaromis istoriją prisiminęs J. Gižo anūkas neslėpė, kad viskas galėjo baigtis liūdnai, laimei, paskutinėje atkarpoje jis su mama nespėjo į laivą Gdynėje. Vokiečių laivas „Wilhelm Gustloff“, su kuriuo turėjo plaukti Gižų šeima, atsidūrė Baltijos jūros gelmėse, kai jį torpedavo sovietų povandeninis laivas. Perpildytu laivu plaukė apie 10 tūkst. žmonių, daugiausiai civilių, bėgusių iš Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto.

Ernstas aktyviai domėjosi lietuviškomis šaknimis ir tuo didžiuojasi iki šiol. Jis Mažojoje Lietuvoje praleistą laiką prisimena su šypsena ir nostalgija. Net ir praėjus daug metų nuo pasitraukimo į Vakarus, Ernstas aplankydavo Drevernoje likusius artimuosius (tėvo seserį Evą Gižas, pusbrolį Joną Starą), pasižvalgyti po sodybą užsuka ir šiandien. Tiesa, Ernsto namai Šturmų kaime sovietmečiu buvo nuniokoti melioracijos, tad neišliko. Nors per ilgą laiką daug kas pasikeitė, J. Gižo anūkas tėviškę visada aplanko su malonumu.

Drevernos apžvalgos bokštas ir jo panorama

Prieš trejus metus Drevernoje buvo atidarytas naujas apžvalgos bokštas. Šis statinys iš naujausių metalinių konstrukcijų yra aukščiausias vietovėje (15 metrų aukščio). Bokštas vienintelis Lietuvoje, kurio viršuje sumontuotos vienkojės metalinės kėdutės. Apžvalgos aikštelėje yra pateikta informacijos apie aplinkinius objektus, užsilipus praverčia ir asmeniniai žiūronai.


Drevernos apžvalgos bokštas

Iš bokšto atsiveria nuostabi krašto panorama – matomi Kuršių marių nacionalinio parko vaizdai, kopos, marios. Aplink bokštą – Drevernos apylinkės, kuriose yra daug saugomų teritorijų.

Iš bokšto galima pamatyti ir sklandantį stambiausią Lietuvoje plėšrųjį paukštį – jūrinį erelį. Jis mariose gaudo žuvis ir vandens paukščius. Beje, vasarą pamario nendrynuose galima išvysti ir krakšlių, didžiųjų baublių, gulbių nebylių, kurios ruošiasi perėti. Vasaros pabaigai artėjant pasiseks pamatyti ir urvinę antį su jaunikliais.

Ateityje apžvalgos bokšte viliamasi įrengti binoklį, švyturio žibintą. Manoma, kad tai padėtų lengviau orientuotis atplaukiantiems laivams. Į apžvalgos bokštą galima patekti nemokamai bet kuriuo paros metu, todėl čia atvyksta ne tik keliautojai, bet ir jaunieji. Daugelis nepraleidžia puikios progos įsiamžinti kerinčioje aplinkoje.

Reisinė „Dreverna“

Tęsiant pažintį su Dreverna, būtina pamatyti senovinį burinį Kuršių marių laivą – reisinę „Dreverną“. Ji nuo vytinių ir baidokų skyrėsi tuo, kad turėjo geresnių jūrinių savybių. Tokių laivų medžiagos pagrindą sudaro ąžuolas, jie turėjo gafelinį takelažą. Kadangi laivo konstrukcija buvo pakankamai stipri, tai leido jam plaukioti audringomis Kuršių mariomis ir Aistmarėmis, o plokščio dugno nulemta maža grimzlė -– upėmis ir kanalais.


Senovinis burinis kuršių laivas-reisinė Dreverna

Pagal tipologiją tokie laivai buvo vadinti „plokščiadugniais Kuršių marių laivais“. Jais buvo galima plukdyti ir keleivius. Daugelis tokio tipo laivų lietuviško pavadinimo neturi, todėl vadinami reisinėmis (reisas, kelionė).

1751 m. Rusnės valsčiuje puikavosi 43 tokie laivai. Jie buvo skirti gabenti javams ir prekėms iš Klaipėdos bei Tilžės į Karaliaučių ir atgal. 1823 m. Klaipėdos laivininkai turėjo septynias reisines. 1874 m. Rytprūsiuose plaukiojo jau apie 600 tokių laivų. Jie gabeno statybines medžiagas, druską, javus ir kitus krovinius per Nemuną, Prieglių, Kuršių marias ir Aistmares. Laivai pasiekdavo Vyslą ir Dancigą.

Inžinierius Werneris Jaegeris informaciją apie tokio tipo laivus pateikė knygoje Der Kurische Reisekahn MARIA. Ji išleista 1995 m. Duisburge, jau po autoriaus mirties. Knyga buvo labai vertinga laivadirbiams, Drevernoje atkūrusiems burlaivį „Maria“ ir sugrąžinusiems jį į Kuršių marias.

Šiuo metu reisinė „Dreverna“ yra įtraukta į edukacinę programą „Žuvies kelias“, kurioje galima ne tik susipažinti su gyvenviete, bet ir paragauti unikalios dreverniškių žuvienės. Programos metu susipažįstama su žuvų auginimu uždarose sistemose, mobilia rūkykla ir žuvies parduotuve. Mažųjų laivų uoste žvejai visada pasirengę keliautojus išplukdyti į marias su įspūdingu buriniu kuršių laivu – reisine „Dreverna“.


Senovinis burinis kuršių laivas-reisinė Dreverna

Tiesa, Mažųjų laivų uostas teritorijoje yra įsikūręs Drevernos kempingas. Jis apsuptas jachtų, laivelių, Kuršių marių ir Drevernos upės. Nuostabų jausmą sukuria marios, vėjas, smėlis, saulė. Tai kaituotojų ir buriuotojų rojus. Vieta tinka ir ramiam šeimos poilsiui, įsimylėjėliams. Drevernos kempinge yra 12 aštuonviečių poilsinių medinių namelių, taip pat kemperių ir palapinių aikštelės.

J. Gižo šeimos kapas, lietuvininkų krikštai

Drevernoje yra ir laivadirbio J. Gižo šeimos kapas. Senosios kapinės stovi ant nedidelio kalniuko. Aplink jį iki pat viršaus sukasi takelis.

Kapinėse yra galimybė susipažinti su to meto vietinių kalvių gamybos antkapiais, paskaitinėti vokiškai ar įdomia lietuviška tarme ant antkapių parašytų tekstų.

J. Gižo kapas dėmesio sulaukė praėjus keleriems metams po J. Gižo etnografinės sodybos sutvarkymo. Ant laivadirbio paminklo išraižytas laivas.

Beje, Drevernos kapinėse išsaugoti ir senųjų lietuvininkų antkapiniai paminklai – krikštai. Kapinėse nėra aukštumų, tad potvyniai jų nenuplauna. Nors kapinaitės daugelį metų buvo užmirštos, jos, skirtingai nei kitos apylinkių kapinės, nuo vandalų nenukentėjo.


Drevernos k. kapinėse išsaugoti senųjų lietuvininkų antkapiniai paminklai-krikštai

Krikštas – viena iš senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje. Jie buvo daromi iš storos profiliuotos lentos. Savo siluetu krikštas primena medį, dažnai jo šonuose būdavo išpjaustinėjami paukšteliai. Krikšto funkcijos gerokai platesnės nei mirusiojo atpažinimo ženklas. Galima manyti, kad krikštas yra mitologinio pasaulio medžio, jungiančio visas Visatos dalis, simbolis. Dvasine prasme tai vėlės arba maldos kelias į dausas, dangiškąsias sferas.

Norinčius geriau pažinti Pamario kraštą, kviečiame nemokamai atsisiųsti interaktyvų-edukacinį žaidimą „Laisva, skanu, unikalu – žuvies keliu“, kuris keliaujantiems suteiks daug pozityvių emocijų. Žaidimą atsisiųsite iš svetainės www.zuvieskeliu.lt


Dreverna: pažintis su J. Gižo istorija ir įspūdingas kraštovaizdis

Drevena
+11