Kuri Lietuvos istorijos data svarbiausia?

lithuania-1570486_Pixabay
lithuania-1570486_Pixabay
© Alfa.lt
IQ Life
2018-06-24 15:58

Minėdami Valstybės atkūrimo jubiliejų apgaubiame save prisiminimais apie didžiausias šalies pergales ir skaudžiausias netektis.

Miglė Marija Galvonaitė kviečia pašnekovus pagalvoti, kurios praėjusio šimtmečio datos yra reikšmingiausios ruošiantis atversti naują istorijos puslapį.

1918 ir 1991 m.

Edgaras Montvidas, OPEROS DAINININKAS

Nebūsiu originalus ir išskirsiu dvi datas, kurios, manau, yra svarbiausios Lietuvos valstybei bei man kaip šios valstybės gyventojui. Pirmoji – 1918-ieji. Tai – modernios Lietuvos, jos identiteto, lietuvybės suvokimo ir, iš dalies, to, kokia valstybė yra dabar, naratyvo pradžia.

reklama

Ši data svarbi kuriant lietuvybės pamatus, skatinant identiteto suvokimą, ką reiškia būti lietuviu – ne tik kalba, šalies istorijos žinojimas suteikia teisę vadintis šalies piliečiu. Daug svarbesnis kriterijus yra meilė bei pasiaukojimas savo valstybei.

Okupacijos metų taip pat neišbraukčiau iš istorijos vien todėl, kad jie tarsi lakmuso popierėlis parodė, ar esame pajėgūs pasipriešinti mums primestai santvarkai, ar užsidegimas toliau tęsti statybas neišgaravo iš tautos sąmonės. Čia būtų laikas išskirti kitą datą, kuri tiesiogiai palietė jau ir mane. Tai – 1991-ieji.

Visai kitaip supranti istoriją, kai gali būti istorinių įvykių liudininkas. Tarsi someljė tau pasakotų apie vyno skonį ir to skonio savybes, bet tai niekada neatstos autentiškų pojūčių, kai to vyno paragauji pats.

1991-aisiais man buvo 16 metų. Amžius, kai iš paauglio virsti suaugusiuoju. Buvau visų sausio įvykių liudininkas, ėjau saugoti Sitkūnų radijo stoties šalia Kauno, kaip ir visa tauta dalyvavau visuose svarbiausiuose mitinguose, mačiau žuvusiųjų karstus Vilniaus sporto rūmuose. Galų gale klasėje man teko nukabinti Vladimiro Lenino portretą, kabėjusį virš mokyklinės lentos.

Ironiška, tačiau, Lietuvos valstybei tapus laisvai, daugelis pakėlė sparnus, taip pat aš. Tačiau manau, kad savo identiteto suvokimas, kurį įgavau iki tol, svetur pasitarnavo su kaupu.

reklama

Čia ir dabar

Gabija Grušaitė, RAŠYTOJA

Prisipažinsiu, kad pirma intuityviai iškilusi data buvo 1918-ieji, nes jie žymi Lietuvos kaip modernios nepriklausomos valstybės pradžią ir padeda pagrindus mūsų dabarčiai. Vis dėlto po kelių diskusijų su draugais nusprendžiau pakeisti pasirinkimą šiandiena, tai yra momentu „čia ir dabar“, ta nuolat kintančia dalelyte, kurioje iš ateities laikas virsta praeitimi.

Šiais metais, kai švenčiamas nepriklausomybės šimtmetis, pastebėjau, kad didžiausias dėmesys skiriamas praeities vertybėms saugoti, puoselėti ir prisiminti, ignoruojant dabarties ir ateities perspektyvas. „Čia ir dabar“ yra svarbiausia įmanoma data, nes galime veikti ir priimti sprendimus, kurie nulems, kokiame pasaulyje gyvensime už penkerių, dešimties ar dar šimto metų.

Kaip parodo Lukiškių aikštės konkursų fiasko, pernelyg dažnai pasiduodame nostalgijai ir stabų garbinimui, pamirštame, kad tiek 1918-ieji, tiek 1990-ieji tėra kelio pradžios gairės. Valstybingumas klesti ne tada, kai „saugoma“ ir „ginamasi“, o kai pradedama kurti ir statyti. „Čia ir dabar“ yra geriausias laikas peržiūrėti per šį šimtmetį sukauptas vertybes ir kritiškai įvertinti, kurias paliksime istorijos vadovėliuose, o kurias pasiimsime į naująjį šimtmetį.

reklama

1904 m.

Jonas Staselis, LIETUVOS SPAUDOS FOTOGRAFŲ KLUBO PREZIDENTAS

Spausdintas žodis – ne tik raštas, tai ir tautos bei kultūros identiteto simbolis. Šiandienos visuomenėje spaudos laisvės samprata gana dažnai supaprastinama iki kalbėjimo laisvės, tačiau tai yra minties bei pasaulėžiūros laisvė, prigimtinė teisė į laisvę bei jos išraišką. Todėl kaip vieną reikšmingiausių Lietuvos istorinių datų išskirčiau 1904 m. gegužės 7 d. – spaudos draudimo panaikinimą.

Spaudos draudimas, kurį lydėjo ir draudimas pradinėse mokyklose mokyti kitomis kalbomis nei rusų, suvienijo lietuvių tautą, kurstė ir mobilizavo ją pasipriešinti. Tai nulėmė ir ypatingą lietuviškąjį knygnešystės fenomeną, kuris formavo tautinės savimonės, kultūros ugdymo ir išsivadavimo idėjas.

Kovoje už laisvą žodį išaugo ir subrendo naujos visuomenės jėgos, skleidėsi sąmoninga lietuvybė. O valstybės nepriklausomybės troškimas įsikūnijo istoriniu lietuvių tautos atgimimu. Šis sąjūdis suvienijo lietuvių tautą, iškėlė kalbos ir kultūros savitumą, Lietuvos kaip tautinės valstybės idėją.

reklama

Atgavus spaudą 1905 m. gruodžio 4 ir 5 d. buvo sušauktas Didysis Vilniaus seimas – jis priėmė rezoliuciją, kuria buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos. Taip pirmą kartą viešai išreikšta lietuvių tautos valia. Būtent laikraštyje „Vilniaus žinios“ nr. 254 buvo išspausdintas „Atsišaukimas į lietuvių tautą: Lietuviai ir lietuvės“, kuriame nurodoma ir būsimo suvažiavimo data – gruodžio 4 ir 5 d.

Moderniame pasaulyje informacinio karo sąlygomis permąsčius istorines pamokas, galima bandyti atsakyti, ar šiandieną lietuviškoje informacinėje erdvėje egzistuoja modernus knygnešystės atitikmuo, ar galima laisvės, kūrybos bei atsakomybės darna.

Šiandien

Žygimantas Kudirka, MUZIKOS ATLIKĖJAS, POETAS

Reikšmingiausia diena yra šiandien. Šiandien, kai rašau atsakymą į šį klausimą. Šiandien, kai jis atsidūrė spaustuvėje. Šiandien, kai jį skaitote. Reikšmingiausia diena neturi vienos datos, ji yra dinamiška – slenka per laiką ir įsiprasmina tada, kai apie ją pagalvojate.

reklama

Istorija nėra vien praeitis. Istorija yra nuolatos viena kitą keičiančios žmonių istorijos. Įvykusių dalykų nebepakeisime, užtat kiekvienam reikšmingiausias turėtų būti esamasis momentas.

Jei visi pasijustume smalsūs, įkvėpti šiandien, galbūt vėliau ir istorikai ar interviu pašnekovai būtent šią dieną įvardytų kaip lūžio tašką, reikšmingiausią istorijos datą.

2004 m.

Arnoldas Pranckevičius, EUROPOS KOMISIJOS LIETUVOJE ATSTOVAS

Man asmeniškai svarbiausias kriterijus reikšmingam istoriniam įvykiui įvardyti yra visuomenės gėris ir visuomenės interesas – kuo žmonėms tai buvo naudinga. Kaip tik todėl reikšmingiausia Lietuvos istorijos data pasirinkau 2004 m. gegužės 1-osios įstojimą į Europos Sąjungą (ES).

reklama

Šis įvykis buvo svarbus ne tik istoriškai, simboliškai, geopolitiškai kaip mūsų valstybės sugrįžimas į Europos šeimą, bet ir asmeniškai, individualiai kiekvienam Lietuvos žmogui. Narystė ne tik leido valstybei palikti praeityje prievartos pasaulį ir priklausomybę nuo Rusijos, tačiau ir atvėrė visuomenei neregėtų galimybių bei teisių pasaulį, nepaisant sienų.

Tų galimybių naudą jaučiame iki šiol, visų jų potencialo vis dar neišnaudojame. Įstojimą į ES dažnai lyginu su studijomis gerame pasaulio universitete. Vien įstoti neužtenka – labai svarbu ir sutelkus visas pastangas iš jo išgauti kiek įmanoma daugiau žinių, patirties, naudos asmenybei augti, jos brandai ir saviraiškai. 2004 m. gegužės 1-ąją ir Lietuva gavo tokią savarankiškumo pamoką – tapome atsakingi už save, turime nuolatos judėti, gyventi kūryboje, kad nesustabarėtume.

Sunku būtų rasti analitiką ar kritiką, kuris sugebėtų įrodyti, kad per keturiolika narystės ES metų įvyko regresas. Matau tik progresą visose srityse: žmonės vis labiau pasitiki savimi, jaunoji karta geba naudotis įvairių programų suteikiamomis galimybėmis, mokosi užsienio kalbų, tampa konkurencingais šiuolaikinio pasaulio žmonėmis, ekonomika ir gyvenimo lygis auga, su euro moneta mūsų Vytis keliauja po pasaulį ir patenka į skirtingų valstybių gyventojų pinigines. Su juo keliauja ir mūsų visų istorija: sugebėjome ne tik išlikti kartais neįmanomomis represijų sąlygomis, bet ir pasiekti narystę ES, kurioje šiandien esame aktyvūs ir brandūs.

Taigi įstojimas į ES yra didžiulis mūsų valstybės pasiekimas. Tačiau ne tik valstybės vadovų, politikų, diplomatų, analitikų, taip pat Lietuvos žmonių. Nes būtent jie sukūrė tokią galimybę, net 91 proc. balsuodami už narystę referendume 2003-iaisiais. Turbūt sunkiai rastume klausimą, kuris šiandien sulauktų tokio didelio palaikymo ir pasitikėjimo Lietuvos visuomenėje.