Žydiškasis identitetas: ką šiandien reiškia būti žydu Lietuvoje?

2018 m. Gyvųjų maršo eisenos akimirkos
2018 m. Gyvųjų maršo eisenos akimirkos
© Marius Morkevičius

Ką reiškia būti žydu Lietuvoje, vienareikšmio ir trumpo atsakymo nėra. „Sąjūdžio metais stebėjau, kaip lietuviai tapo lietuviais, o mes, žydai, netapome niekuo“, – sakė vienas kalbintų žydų bendruomenės atstovų.

reklama

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsikūrus žydų bendruomenėms, žmonėms reikėjo iš naujo permąstyti savo identitetą. Daugeliui kilo klausimas: „Kas aš esu – lietuvis, žydas, Lietuvos žydas?“

Kiekvienas iš penkių kalbintų įvairaus amžiaus žydų taip pat turėjo permąstyti savo santykį su žydiškumu kaip politine, religine ar socialine kategorija. Pašnekovams tai – pirmiausia derinys įgimtų ir įgytų savybių, jungiančių juos į grupę. Tarp jų – kilmė kaip „pasirinkimo“ priešingybė, tradicija, istorija, sekuliariais virtę religiniai elementai, tokie kaip šabas, tapęs draugų ir artimųjų susitikimo laiku.

Taip pat išskiriama jidiš kalba, kuri net ir tiems, kurie jos nemoka, yra dalis perimamo ir vienijančio kultūrinio paveldo. „Sakyčiau, jidiš yra ne kalba, o kultūra“, – sakė vienas informantų.

Dar vienas svarbus elementas yra žydiška, tiksliau litvakiška, virtuvė. Įgavusi simbolinę prasmę, ji sukelia nostalgiją ir telkia bendruomenę, ją Lietuvos žydai nori perduoti kaip palikimą savo vaikams. Ypač svarbūs yra didžiųjų švenčių valgiai, tokie kaip Pesachui skirta maca, kurie išlaikė savo simbolinę prasmę net ir asimiliuotose sekuliariose Lietuvos žydų šeimose.

reklama

Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo likus vos 10 proc. prieškarinės žydų populiacijos, jos dar labiau sumažėjo, žydams ėmus emigruoti į Izraelį. Tam įtakos turėjo ne tik nesaugumas ir potrauminės patirtys išgyvenus Holokaustą, bet ir sovietmečiu išgyventos represijos.

Šaliai atgavus nepriklausomybę, Lietuvos žydų bendruomenė ėmė burtis ir aktyviai plėtoti veiklą. Būtent tada atsirado noras iš naujo atrasti ir mokytis žydiškų tradicijų. Šį procesą galima įvardyti bandymu „susigrąžinti“ žydišką identitetą. Žmonės atrado galintys ir norintys deklaruoti savo žydiškumą.


2017 m. Toros šventė sinagogoje© Gintarė Zakarauskaitė

Tapatybės susigrąžinimas vyksta dviem kryptimis – asmeninėje ir viešojoje plotmėse. Kiekvienas iš kalbintų žydų bendruomenės narių asmeniškai konstruoja savo tapatybę, pozicionuodami save tarp religinio ir etninio identiteto. Dažnas jų prisipažįsta kilę iš sekuliarios šeimos. Taip pat jie kuria santykį su kolektyviniu žydišku identitetu, Lietuvos visuomene, Izraeliu, skausminga praeitimi. Žydams taip pat tenka ieškoti savo vietos viešajame diskurse, megzti dialogą su Lietuvos visuomene, rasti būdą pareikalauti savo teisių į turto restituciją, paveldą, viešąsias erdves, viešąją nuomonę.

Santykyje su visuomene atsiranda tam tikri naratyvai, kurie yra perduodami: tam tikri mitai, tezės, kurios yra sudaiktinamos, perimamos žydų bendruomenės ir palaikomos, plėtojamos bei skleidžiamos. Šis procesas dr. Jurgitos Verbickienės buvo pavadintas „išmoktu žinojimu“, kai viešajame diskurse žinios apie žydų istoriją ar tradicijas yra išmokstamos pačių žydų ir susilieja su tuo, kas yra žinoma ar prisimenama.

Žydiškas identitetas šiandien nebėra išreikštas išoriškai, tad dažnas Lietuvos žydas „ištirpsta minioje“. Kartais draugai ar kolegos netgi nežino apie jų žydiškumą, nes retas iš pašnekovų griežtai laikosi visų žydiškų tradicijų „pagal įstatymo raidę“. Tad čia galima kalbėti apie Lietuvos žydų asimiliaciją.

Vienas kalbintų žydų prisipažįsta: „Aš esu asimiliuotas Lietuvos žydas.“

Asmens priklausymas grupei, kolektyvui, bendruomenei visuomet yra nusakomas santykiu su kitu, savasties formavimas vyksta tam, kad būtų išsiskirta iš kitų. Tad etninė mažuma dažniausiai siekia save išskirti iš daugumos visuomenės.


2018 m. Gyvųjų maršo eisenos akimirkos© Marius Morkevičius

Izraelis – istorinė žydų tėvynė

Izraelis kaip istorinė žydų tautos tėvynė yra svarbi kiekvienam žydui kaip simbolinė protėvių žemė.

„Izraelis yra ne šiaip valstybė“, – anot vieno pašnekovo, tai yra vieta, su kuria formuojamas tam tikras emocinis ryšys, esantis vienu iš bendruomenę telkiančių elementų.

Daugelis kalbintų žmonių Izraelyje jaučiasi ypatingai, pakiliai, esantys „tarp savųjų“. Ypač pabrėžiamas saugumo jausmas – tai ne tik fizinis saugumas, bet ir saugumas būti su panašiais į save. Kalbinti Lietuvos žydai išvardijo keletą priežasčių, kodėl jie patys arba jų artimieji atliko alijah (hebr. pakilimas) – repatrijavo į Izraelį: siekė atrasti, sustiprinti savo žydišką identitetą, prisidėti prie šalies gerovės kūrimo, sukurti savo vaikams geresnę ateitį.

Tačiau ne visi išvykę į Izraelį ten pasiliko, ne visi ten rado tai, ko ieškojo, ką tikėjosi rasti ar įgyti. Emigravusieji grįžo dėl skirtingų priežasčių, dažniausiai asmeninių. Vienas pašnekovų prisipažino, kad „ten buvau mažiau žydas, nei buvau čia, Lietuvoje“.

Dialogas su praeitimi

Istorija ir praeitis yra vienas iš žydų paveldą bei bendruomenę vienijančių elementų. Tai formuoja bendrą tautos identitetą ir nužymi santykį su traumatine patirtimi bei visuomene.

Holokaustas, anot kalbintų žydų bendruomenės atstovų, gali būti suvokiamas tiek kaip istorinis faktas, tiek ir kaip asmeninė bei emocinė patirtis. Visus Lietuvos žydus yra palietusi ši tragedija – nėra šeimos, kurioje Holokausto metu nebūtų nužudytų šeimos narių. Tai – „kažkas labai gyvo, esančio čia pat, šalia“.

Holokausto patirtis yra labai svarbi ir kartoms, neišgyvenusioms jo tiesiogiai. Holokaustas tapo istorine atmintimi, o jo padariniai tebejuntami šiandienos žydų bendruomenėje. Tai – nesaugumo, frustracijos, abejonės jausmai.

Raminta Lisauskaitė yra Geros valios fondo direktorės padėjėja. Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto 2018 m. gegužės 16 dieną 5-tojoje Tarptautinėje Ruppino konferencijoje Izraelyje, pagrindu.

reklama

Žydiškasis identitetas: ką šiandien reiškia būti žydu Lietuvoje?

2018 m. Gyvųjų maršo eisenos akimirkos