Kuo pavojingas trapios mergaitės įvaizdis suaugusiai moteriai?

Mergina
Mergina

Pastaruoju metu šalia feministinio judėjimo ir tam tikro dailiosios lyties vyriškėjimo išryškėjo priešinga tendencija – grįžimo prie tikrojo moteriškumo, kuriai būdingas prigimtinis moteriškas silpnumas.

Vartotojų visuomenė, aktyviai palaikydama pastarąją tendenciją, primeta silpnajai lyčiai infantilumą vietoj moteriškumo. Apie pavojus, kurie tyko moterų dėl šių sąvokų painiojimo, įspėja psichoterapeutas Viktoras Grečanovskis.

Šiaurės Amerikos indėnai, anot jo, turi posakį: „Būna senių ir būna senų vaikų.“ Mūsų visuomenėje daugėja senų vaikų, kurie nesugeba tapti suaugusiais, atitinkamai nesugeba tapti brandžiais seniais, tik senstančiais vaikais. Ir ši tendencija vis labiau plinta.

„Amžinos mergaitės“ strategija

Moteriškas silpnumas, kuris dabar aktyviai propaguojamas, labai artimas bejėgiškumui. Jau išaugo visa moterų karta, kuri buvo auklėjama lėlės Barbės „dvasioje“.

Sutikite, sunku įsivaizduoti lėlę Barbę, kuri taiso čiaupą, valo kanalizacijos vamzdžius, keičia automobilio ratą, kai susiduria su tokiomis problemomis. Ji iš tikrųjų yra infantili. Tai – vaikas, tačiau turintis sėkmingos suaugusios moters atributų (tai gali būti princas pašonėje, savas namas, sava prabanga).

Tokia moteris, kuri yra moteris ir biologine, ir socialine prasme, psichologiškai gali likti vaiku. Ji manys, kad socializuotis, užsidirbti pinigų duonai, įgyti profesinių įgūdžių nereikia, geriau likti vaiku, kad vyras („tėtušis“, globėjas, princas) aprūpintų ir spręstų už ją visus klausimus: išsilavinimo, būsto, pragyvenimo, gražaus poilsio, priklausymo visuomenės elitui.


Mergina

Mergina© www.needpix.com

Kad suaugusi moteris galėtų išlikti vaiku, jai tenka daug manipuliuoti kitais: reikia žavėti, prijaukinti vyrus, atremti konkurentes. Ši tendencija pavojinga tuo, kad žmogus, kuris stengiasi manipuliuoti kitais, neišvengiamai pirmiausia manipuliuoja savimi. Tai patvirtina įvairių dietų, grožio operacijų, treniruočių, ritualų, savitaigos populiarumas – kad taptų tokia, kokios reikia atitinkamam vyrų tipui. „Jei madinga būti lėle, aš tapsiu Barbe.“

Šiuo atveju moteris atsisako savęs, savojo Aš, savo sugebėjimo būti savimi. Tada nebelieka sveiko moteriško identiteto, tik pasiskolintas iš kitų ir menkavertis. Štai čia ir painiojamos infantilumo ir moteriškumo sąvokos.

Kodėl neapsimoka būti Barbe?

Deja, šiandien viena didžiausių visuomenės vertybių laikoma jaunystė. Senatvės visokiais būdais stengiamasi išvengti. Bet juk pagyvenusių barbių nebūna. Barbė po 30-ties jau bus nešviežia, jai reikės „konservantų“ – botokso, plastiko, silikono. Jaunystės žiedą galima sudžiovinti, užkonservuoti, bet jis netaps brandžiu vaisiumi.

O tapti kuo nors kitu, išskyrus lėlę Barbę, tokiai moteriai reiškia grėsmę jos egzistencijai. Ar ji bus kam nors reikalinga pakeitusi savo įvaizdį? Štai ką sako viena iš tokių senstančių barbių: „Jei vyrui manęs reikia, tada aš turiu pretekstą gyventi. Kai to nebus, geriau negyvensiu.“

Kaip neįmanoma užšaldyti kūno jaunystės, taip nepavyksta to padaryti ir su psichika. Mat jaunos Barbės poreikiai buvo vieni, o suaugusios moters – kiti. Anksčiau ar vėliau moteris, pasirinkusi Barbės strategiją, patirs krachą. Nesvarbu, kokiu būdu tai įvyks, vis tiek bus jai skausminga. Jei vakar dar kažkas ją laikė žavinga, rytoj ji liausis būti tokia, taps veikiau kaliause, turinčia ambicijų būti lėle Barbe.

Moteriškose kompanijose ji taps pajuokos ir pasityčiojimų objektu, nes bus suvokiama kaip močiutė. Pagrindinė brandžios moters savybė – sugebėjimas rūpintis kitais, aukotis – atsiranda su amžiumi. Lėlė Barbė jos neįgaus niekada. Ji buvo ir liks egoistiškas vaikas, kuriuo, jos manymu, privalo rūpintis ir žavėtis kiti. Tragedija kyla tada, kai moteris supranta, kad ir ką ji darytų, kad ir kaip konservuotų save, šie poreikiai liks nepatenkinti.

Jeigu jos poreikiai pasikeis, ji ims trokšti šeimos kūrimo ir vystymo, jeigu ji supras, kad jai laikas tapti motina, močiute ar siekti profesinio pripažinimo, tada ji vėl susidurs su tuo pačiu Barbės bejėgiškumu: ji ims pavydėti ir nekęsti tų, kurios visa tai pasiekė, užsidirbo, nusipelnė. Čia susidaro praraja tarp ambicijų, poreikių ir galimybių juos patenkinti.

Suaugę vaikai

Kalbant apie Barbės infantilumą kaip apie madingą tendenciją, reikėtų priminti dar vieną šiuolaikinės masinės kultūros pakraipą – suaugusius vaikus. Tai – žmonės, kurie pagal savo amžių jau nebe vaikai, bet vis dar elgiasi kaip vaikai, žaidžia vaikiškus žaidimus, išsaugo vaikišką supratimą apie gyvenimą. Jiems, kaip ir vaikams, reikalingi suaugę „tėvai“, nes jie patys nesugeba susidoroti su savo problemomis.

Suaugę vaikai stengiasi surasti tokių „tėvų“ kokiose nors organizacijose, darbe, „prisiklijuoja“ prie viršesnio, įtakingesnio autoriteto, kad jiems pasakytų, kur eiti ir ką daryti.

Vartotojiška visuomenė jautriai reaguoja į tokią tendenciją. Ištisa industrija darbuojasi reguliuodama tokių suaugusių vaikų poreikius: jiems kuriamos įvairios prekės ir paslaugos. Visai logiška, kad vartotojų visuomenė suinteresuota, kad tie žmonės išliktų infantilaus lygio. Vaikais juk lengviau manipuliuoti. Jie neišrankūs, nesupranta savo poreikių, gali be saiko valgyti, vartoti alkoholį, narkotikus, rūkyti cigaretes.

Mąstantis, kritiškai nusiteikęs suaugęs vartotojas yra nenaudingas tokiai industrijai. Šių dienų paradoksas: žmogui, kuris gyvena visko pertekęs, vis tiek maža, jis trokšta vis daugiau ir brangesnių dalykų. Tada kyla klausimas, kas už visa tai mokės.

Grįžkime prie moteriško infantilumo. Barbės įvaizdis – tai ne kas kita kaip vaikiška fantazija apie laimę. Tačiau strategija, išsauganti infantilų įvaizdį, gali būti veiksminga tik labai trumpą laiką. Ilgalaikėje perspektyvoje ji neišvengiamai prives prie asmenybės kracho.

Gerai, kai užaugęs vaikas padeda savo lėles į lentynas ar padovanoja jaunesnėms sesutėms ar saviems vaikams. Sveikai besivystantis žmogus negali žaisti su lėlėmis visą gyvenimą ir pats stengtis būti lėle.