Įkvepianti „Laiminančio Kristaus“ atstatymo istorija: rodos, kažkas iš dangaus stebėjo
Kai kurios istorinės detalės – vis dar paslaptis

„Laiminančio Kristaus“ skulptūra Birutės parke Palangoje
„Laiminančio Kristaus“ skulptūra Birutės parke Palangoje

Birželio 14-ąją sukanka 25 metai, kai Palangoje atstatyta skulptūra „Laiminantis Kristus“. Kaip pavyko pasiekti, kad šis Birutės parko simbolis, tarsi visus, einančius link Gintaro muziejaus, kviestų, būtų atstatytas, puikiai pamena Vitalius Bernardas Litvaitis, šios idėjos iniciatorius ir organizatorius. Artėjant paminėjimo vertai datai, apie tai jis sutiko papasakoti „Palangos tiltui“.

Norėjosi atkurti teisingumą

„Skulptūra atstatyta 1993 m. birželio 14-ąją, kai minima Gedulo ir vilties diena. Būtent tą dieną ir stengėmės organizuoti atidengimą. Tuo metu Palangos meru buvo Rimantas Antanas Mikalkėnas, pirmasis Palangos meras Nepriklausomybės laikais, ir jis labai daug padėjo. Mums iš tiesų anuomet nebuvo lengva įgyvendinti šį užsibrėžtą tikslą. Pinigų vertė nuolat kito, reikėjo ieškoti rėmėjų“, – prisiminė palangiškis.

Jau nuo seno dar prie pirmosios skulptūros visi labai mėgdavo įsiamžinti. Gražiu parko simboliu, be kurio žmonės parko neįsivaizduotų, skulptūra išliko iki šiol. 

„Labai daug buvo išlikusių nuotraukų ir mažiausiai kokių dešimt atvirukų buvo išleista“, – sakė V. Litvaitis.

reklama

Aktyvus palangiškis papasakojo, kaip kilo jo susidomėjimas šia skulptūra. 

„1961 m. su žmona atvykome į Palangą, kai ji, baigusi pedagoginius mokslus, čia gavo paskyrimą. Ieškojome, kur mums apsistoti. Bet kur tu Palangoj rasi. Žiemą dar gali rasti, bet vasarą reikia kraustytis. Žmona rado prieglobstį kiek atokesnėje vietoje pas Jasus. Kazimieras Jasas pas grafus dirbo vairuotoju, o jo žmona Sofija tvarkė grafų namus, dirbo kambarine. Jie daug pasakojo apie grafus, taip pat papasakojo ir apie skulptūrą, kaip ji buvo nuversta, kiek palangiškių ašarų išlieta. 

K. Jasas buvo įsitikinęs, jog toji skulptūra, dingusi po nakties, buvo ne sunaikinta, o paslėpta. Mane ši istorija sudomino. Nebuvau aš labai tikintis, ne dėl to man buvo įdomu, buvau netgi laisvamanis, tačiau man norėjosi atkurti teisingumą. Jeigu skulptūra čia stovėjo, ji turi stovėti ir dabar“, – pasakojo Vitalius.


„Laiminantis Kristus“ dar tik pakeliui į Birutės parką.

Idėją palaikė

Idėją išsakyti V. Litvaičiui pavyko vieno vykdomojo komiteto susirinkimo metu, kai būdavo pateikiamos ataskaitos.

„Aš visuomet dalyvaudavau, nes jau vadovavau kurorto vandentiekiui. Aš tuomet neiškentęs ir išsakiau mintį atstatyti Kristų. Visi ėmė ploti, pritarė, tai ir buvo pradžia“, – prisiminimais dalijosi V. Litvaitis.

Šis klausimas buvo svarstomas tarybų sesijoje, tuo metu buvo pasiūlyta įvairių kitokių idėjų, pavyzdžiui, pastatyti ką nors iš klasikos, tačiau pirminės idėjos autoriui norėjosi siekti teisingumo ir atstatyti būtent šią skulptūrą. Tam neprieštaravo dauguma.

reklama

„Kada skulptūra buvo išlieta, pradėjome daryti postamentą. Žmonės visapusiškai pagelbėjo – ir eiliniai gyventojai, ir valdžios atstovai. Bet vis tiek buvo labai nelengva. Nuolat žmonių aukos buvo įrašomos į apskaitą, o kai reikėjo postamentui – kaip tyčia, nieko nebebuvo, viskas panaudota, tarsi iššluota. O dėl darbų jau buvo sutarta. Ir sutapk tu taip, kad į mano namus tokiu reikiamu momentu užsuko verslininkas iš Šventosios ir įteikė auką – būtent tuomet reikiamą sumą. Savo pavardės skelbti jis nenorėjo“, – apie tarsi tikrai iš aukščiau stebimą darbą pasakojo aktyvus palangiškis.

Atstatytos skulptūros atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir vyskupas Antanas Vaičius, palikęs V. Litvaičiui atsiminimą, kai už didžiules pastangas vyskupas atsidėkodamas pabučiavo jį į skruostą. 

„Tuomet dar juokavau ir sakiau vyskupui, jog dabar negalėsiu praustis“, – šypsojosi V. Litvaitis.

Skulptūros pastatymo versijos

Prieš trejus metus išleistoje biografinėje knygoje „Aš esu toks, koks esu“ V. B. Litvaitis pasakoja, kad atsakyti į klausimus, kas yra „Laiminančio Kristaus“ autorius, kur ir kada skulptūra išlieta, kada ir kokia intencija ji pastatyta dvaro rūmų parteryje, XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo itin svarbu paminklo atstatymo iniciatoriams, renkant skulptūros istoriografiją.

reklama

„Manau, kad paminklo gimtadieniu galima laikyti 1907–1912 m. Šią prielaidą padarėme, peržiūrėję surastus to meto spaudinius. Dendrologiniame žurnale „Revue Harticole“ (1906 m.) išspausdinta iliustracija su Palangos parko vaizdu. Toje vietoje, kur dabar stovi skulptūra „Laiminantis Kristus“, matyti lyg ir stela ar medinis stulpas. Taigi, tada skulptūros ten nebuvo. 1913 m. lenkų istoriko dr. Stanislavo Karvovskio išleistoje knygoje jau rašoma, kad Tiškevičių rūmų parterio aikštėje stovi Kristaus skulptūra. S. Karvovskis, rengdamas knygelę spaudai, galėjo sugaišti mažiausiai metus, taigi, bent jau 1912 m. skulptūra ten stovėjo“, – detales atskleidė V. Litvaitis.

Taip pat bandyta išsiaiškinti, dėl kokios priežasties grafai priešais savo pagrindinę rezidenciją pasistatė sakralinio siužeto meno kūrinį. Tačiau nieko konkretaus sužinoti nepavyko.

„Žmonės mums pasakodavo tik kažkur girdėtas prielaidas, spėliones. Ko gero, dalis jų buvo sukurtos ekspromtu. Pagrindinė versija – grafas skulptūrą buvo užsakęs naujajai katalikų bažnyčiai, ji turėjo būti pastatyta šventoriuje, senosios bažnyčios altoriaus vietoje. Esą, užsitęsus statybai, grafienė pareikalavusi Kristaus paminklą pastatyti priešais savo rūmus. 

Yra nurodomos dvi priežastys, paskatinusios pakeisti kūrinio vietą. Vieni tvirtina, kad grafienė tai padarė norėdama įamžinti nuo difterijos mirusios dukters atminimą. Kiti pasakoja, esą grafienė norėjo sulaukti sūnaus, tačiau jai vis gimdavusios dukros, ir ji pastatė priešais rūmus šią Kristaus skulptūrą, kad susilauktų sūnaus. 

Faktai rodo, kad abi šios versijos neatitinka tikrovės, nes Tiškevičių dukra mirė tik apie 1932 m., o skulptūros pastatymo metu Palangos grafai jau turėjo vyriškos lyties palikuonių – vyriausiasis Tiškevičių sūnus gimė apie 1902 m.“, – prielaidas dėstė palangiškis.

reklama

Suabejota ir tuo, jog skulptūra galėjo būti užsakyta tuo metu statomos bažnyčios šventoriui, kadangi ji tam buvo per didelė. O skulptūra idealiai tiko parko aplinkai. Juolab kad visi žinojo apie gilų grafienės pamaldumą, tikėtina, kad būtent šioje vietoje skulptūra ir turėjo stovėti.

Neatmestina ir prielaida, kad didžiausias bažnyčios statybos fundatorius grafas Feliksas Tiškevičius pasistatė Kristaus skulptūrą priešais savo pagrindinę buveinę, norėdamas savo mecenatystei suteikti didesnę reikšmę bei įamžinti savo auką Palangos katalikų bažnyčiai.


Dabar stovinčios skulptūros pirmtakė sovietmečiu buvo išvežta į metalo laužą ir visiškai sunaikinta.

Pirmosios skulptūros likimas

O kur dingo pirmoji „Laiminančio Kristaus“ skulptūra? V. Litvaitis pasakojo, jog „Laiminantis Kristus“ sovietinei valdžiai buvo „kaip šašas ant kaktos“. Vilniuje jau buvo nugriauti Trys Kryžiai, uždarytos visos buvusių dvarų koplyčios, daugelis bažnyčių, o Palangos „Kristus“ vis dar tebestovėjo.

Palangos grafų Tiškevičių rūmuose šeimininkavo kariškiai. Žinoma, kad tuo metu pagėrę kariai buvo surengę šaudymo pratybas. Savo taikiniu jie tada pasirinko „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą. Per šias varžybas paminklas neteko kelių pirštų.

„Ruošdamiesi atstatyti skulptūrą, aiškinomės, kada ji buvo sunaikinta. Versijų buvo įvairių – pradedant 1947 m. ir baigiant 1953-aisiais. Tuo laiku, kai mes pradėjome domėtis buvusia skulptūra, nuo jos sunaikinimo jau buvo praėję daugiau kaip 40 metų, tad žmonėms atmintyje tiksliai atkurti ano meto įvykius buvo gana sudėtinga. Pasikalbėję su tuo metu dar buvusiais gyvais tragedijos liudytojais ir amžininkais, padarėme išvadą, kad „Laiminantis Kristus“ buvo sunaikintas 1948 m. rudenį. 

reklama

Kai kurie senieji palangiškiai mums pasakojo, kad tuo laiku kai kas iš buvusiųjų valdžioje, gavę nurodymą iš viršaus, rūpinosi, kad paminklas iš parko būtų iškeltas, tačiau nesunaikintas. Tad kaip dingo skulptūra? Trys Palangos gyventojai, paprasti darbininkai, į parką nuversti Kristaus skulptūros atvyko pasikinkę arklį. Užrišę grandinę už skulptūros kaklo, kitą jos galą vyrai prikabino prie arklio pakinktų. 

Kai tik skulptūros neliko, jos vietoje buvo pastatyta didelė betoninė vaza. Žmonės prisimena, kad ryte į parką atėję ir ten neradę skulptūros Palangos gyventojai ėmė tiesiog raudoti ir siųsti prakeiksmus miesto valdžiai“, – surinktais prisiminimais dalijosi V. Litvaitis.

Išsiaiškinta, kad skulptūra nuvežta į metalo laužą, kur buvo visiškai sunaikinta – iš jos beliko tik ketaus gabalai, šie buvo sumesti į vagoną, išriedėjo į Lentvarį, kad ten būtų perlydyti ir panaudoti, gaminant ketaus vonias.

„Išgirdę šią istoriją, mes, palangiškiai, rūpinęsi Kristaus skulptūros atstatymu, praradome bet kokią viltį, kad bent atskiros jos dalys gali būti kur nors paslėptos“, – reziumavo palangiškis.


2015 m. aktyviam kurorto visuomenininkui V. Litvaičiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Eimanto Chachlovo („Vakarų ekspresas“) nuotr.

Po pabaigtų darbų – palengvėjimas

Skulptūros atgimimo ėmėsi kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis. Apsisprendęs imtis šio darbo, jis atvyko į Palangą, kur kartu su V. Litvaičiu peržiūrėjo turimą skulptūros ikinografinę medžiagą. Kaip minėta, išlikusių nuotraukų buvo daug.

Daugelio žmonių pastangomis skulptūra vėl ėmė džiuginti žmones. Vandalizmo siautėjimo metais valdžios nurodymu skulptūra buvo nugriauta ir sunaikinta, o Nepriklausomos Lietuvos atgimimo laikotarpiu Palangos visuomenė ir miesto vadovybė nutarė atstatyti „Laiminantį Kristų“ iš jos atstatymui paaukotų pinigų.


Skulptorius modernistas Stasys Žirgulis© Organizatoriai

Skulptūrą iš naujo atkūrė kaunietis menininkas S. Žirgulis.

Skulptūra ir postamentas buvo padaryti 1990–1993 m. Autorius – skulptorius S. Žirgulis, skulptūrą liejo Kauno ketaus liejykla (generalinis direktorius Evaldas Majauskas). Postamentą pagamino akmens apdirbimo meistras Adolfas Gendvilas. 1993 m. birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – skulptūra atidengta ir pašventinta. Pašventinimo apeigas atliko Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

„Birželio 11 d. „Laiminantį Kristų“ montavome jam skirtoje vietoje ant jau sustingusio pamato. Palangos meras Rimantas Mikalkėnas įdėjo kapsulę su laišku į pamatuose paliktą skylę. Skulptūra buvo pastatyta. Kitą dieną prie jos jau žydėjo gėlės, žmonės ėjo į parką apžiūrėti naujosios palangiškių skulptūros. Tais metais birželio 14-oji buvo vasariškai karšta. Tą sekmadienį žmonės iš Palangos bažnyčios didžiule kolona ėjo į Botanikos parką, kur vyko atstatyto „Laiminančio Kristaus“ pašventinimo iškilmės. Po iškilmių Palangos gintaro muziejaus vestibiulyje surengtas nedidelis priėmimas. Kai darbas buvo užbaigtas, pajutau didžiulį palengvėjimą, nes baigėsi dvejonės ir rūpesčiai, kad atlikau savo pareigą iki galo“, – prisiminimai sklendžia „Laiminančio Kristaus“ atstatymo iniciatoriaus atmintyje.



Ne visiems matyti vaizdai: Laiminančio Kristaus“ skulptūra, Tiškevičių rūmai ir Birutės parkas žiemą. Palangos TIC nuotr.