Savaitgalis pamaryje: ilgiausias tiltas, seniausi ąžuolai ir aukščiausi švyturiai

Rusnės tiltas
Rusnės tiltas
Alfa.lt
2018-06-22 12:59

Vasarą į Lietuvos pajūrį keliaujame pasilepinti saule ir jūra. Jei tingus poilsis jums ne prie širdies – patyrinėkite mūsų siūlomą maršrutą, kad pamario krašte atrastumėte žaliuojančių parkų, šimtamečių medžių ir permainingų laikmečių audras atlaikiusių architektūros vertybių.

Kur gražiausi tiltai ir gardžiausia žuvis?

Vienas garsiausių ir seniausių tiltų Klaipėdos krašte – dar XX a. pr. statytas kabamasis tiltas per Miniją, jungiantis Lankupių kaimą ir Šilutės apylinkes. Pėstiesiems skirtas 130 metrų ilgio tiltas – ilgiausias tokio tipo statinys Lietuvoje, kuriuo ir šiandien mielai vaikščioja smalsūs turistai. Šis tiltas yra įtrauktas į Lietuvos rekordų sąrašą. Atsistojus ant jo, galima gėrėtis nuostabiais Minijos ir jos pakrančių vaizdais. Kanalo pradžioje įrengtas Lankupių šliuzas – Lietuvos technikos paminklas. Šį įrenginį, kadaise skirtą laivams plukdyti iš vieno vandens telkinio į kitą ir padėjusį sureguliuoti skirtingus vandens lygius, šiandien dažnai fotografuoja turistai.

Lankantis Šilutėje, neįmanoma nepastebėti geltono metalinio tilto per Šyšos upę. Šilutės ir Rusnės apylinkes jungiantis tiltas pastatytas dar 1914 m. Jį projektavęs inžinierius Fabianas konstrukciją kūrė pagal to meto tiltų statybos ypatumus, kokybę ir Klaipėdos krašto madas. Nors praėjo šimtmetis, šiandien lenktais skliautais papuoštas tiltas – ryškus urbanistinis akcentas.

Klaipėdos krašte yra ir daugiau tiltų, nuo kurių atsiveria žaliuojanti pamario gamta.

Rusnėje, už poros šimtų metrų nuo Pakalnės žvejų uosto, kabo prieš penkerius metus visiškai atnaujintas tiltas. Virš Pakalnės upės esantis tiltas sujungia abu Pakalnės upės pakrančių promenados takus. Be to, medinis kabamasis tiltas, jau kelis dešimtmečius vietinių vadinamas beždžionių tiltu, yra puiki pramoga visai šeimai. Bijantys aukščio, žengdami nuolat judančiu tiltu, turės susikaupti.


Kabantis tiltas pėstiesiems (Lankupių kaime)

Pasivaikščioję pamario krašto upių pakrantėmis, pakeliaukite vandens keliais. Jei norite nusikelti į prieš 200 metų buvusius laikus ir pamatyti, kaip senovėje mariomis ir upėmis keliavo tų laikų prekeiviai ir žvejai, išsinuomokite istorinį laivą „Dreverna“. Jūsų laukia pasiplaukiojimas Kuršių mariomis. Senovinis burinis kuršių laivas, vadinamas reisine, atkurtas pagal autentiškus brėžinius. Tai vienintelis tokio tipo laivas Lietuvoje. Jame organizuojama 4 valandų edukacinė programa „Žuvies kelias“. Šio kulinarinio vandens turizmo maršruto metu galima susipažinti su laivadirbyste, sužinoti daugiau apie žvejybą ir paragauti laive troškinto ungurio ar kitos šviežios, burnoje tirpstančios žuvies.


Senovinis burinis kuršių laivas-reisinė Dreverna

Šimtamečių medžių buveinės

Keliaujant sausumos keliais, Klaipėdos krašte verta aplankyti iki mūsų dienų gyvuojančius šimtamečius medžius. Vienas jų – Didžioji tuja – auga šalia Kintų girininkijos pastato Šilutės rajone. Šis gamtos paminklas yra net septyniolikos metrų aukščio, medis matomas iš toli. Didžioji tuja – antras pagal dydį tokios rūšies medis Europoje. Aukštesnė tuja auga tik Šveicarijoje. Kiek žiemų šis medis išgyveno, sunku pasakyti, nes tuja yra dvikamienė. Girininkijos pastatas buvo statomas apie 1902–1912 metus, todėl spėjama, kad tais metais buvo pasodinta ir tuja.

Jei, aplankę Kintus, nuspręsite keliauti toliau, rinkitės senąjį kelią pro Priekulę. Šis jaukus ir autentiškumą išsaugojęs miestelis garsėja ne tik puikiai išsilaikiusiais architektūriniais pastatais. Vingio parke, kuriame vyksta jojimo varžybos, stovi gamtos paminklas – 1,5 metro storio ir 25 metrų aukščio Priekulės ąžuolas. Parką puošia tautodailininkų sukurtos istorinės tematikos medžio skulptūros, stovinčios šimtamečių medžių apsuptyje.

Pamario regione nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos atgyja tarp marių, pievų ir miškų įsikūręs mažas kaimelis – Svencelė. Tai unikali vieta, kur, jūros vėsai susidūrus su įšilusių kopų alsavimu, vėjas daug stipresnis nei bet kur kitur Lietuvos pajūryje. Kaip tik todėl didžiausia tikimybė sutikti jėgos aitvarų mėgėjus – būtent Svencelės apylinkėse. Čia, apsuptas klampios pelkės, stovi Svencelės ąžuolas.


Svencelės ąžuolas

Netoliese esančioje Šilutėje garbingą vietą užima Pagrynių ąžuolas. Šio galiūno aukštis – apie dvidešimt penkis metrus, skersmuo siekia net 1,5 metro. Pagrynių ąžuolas jau 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu ir yra saugomas valstybės. Manoma, kad ąžuolas šioje vietoje pasodintas prieš 300 metų.

Šilutės rajone ošiančiame Žalgirių miške auga ir daugiau šimtamečių ąžuolų. Vienas jų, siekiantis beveik 18 metrų aukštį, išties yra nepaprastas. Šis ąžuolas pavadintas iš Šilutės krašto kilusio vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano vardu. Ąžuolo lajos aukštis – daugiau nei 11 metrų. Medis galiūnas įtrauktas į Lietuvos saugomų paminklų sąrašą ir yra vienintelis gamtos paminklas Nemuno deltos regioniniame parke.

Smalsius keliautojus pamario krašte turėtų sudominti Salantų dvaro parkas, įkurtas ant vaizdingo Salanto upės kranto. Parkas vertingas savo biologine įvairove ir jame augančiu valstybės saugomu gamtos paveldo objektu – Salantų kaštonu. Įspūdingas ir gyvybingas 1,5 metro skersmens, beveik 5 metrų apimties medis yra pats storiausias kaštonas Lietuvoje. Jo aukštis – 28 metrai.

Medžių rekordininkų išliko ne tik pamaryje, bet ir Klaipėdos mieste. Jaunystės gatvėje, esančioje Paupio gyvenvietėje, auga storiausias mieste Paupio ąžuolas. Jei norėsite jį apglėbti, vargu ar užteks dviejų rankų – kamieno apimtis siekia 3,55 metro. Paupio ąžuolo lajos plotis – 21 metras, o aukštis – 18 metrų. Girių karaliumi tituluojamas medis čia keroja beveik du šimtmečius.

Skvero ąžuolas lają išplėtęs S. Daukanto ir I. Kanto gatvių sankryžos skvere. Šio galiūno kamieno apimtis siekia 3,5 metro, o laja išsišakojusi beveik 25 metrus. Manoma, kad 25 metrų aukščio ąžuolo amžius siekia daugiau nei 200 metų. Dar vienas ąžuolas puošia I. Simonaitytės viešosios bibliotekos kiemą Herkaus Manto gatvėje. Bibliotekos ąžuolu pavadintas medis išsistiebęs 18 metrų. Plačiašakio senolio apimtis siekia 3,15 metro, o lajos plotis – 18 metrų. Klaipėdoje auga ir vienintelis saugotinu paskelbtas uosis. Paupio gyvenvietėje buvusio Bachmano dvaro teritorijoje išsikerojusio uosio apimtis – 4,30 metro. Laja užima 20 metrų plotį, aukštis siekia 23 metrus. Storuoju pramintas uosis čia auga apie 200 metų.


Didžioji tuja

Pamarys – pro švyturio langus

Jei norite į pamarį pažvelgti iš aukščiau – aplankykite gražiausius šio krašto švyturius. Kuršių marių ir Nemuno deltos vaizdais galima grožėtis nuo Ventės rago švyturio. Nors vietovė labiausiai žinoma dėl čia įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties, reikia paminėti, kad Ventės rage stovi seniausias iš septynių Lietuvoje esančių švyturių. Šis architektūrinis paminklas – vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį visiems leidžiama įeiti, užkopti aukštyn ir pasižvalgyti. Į švyturio apžvalgos aikštelę veda geležiniai, originaliais ornamentais papuošti laiptai. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria Kuršių marios, matyti Kuršių nerija, Rusnės sala. Ventės rago švyturys – valstybės saugomas technikos paminklas. 

Lietuvos valstybinio turizmo departamento specialistai, atsižvelgdami į milžiniškus paukščių migracijos srautus, Lietuvoje yra sužymėję paukščių stebėjimo vietas. Pamaryje tokia vieta – Ventės rago ornitologijos stotis, kurioje kasmet sužieduojama 60–100 tūkst. paukščių. Čia atklydusiais sparnuočiais galima gėrėtis paukščių stebėjimo bokštelyje, o susipažinti su paukščių rūšimis – greta esančiame muziejuje. Muziejus informatyvus ir patrauklus įvairaus amžiaus keliautojams.

Nuo Ventės rago pavažiavus keliolika kilometrų, matomas Uostadvario kelio ženklas. Šiame kaime ant Vilkinės upės senus laikus mena vandens kėlimo stotis su garo turbina ir švyturys. Senas taisyklingo aštuonkampio formos pastatas sukomponuotas iš raudonų plytų mūro, sienos briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis. Kadaise tai buvo vienintelė tokia stotis, iki šių dienų ji yra vertingas technikos istorijos ir architektūros paminklas.


Ventės rago švyturys

Dar vienas švyturys, tapęs neabejotinu kurorto simboliu, stovi Šventojoje. Centrinėje miesto dalyje stūksantis metalinių konstrukcijų švyturys dėmesį kausto dėl ryškios raudonos spalvos ir keturbriaunės konstrukcijos. 39 metrų aukščio švyturys signalus siunčia 31 kilometro, arba 17 jūrmylių, spinduliu. Užlipti į šį švyturį ir pasigrožėti Baltijos jūros peizažu iš aukštai galima vieną kartą per metus – kai minima Tarptautinė švyturių diena.

Gamtos dovanos Gargždų krašte

Dar vienas puikus maršrutas pasivaikščioti su šeima – angliško, landšaftinio stiliaus parkas vakarinėje Gargždų miesto dalyje. Jį XIX a. pr. įveisė dvarininkai baronai Rėnės (Rönne). Po šimtmečio parkas buvo rekonstruotas. Greta senojo parko įkurtas naujasis Gargždų parkas. Šis parkas gana profesionaliai suplanuotas, tai puiki senojo parko tąsa. Teritoriją sudaro lygi vakarinė terasa ir nestatus Minijos pakrantės šlaitas. Nuo jo atsiveria puikūs reginiai į apačioje vingiuojančią upę. Seniausi miesto parko medžiai skaičiuoja jau daugiau nei 200 metų. Parko senojoje dalyje auga paprastieji skroblai ir baltosios tuopos, liepos, kaštonai, sidabrinės dygliuotosios eglės, maumedžiai ir kitų rūšių medžiai. Naujai suformuota parko dalis leidžiasi į vaizdingą Minijos slėnį, kuriame vasaros metu vyksta kultūriniai renginiai. Parkas yra populiariausia gargždiškių poilsio vieta mieste.

Turbūt nerasime Lietuvoje rajono, kuriame nebūtų bent vieno garsaus akmens. Už kelių kilometrų nuo Gargždų, Dovilų apylinkėse, Dumpių miške, stūkso akmuo Baravykas. Riedulys iš akmens pastatytas kaip paminklas. Taip buvo pažymėtas Dumpių miško sodinimas XX a. pradžioje. Grybas stovi ant betoninio pagrindo, atsuktas į vakarus, t. y. į buvusio Dumpių dvaro pusę. Jis sudėtas iš dviejų dalių: koto ir kepurės. Akmenyje iškaltas užrašas vokiečių kalba: „Sodink mišką, nors ir nežinai, kas kada nors jo šešėlyje šoks. Ir pagalvok, žmogau, tai tavo protėviai tavęs nepažinę tau pasodino. Sodinta 1917–1928 m. C. G. Hildendorfo.“ Paminklo sumanytojas buvo vietinio Dumpių dvaro savininko C. G. Hilgendorfo sūnus Heinrichas, kuris už politinę veiklą kalėjo Bajorų kalėjime, garsėjusiame akmens apdirbimo dirbtuvėmis.

Netoliese, valstybiniame Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinyje, Žvelsėnų kaime, snaudžia valstybinis geologinis gamtos paminklas – Lapiškės akmuo. Kaimą garsinantis riedulys su velnio pėda – svarbus vietos tapatumo ženklas.

Ar žinote Palangos tilto istoriją?

Prie jūros traukiantys poilsiautojai labai mėgsta lankytis Palangos kurorte ir būtinai nori pereiti ilgąjį tiltą, vedantį tiesiai į Baltijos jūrą. Tačiau retas žino tilto atsiradimo istoriją. Pirmasis tilto idėją iškėlė ir jo statyba rūpinosi grafas Juozapas Tiškevičius. Į 1882 m. pastatytą tiltą buvo nutiesti tramvajaus bėgiai, kad šiuo keliu būtų galima gabenti grafų plytinėje gaminamas plytas. Nuo 1892 m. iki šių dienų jūros tiltas yra mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Laikas, jūros bangos ir vėjas niokojo šį statinį, tad 1998 m. pastatytas naujas, ant betoninių polių sutvirtintas tiltas, kurio ilgis – 470 metrų. Šiandien nuo tilto atsiveria nuostabus vaizdas į kopas, gelsvą paplūdimį ir beribius jūros tolius. Čia galima pasiklausyti jūros ošimo, žuvėdrų klyksmo, o vakare palydėti besileidžiančią saulę.

Vos už 13 kilometrų nuo Palangos įsikūrusi Kretinga. Važiuodami į miesto dvaro parką, sustokite Rotušės aikštėje. Apsidairykite – čia yra išlikusių senųjų mūrinių namų, menančių XVII a. Šio urbanistikos paminklo pašonėje puikiai dera XIX a. pabaigoje iškilusi evangelikų liuteronų bažnyčia. Kadaise aplink aikštę telkėsi pagrindinės apskrities, valsčiaus ir miesto valdymo įstaigos, taip pat parduotuvės, bankai, vaistinės, gyveno įtakingiausi ir labiausiai pasiturintys Kretingos gyventojai. Dabar šalia skverelio išplatinti šaligatviai, įrengta trikampė aikštelė, kurioje pastatytas paminklas miesto rėmėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui atminti. Šalia išdėstyti gėlynai, daugiau erdvės palikta prie Laisvės paminklo.

Neatrastos vietos Kuršių nerijoje

Aplankę įdomesnes vietas žemyninėje pamario dalyje, nepamirškite UNESCO saugomos Kuršių nerijos. Čia taip pat yra kraštovaizdžių, kurie verti dėmesio. Turbūt retas poilsiautojas žino, kad Kuršių nerijoje yra Alksnynės gynybinio komplekso arsenalas. 1939–1944 metais statytas Alksnynės (kitaip dar vadinamos Kiaulės Nugara) gynybinis kompleksas susijęs su Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Čia buvo įrengti atskiri bunkeriai su požeminėmis patalpomis, vadų gyvenamosios patalpos, arsenalas su šaudmenų sandėliavimo salėmis ir avarinio išėjimo tuneliu. Ant vienos pabūklo platformos iki šiol išlikę kamufliažiniai geltonai žalių dažų ornamentai.

Važiuojant Nidos link, verta pasukti kairėn ir aplankyti senąjį žvejų kaimą – Pervalką. Už Agilos įlankos, Kuršių mariose, akmeninius pamatus įmerkęs Žirgų rago švyturys. 1900 m. pastatytas švyturys – vienintelis Kuršių mariose, įrengtas ne sausumoje, o mariose, ant nedidelės dirbtinės salos. Statinio viduje yra metaliniai laiptai ir apėjimo aikštelė su metaliniais turėklais. Po paskutinės rekonstrukcijos čia įtaisytas automatinis mechanizmas, todėl švyturio prižiūrėtojai užsuka tik retkarčiais. Švyturys veikia automatiškai – siunčia matomus baltus signalus, kurie yra matomi 13 kilometrų spinduliu. Švyturį apžiūrėti galima plaukiant laivu, jis matomas ir nuo Kuršių nerijos kranto. Vasarą, nuslūgus vandens lygiui, į švyturį galima nubristi, bet saugų kelią turėtų parodyti vietiniai žvejai.

Kelionę tęskite unikaliais peizažais garsėjančiose Nidos kopose. Ypatinga vieta – Tylos slėnis. Jo prieigose – 1991 m. pastatytas koplytstulpis, žymintis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Nuo šio slėnio prasideda Parnidžio pažintinis takas, kuris per pušyną driekiasi 1800 metrų. Čia stovi didžiulė, beveik penkių metrų aukščio kėdė – Neringos krėslas. Prisėsti ir įsiamžinti nuotraukose keliautojus kviečia užrašas: „Prisėsk, keleivi, į milžinės Neringos krėslą ir paklausyk, kaip Tylos slėnyje kalba tyla.“


Tylos slėnis

Į pietus nuo Nidos gyvenvietės ramybė tvyro Mirties slėnyje. Šis slėnis yra tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų, apaugusių aukštomis pušimis. Kopų apsuptyje 1870–1872 metais čia buvo įkurta prancūzų karo belaisvių stovykla. Dėl prastų kalinimo sąlygų, išsekimo ir ligų daug belaisvių mirė. Jie buvo laidojami čia pat, slėnyje. Viena gražiausių ir ramiausių vietų pasaulyje tapo mirusiųjų prieglobsčiu. Auksaspalvės kopos saugo ir daugiau paslapčių – čia buvo užpustytas ne vienas kaimas.

Mažąją Lietuvą pažinsi, jei šimtą kilometrų numinsi!


Savaitgalis pamaryje: ilgiausias tiltas, seniausi ąžuolai ir aukščiausi švyturiai

Rusnės tiltas
+10