Pabėgėlių integracija: trūkstamos dėlionės dalys – visuomenės rankose

Migrantai Europoje
Migrantai Europoje
© SCANPIX

Lietuva pabėgėlius priima nuo 1997 m., tačiau grėsme valstybės saugumui ar tautos tapatybei iš karo ir konfliktų nusiaubtų teritorijų perkelti asmenys tapo tik visą Europą sukrėtus pabėgėlių krizei. Jos atgarsiai, specialistų teigimu, girdimi dar ir šiandien, o pabėgėlių integracijai vis dar skiriama per mažai dėmesio.

reklama

„Pabėgėliai atvažiuoja į Lietuvą arba yra perkeliami pagal tam tikras programas į tą socialinę sistemą, darbo rinką, iš kurios masiškai emigruoja lietuviai. Todėl tikėtis, kad tie pasų neturintys, kalbos nemokantys žmonės, dažnai turintys potrauminį sindromą, sėkmingai integruosis visuomenėje, iš kurios bėga jos gyventojai, sakyčiau, yra naivu“, – Alfa.lt sakė Lietuvos socialinių tyrimų centro Etnininių tyrimų instituto ekspertas Karolis Žibas, pasigendantis sistemingo valstybės požiūrio.

2015 m. gegužės mėn. Lietuvos vyriausybė, solidarizuodamasi su didžiulį migracinį spaudimą patiriančiomis ES valstybėmis narėmis, priėmė nutarimą dėl 1105 užsieniečių, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, perkėlimo į Lietuvą. Iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo numatyta į Lietuvą perkelti 70 prieglobsčio prašytojų iš Turkijos ir 1035 iš Graikijos bei Italijos.

Tačiau procesas vyksta ne taip sklandžiai, kaip planuota. 2017 m. prieglobstis Lietuvoje buvo suteiktas 293 asmenims, iš kurių 67 proc. buvo Sirijos, 10 proc. – Eritrėjos, o 5 proc. – Irako piliečiai. Praėjus pirmajam šių metų ketvirčiui, prašymo suteikti prieglobstį Lietuvoje patvirtinimo laukė dar 167 žmonės.

Baimės šaltinis

reklama

Nėra visiškai aišku, kiek prieglobsčio prašytojų ir jį jau gavusių asmenų iš tiesų liko Lietuvoje. Tačiau šaliai tenkanti našta išlieka santykinai nedidelė. Jungtinių Tautų skelbiamais duomenimis, priverstinai perkeltų žmonių skaičius praėjusiais metais pasiekė rekordines aukštumas: asmenų, dėl karo grėsmės, pavojaus savo sveikatai ar gyvybei priverstų palikti savo namus, išgyvenusių siaubą ar skurdą, suskaičiuota net 68,5 mln. 


Pabėgėlių stovykla Kroatijoje© SCANPIX

Labiausiai, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų agentūros (UNCHR) teigimu, neramina tai, kad kai kuriose Vakarų valstybėse įsigalintis nacionalizmas ir izoliacinė politika smarkiai kirto per visuomenės ryžtą padėti pabėgėliams.

Europą 2015 m. sukrėtus pirmosioms pabėgėlių ir migrantų antplūdžio bangoms, visi su jais susiję politiniai, ekonominiai ar socialiniai procesai buvo stipriai sugrėsminti. Vienose šalyse politikai visuomenės patiriama kitataučių ir kitatikių baime naudojosi siekdami pergalės rinkimuose, kitur jų grėsmė buvo įtraukta į nacionalinio saugumo bei gynybos strategijas. Pabėgėlių klausimas skambėjo ir vidinėse ES diskusijose dėl gilesnės šalių integracijos, ir aptariant bendrijos santykius su išorės šalimis.

Lietuvoje to taip pat netrūko: tariamą pabėgėlių grėsmę 2016 m. rinkimuose stengėsi išnaudoti ne viena politinė partija, viešojoje erdvėje ne kartą buvo diskutuota, kokias pasekmes atneš kitataučių antplūdis ir kaip tai pakeis Lietuvos visuomenę, pasaulinės migracijos iššūkiai buvo įtraukti į ne vieną strateginį saugumo dokumentą.

Kova su vėjo malūnais

Specialistai pastebi, kad per tą laiką prieglobsčio prašytojų integracijos kontekste įvyko daug teigiamų pokyčių, tačiau su visuomenės baimėmis kovoti tebėra sunku.

reklama

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ užsieniečių integracijos programos vadovė Gintarė Skuodytė pabrėžia, kad pagrindinis šiuo metu kylantis iššūkis, dirbant su prieglobsčio gavėjais, yra būsto paieška ir nuoma. „Būsto savininkai nenori nuomoti savo būstų užsieniečiams, nesutinka deklaruoti jų gyvenamosios vietos, registruoti būsto nuomos sutarčių“, – sakė G. Skuodytė.

Jos teigimu, be gyvenamosios vietos deklaracijos asmenys negali gauti tam tikrų socialinių paslaugų ir garantijų, vaikai negali būti registruojami ugdymo įstaigose, o suaugusieji – įsitraukti į darbo rinką. 

„Butų savininkai turi išankstinių nuostatų, kad pabėgėliai nemokės būsto nuomos, kad jiems nepavyks susikalbėti, kad bus tik daugiau bėdų“, – vardijo pašnekovė.


Pabėgėliai atvyksta į Italiją© SCANPIX

Tam pritarė ir „InLT“ įtraukimo į bendruomenę specialistė Gertautė Žentelienė: „Šiuo metu turime vis mažiau problemų, susijusių su pabėgėlių integracija į darbo rinką. Tai iš dalies lemia mūsų turime resursai – turime profesionalią įdarbinimo specialistę. Kita vertus, augant darbuotojų paklausai, rinkos sąlygos darosi vis palankesnės“. Įsileidusi pabėgėlius į savo darbo erdvę, visuomenė vis dar baiminasi dalintis gyvenamąja.

G. Skuodytė nurodė, kad šias problemas bandoma spręsti, išsklaidant būstų savininkų baimes: „Visuomet prašome bent jau susitikti ir susipažinti su užsieniečiais, o jau po to apsispręsti. Tačiau, deja, ne visuomet mūsų paaiškinimo ir patvirtinimo patalpų savininkams pakanka. Dažnai jie net nesileidžia į kalbas.“

Jos teigimu, labai svarbu šviesti visuomenę, išsklaidyti neigiamas visuomenės nuostatas. „Didžioji dalis lietuvių nėra sutikę ar gyvai bendravę su pabėgėliu, tačiau į juos žiūri neigiamai. Toks visuomenės požiūris trukdo pabėgėliu socialinei integracijai. Todėl labai kviečiame pirmiausia kalbėtis su pabėgėliais, o ne apie juos“, – sakė pašnekovė.

Tik mozaikos dalys

Su naujausia prieglobsčio prašytojų banga Lietuvoje atsidūrę asmenys nebuvo nei pirmieji, nei paskutiniai. Migracijos departamentas skaičiuoja, kad „pirmieji“ pripažinti pabėgėliai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje atsirado beveik prieš 20 metų.

reklama

Nuo to laiko šimtai žmonių kasmet prašosi prieglobsčio Lietuvoje. 1997 – 2015 m. buvo išnagrinėta tūkstančiai tokių prašymų; virš 200 prieglobsčio prašytojų per tą laiką gavo pabėgėlio statusą Lietuvoje, o nuo 2004 m. virš 800 žmonių, negalinčių grįžti į savo šalis dėl karinių konfliktų ir žmogaus teisių pažeidimų, taip pat gavo papildomą apsaugą.

Nors integracijos problema nėra nauja, ekspertai vis dar pasigenda sistemingo valstybės institucijų požiūrio. Pasak K. Žibo, visuomenės požiūrį būtina peržiūrėti ne tik individo ar vietos, bet ir instituciniu, visos valstybės lygmeniu. Tuo pačiu jis pripažįsta, kad per pastaruosius metus atsirado ir nemažai teigiamų poslinkių, tokių kaip darbo vietų subsidijavimas, pabėgėlio ir papildomos apsaugos statuso sulyginimas per suteikiamas socialines ir ekonomines teises.

Tačiau tai tėra mozaikos dalys. „Mes patys dėliodami integracijos sistemos dėlionę, nematome aiškaus paveikslo, kaip turi atrodyti visa mozaika“, – sakė K. Žibas. Jo teigimu, nereikia nuvertinti atskirų sistemos elementų, tačiau svarbiausias akcentas yra jos bendras suvokimas: kaip mes suvokiame sistemą, pačius prieglobsčio prašytojus, pabėgėlius, pačią visuomenę, kaip politinė bendruomenė mato atvykstančius į Lietuvą: kaip laikinus svečius, darbo jėgą ar lygiateisius bendruomenės narius. 


Pabėgėliai mokosi bei stengiasi integruotis į vietos bendruomenes© Alfa.lt

Specialistas pastebėjo, kad privalome atsakyti į daug nepatogių klausimų. „Ar mes teisingai elgiamės su karo pabėgėliais, kurie bėga nuo karo ir konfliktų, jų integraciją pradėdami kariniame miestelyje? Ar tai tinkamas sociokultūrinis, psichologinis klimatas, nepilnamečiams, daugiavaikėms šeimoms? Ar tikrai darbo dienomis ir savaitgaliais jie turi girdėti tankus ir malūnsparnius?“, – klausė K. Žibas. Toks institucinis požiūris, jo nuomone, visai nepadeda.

Jis sukritikavo ir kitą integracijos sistemos aspektą, susijusį su kalbų mokymusi, susipažinimu su vietos kultūra bei integracija į bendruomenę bei darbo rinką. „Mes sudėliojame žmones į dėžutes ir skiriame tam tikrą kiekį valandų, pavyzdžiui, kalbų mokymuisi. Tačiau ar neturėtų tai būti susieta su žmonių integracijos, mokymosi rezultatais, neprisirišant prie valandų skaičiaus, bet akcentuojant individualią situaciją?“, – mano pašnekovas.

Užsienio šalyse integracijos programos, jo teigimu, trunka kartais net devynerius metus. Lietuvoje – dvylika mėnesių. „Sau mes suteikiame prabangą į darbo rinką integruotis dešimtmečius, o tiems žmonėms, kuriems tikrai reikia pagalbos, vos porą mėnesių. Vėliau stebimės, kodėl jie nėra kokybiškai integruoti“, – sakė K. Žibas.

reklama