Du dešimtmečius netvarką kaimyno kieme kentusių gyventojų kantrybė baigėsi

Netvarka sodyboje Kybarčiukų kaime
Netvarka sodyboje Kybarčiukų kaime
© Kristina Radzevičienė

Į redakciją kreipėsi apsileidusio kaimyno netvarkos neapsikentę Kybarčiukų Marijampolės rajone gyventojai. Atrodo, visiškai neįtikėtina, kad per daugiau kaip 20 metų niekas neatkreipė dėmesio į jokių reikalavimų neatitinkančias gyvulių ir naminių paukščių laikymo sąlygas, palaidų šunų keliamą pavojų ir akivaizdžią užkrečiamųjų ligų grėsmę aplinkiniams gyventojams. 

reklama

„Įsivaizduokite – jis net pieną priduoda. Nesuvokiama, kaip niekas į tai nekreipia dėmesio. Visi pieno bidonai tokie nešvarūs, neatitinkantys jokių higienos reikalavimų. Tai štai kokį mes pieną geriam, jei iš tokių žmonių jis priimamas,“ – tai tik vienas iš besipiktinančių gyventojų skundų.

Kybarčiukus, kurie pasitinka tuoj pat pravažiavus Kybartuose esančią Vabalo pervažą, tikriausiai žino kiekvienas kybartietis. Važiuojant Smėlyno gatve visada žavi ramybė, tvarkingos gyvenamos sodybos, kiek toliau driekiasi kapinės.

Pasibaigus asfaltui, staiga ima atrodyti, kad atsiduri vienkiemyje, kuriame laisvai ant kelio trypia vištų, kalakutų ir kitų naminių paukščių būrys. Imi skaičiuoti, kiek ir kokio skirtingo amžiaus šunų slepiasi visą sodybą gaubiančiuose krūmynuose.

 Apsidairęs aplink, pamatai atidarytas ūkinio pastato duris, ant šulinio apvirtusius du kibirus, mėšlo krūvas, į griovį tekančias srutas ir ištisą gyvūnų knibždėjimą, tačiau pastato viduje, rodos, nė gyvos dvasios – gyvūnai palikti šeimininkauti, kaip jiems patinka. 

reklama

Sodybos nuo kelio neskiria jokia tvora: visi gyvūnai čia jaučiasi kaip karaliai, kurie laisvai sau gali nutipenti į gretimų namų kiemus ar netgi netoliese esančias kapines, o pravažiuojantiems kaskart reikia sustoti ir palaukti, kol gyvūnai vienas po kito „ners“ į krūmus. Drąsesnius tenka nuvyti riktelėjus ar pamojus ranka – juk čia yra visų šių gyvūnų valdos.


Tyro oro čia anaiptol neužuosi, nes pūstelėjus vėjui, kvapas toks aštrus, kad kiekvieną vasarą atsiverti langus žmonėms – misija neįmanoma. Ūkiniai pastatai ir vis dar stovintis namelis tvarkingai neatrodo, viskas vos laikosi „ant kojų“, tačiau, panašu, šeimininkas turėtų būti. Žmonės pasakoja, kad viso šio „gėrio“ šeimininkas dažniausiai pasirodo vakarop, kuomet su dviračiu atvažiuoja pagirdyti ir palesinti paukščių, pamelžti kiek toliau besiganančių karvių, arba ryte – kuomet vyksta pieno supirkimo reikalai.

Viskas atrodytų lyg ir įprasta, jei tai būtų tik paprastas pasakojimas, kuriuo norėtume kuo įmantriau pristatyti nebūtus dalykus. Deja, vaizdas, kurį matome Kybarčiukų kontekste, absoliučiai prasilenkia su sveiku protu, nes, kaip sakoma, ir kvailam aišku, kad gyvūnai taip laisvai vaikščioti po gatves ar aplinkinių gyventojų kiemus tikrai negali. 

Taikos ir Smėlyno gatvių gyventojai prisimena, kad tokia šios ūkės „tvarka“ tęsiasi bemaž du dešimtmečius, todėl kentėti daugiau tiesiog nebeįmanoma. Kybarčiukų gyventojai nusprendė susivienyti – raštas su 26 parašais ir pagalbos prašymu jau nugulė ant Kybartų seniūnijos stalo.


Eidami pro šalį bijo

Daugelis Kybarčiukų gyventojų neabejoja, kad susitarti su nesitvarkančiu gyvūnų šeimininku Raimundu Simanaičiu tikrai nepavyks, todėl nusprendė kreiptis ne tik į seniūniją, bet ir į žiniasklaidą, kad būtų paviešintas bendras vaizdas ir gyvūnų laikymo sąlygos.

Smėlyno, Taikos gatvių gyventojai skundžiasi, kad R. Simanaičio laikomi gyvuliai bei įvairūs naminiai paukščiai ir šunys laikomi neaptvertoje teritorijoje, o tai neabejotinai kelia grėsmę ne tik aplinkiniams gyventojams, bet ir patiems gyvūnams. 

Bandymas suskaičiuoti kartu su šunimis krūmuose gulinčias vištas, žąsis bei kalakutus, atrodo, neįvykdomas. Žmonės sutartinai teigia, kad jiems nuolat tenka baimintis einant ar net važiuojant automobiliu pro R. Simanaičio sodybą. 

„Vaikus ir suaugusius puola šunys ar net žąsys, yra pasitaikę atvejų, kuomet palaidi ganosi netgi veršiai. Žmonėms jau ne kartą yra tekę iš savo kiemo išvyti vištas ar atklydusius šunis, kurie atsiduria visur, kur tik jiems patinka,“ – pasakojo Taikos gatvėje gyvenanti ponia Jolanta. 

reklama

Moteris tvirtino, kad žmonės ne kartą žmonės su R. Simanaičiu susitarti ir paprašyti savo teritoriją apsitverti, tačiau vyriškis į jokias kalbas nesileidžia ir tvarkytis, panašu, neketina.


Kantrybė trūko

Kybarčiukų kaimo gyventojai su tokiu vaizdeliu, kuomet vištos ir kiti gyvūnai vaikšto ne tik šeimininko valdoje, bet ir ten, kur papuola, taikėsi ne vieną dešimtmetį, tačiau kantrybė baigėsi būtent tuomet, kai vieną dieną Raimundas Simanaitis negyvą vištą permetė per kaimynų tvorą ir, iškvietęs policiją, mėgino apkaltinti kaimynę, kad tai – jos šuns darbas. 

Atvykę pasikalbėti su ponia Jolanta, iškart atkreipėme dėmesį, kad šuo ramiai sau ilsisi voljere, o jei ir būtų palaidas – per aukštą tvorą vargu ar galėtų peršokti. Moteris mus nusivedė ir parodė šalia jos tvoros sukrautų akmenų krūvą ir išraustą duobę. 

„Tai R. Simanaičio šuo atklydęs rausia patvoryje duobes, nes nori patekti į mūsų sklypą. Tai štai, kaip mes saugomės. Suprantame, kad čia nėra gražu, bet ką daryti?“ – į akmenų krūvą patvoryje rodė moteris.


Pakalbinti žmonės pasakojo, kad gyvūnai geresnio kąsnio, matyt, keliauja parsinešti į kitus aplinkinių namų kiemus. Tokią karštą vasaros dieną R. Simanaičio valdose ir už jos ribų drąsiai vaikštinėjantys naminiai paukščiai, greičiausiai, džiaugiasi tik medžių pavėsiu, nes vandens nė viename dubenyje nepamatome. 

Tiesa, grūdų šiek tiek įpilta, vištoms numesta ilga medžio šaka, kad šios galėtų bent kur sutūpti, joms perėti „paruošta“ šuns būda, už ūkinio pastato – mėšlo krūvų peizažas, besidriekiantis į kapinių pusę – puikus reprezentacinis vaizdas atvykusiems aplankyti artimųjų kapus. Gatvė, nusėta naminių paukščių išmatomis ir plunksnomis, bendram vaizdui pliusų taip pat neprideda, o apie užkratą ir ligas greičiausia nereikia net užsiminti, nes tai akivaizdu.

Gyventojai pasakojo, kad tokių laikymo sąlygų ir visiško nesitvarkymo rezultatas – atsiradę graužikai, kurie, kaip žinia, rudeniop ieškosis šiltesnės užuovėjos aplinkinių namuose ir ūkiniuose pastatuose. 


Čia artimiausiu laiku turėtų atvykti ne tik seniūnijos darbuotojai, bet ir visų įmanomų institucijų atstovai, nes popieriaus lapų, kurių prireiks registruojant visus pažeidimus, tikriausia bus ne vienas. 

Gyventojai viliasi, kad viskas nesibaigs tik kalbų ir įspėjimų lygmenyje ir kad ši vieta, esanti netoli kapinių Smėlyno ir Taikos gatvių sankirtoje, kaip koks ligų maišas pagaliau bus užrištas visam laikui.

Tad taško šioje istorijoje kol kas dėti tikrai negalime, nes tiesos akimirkos dar šiek tiek teks palaukti, kai čia sugužės visos „tuos reikalus“ tvarkančios institucijos. Kaip jos pasižiūrės į tokį vaizdą ir gyvūnų laikymo sąlygas, kokių priemonių imsis – turėtume išgirsti gana greitai, gal neprireiks dviejų dešimtmečių, kuriuos gyventojai kantriai tylėjo.


reklama