Policija ir didieji duomenys: rytojus žada naujų grėsmių laisvei

Čikagos policija vis daugiau dirba su rizikos grupėms priskirtais asmenimis
Čikagos policija vis daugiau dirba su rizikos grupėms priskirtais asmenimis
© SCANPIX

2002 m. Steveno Spielbergo filme „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report) policijos pareigūnų būrys sulaiko asmenis už žmogžudystes, kurias, kaip spėjama, jie dar tik įvykdys. Tuo metu tai buvo mokslinė fantastika. Tačiau visame pasaulyje policijos departamentai vis dažniau remiasi prognostinėmis analizėmis, identifikuodami žmones, kurie gali tapti nusikaltėliais arba aukomis.

reklama

Knygoje „Didžiųjų duomenų policijos iškilimas“ (The Rise of Bid Data Policing) buvęs advokatas, o dabar JAV Kolumbijos apygardos universiteto profesorius Andrew Fergusonas aptarė didžiaisiais duomenimis grįsto viešosios tvarkos palaikymo privalumus ir kylančias grėsmes.

„The Economist“ paklausė autoriaus, kaip duomenų ir prognostinė analitika keičia šiuolaikinį viešosios tvarkos palaikymą. Žemiau jo atsakymų galite perskaityti ištrauką iš knygos, parodančią, kaip iš tiesų atrodo didžiaisiais duomenimis paremti policijos veiksmai.

– Policija visada naudojo duomenis, priimdama sprendimus. Kuo ši era išskirtinė?

– Viešosios tvarkos palaikymas tradiciškai buvo reaktyvus: pareigūnai atsako į iškvietimus, o patirtis lemia, kur jie patruliuoja. Didžiųjų duomenų technologija leidžia policijai agresyviau ir aktyviau. Nauji duomenų šaltiniai kartu su prognostine analize dabar sudaro sąlygas policijai kitaip vizualizuoti nusikalstamumą, inovatyviais būdais taikytis į individualius kvartalus, rizikos grupėms priskiriamus asmenis ir gaujas. Naujos stebėjimo technologijos leidžia policijai sekti fizinį judėjimą, skaitmeninę komunikaciją ir įtartinus ryšius tokiais būdais, kurie gali atskleisti anksčiau užslėptus kriminalinės veiklos modelius šiaip jau sunkiai įveikiamame duomenų kiekyje.

reklama

Visa ši informacija gali būti gana naudinga teisėsaugai, siekiančiai visuomenėje atsekti kriminalinių elementų pėdsakus. Tačiau ta pati technologija taip pat gali kelti gana didelę grėsmę pilietinėms laisvėms ir asmeniniam privatumui bendruomenėse, kurios jau dabar patiria pernelyg didelį policijos dėmesį.

– Kiek paplitęs yra technologijų naudojimas policijos veikloje, ir kaip skiriasi kasdienis policijos pareigūnų darbas šiandien nuo to, kas būdavo prieš 20 ar 30 metų?

– Technologijos keičia tai, kur policija patruliuoja, į ką taikosi, ir kaip tiria nusikaltimus. Daugiau nei 60 Amerikos policijos departamentų naudoja vienokią ar kitokią „prognostinio viešosios tvarkos palaikymo“ formą, organizuodami kasdienes operacijas. Los Andžele tai reiškia, kad policija patruliuoja tose vietose, kur kompiuterinė prognozė rodo esant didžiausią nusikalstamos veiklos tikimybę. Čikago algoritmų sudėliotas „karštasis sąrašas“ reitinguoja žmones pagal riziką, kad jie taps ginkluoto smurto aukomis arba nusikaltėliais.

Rezultatas yra tai, kad policija skiria prioritetą konkrečioms vietoms ir žmonėms, dažniau užmegzdama kontaktą ir atidžiau stebėdama. Be to, naujos stebėjimo technologijos – tarp jų policininkų kūno kameros, automatiniai automobilių numerių skaitytuvai, „Stingray“ mobiliųjų telefonų ieškikliai ir didelės raiškos vaizdo stebėjimo kameros – suteikia galingų kontrolės priemonių. 


Vokietijos policijos pareigūnai su kūno kameromis© SCANPIX

Visos šios technologijos keičia tai, kaip pareigūnai mato bendruomenes, kuriose patruliuoja, ir piliečius, kurių elgesį kontroliuoja. Technologijos taip pat keičia patį darbo pobūdį, versdamos pareigūnus tapti duomenų rinkėjais ir analitikais, jiems reaguojant į realiu laiku vykstančius įvykius bei kompiuterinių sistemų įvertinimus.

– Ar didieji duomenys pasiteisina palaikant viešąją tvarką? Ar dėl to sumažėja tikimybė, kad žmonės taps nusikaltimų aukomis?

– Efektyvumo klausimas dar nėra atsakytas. Mokslinių studijų nėra daug, ir jos nepateikia galutinių atsakymų. Kai kuriuose miestuose nusikaltimų ėmė mažėti, įvedus naujas technologijas, tačiau kituose nebūta ryškaus poveikio. Nusikaltimų skaičiai koreliuoja su daugybe ekonominių ir bendrosios aplinkos veiksnių, ir dėl to sudėtinga pademonstruoti bet kokį priežastinį ryšį su konkrečia technologija.

Tačiau iš tiesų policijos departamentams didžiųjų duomenų poveikis pirmiausiai yra politinis. Naujosios technologijos suteikia policijos vadovams atsakymą į amžiną klausimą, kurį visi politikai užuoda bendruomenių forumuose: „Vade, ką jūs darote kovoje su nusikalstamumu?“ Dabar jie turi progresyviai skambantį, technologijų įkvėptą atsakymą: „Mes naudojame naują „juodosios dėžės“ technologiją, kad nuspėtume nusikaltimus ir nuo jų atgrasytume“. Ar tai pasiteisina, mažiau svarbu nei tai, kad atsiranda atsakymas į šiaip jau neatsakomą (ir dalinai nesąžiningą) klausimą, su kuriuo susiduria kiekvienas policijos vadovas.

– Kas kelia didžiausią piktnaudžiavimo pavojų?

reklama

– Tokių pavojų yra keletas. Pirma, duomenys gali iškreipti viešosios tvarkos palaikymą. Pareigūnai, nusiųsti į vietovę, pažymėtą kaip padidintos smurtinių nusikaltimų rizikos zona, gali rutininius įvykius įvertinti kaip keliančius grėsmę, ir dėl to būti labiau linkę panaudoti jėgą.

Antra, augantis stebėjimo tinklas, pakirsdamas viešąjį anonimiškumą, grasina apriboti susirinkimų laisves, politinės išraiškos formas ir privatumo lūkesčius.

Trečia, net ir taikant geriausias praktikas, pareigūnai gauna prieigą prie didžiulio kiekio informacijos apie asmenis, kurie nėra įtariami padarę kokį nors nusikaltimą.

Galiausiai, kruopščiai neatrenkant gaunamų duomenų, šiuose duomenyse bus sudaiktinti ilgalaikiai rasiniai, visuomeniniai ir kitokie stereotipai.


Čikagos policija vis daugiau dirba su rizikos grupėms priskirtais asmenimis© SCANPIX

– Kaip piliečiai gali geriausiai apsisaugoti nuo tokių piktnaudžiavimų?

– Geriausias metas atsakyti į didžiaisiais duomenimis grįsto viešosios tvarkos palaikymo grėsmę – dabar. Kiekvienas miestas privalo turėti formalias rašytines taisykles, detalizuojančias, koks naujų didžiųjų duomenų policijos technologijų panaudojimas yra leidžiamas. Kiekvienas pilietis turėtų būti šviečiamas apie privatumui ir laisvėms kylančias grėsmes, kaip ir galios disbalansą, kurį atneša stebėjimo technologijos.

Kiekvienas policijos departamentas turėtų sąveikauti su paveiktomis bendruomenėmis, nušviesdamas naujų prognostinių technologijų kuriamą riziką ir privalumus oficialiuose atsakymuose į reiškiamą susirūpinimą dėl skaidrumo, rasinės diskriminacijos bei konstitucinių teisių apsaugos. Kiekviena bendruomenė turėtų kasmet rengti „stebėsenos susitikimus“, kurių metu piliečiai ir policijos vadai galėtų susiburti viešosios atskaitomybės akimirkai ir pasikalbėti apie naujų didžiųjų duomenų technologijų panaudojimą bei potencialų piktnaudžiavimą.

Švietimas, įgalinimas ir įsitraukimas yra vienintelės apsaugos nuo stiprėjančios stebėjimo valstybės, kuri remiasi didžiaisiais duomenimis.

Ištrauka iš knygos „Didžiųjų duomenų policijos iškilimas: stebėjimas, rasė ir teisėsaugos ateitis“:

reklama

Beldimas į buto duris. Vyriškis skelbia prognozę susirūpinusiai motinai. Jūsų sūnus gali mirti. Jam iškilusi didelė grėsmė. Kitų, kuriuos jis pažįsta, jau nebėra. Algoritmas nustatė, kad labiausiai tikėtina, jog dabar jo eilė. Jis yra vienas iš kelių šimtų jaunų vyrų (maždaug 0,048 proc. miesto gyventojų), kurie gali mirti. Čikagoje (Ilinojus) ši scena šimtus kartų pasikartojo prie šimtų durų. Tačiau pavojus, apie kurį kalbama, nėra kažkoks per kraują perduodamas patogenas. Tai nėra daktaras, skelbiantis vėžio diagnozę, tai policijos detektyvas, skelbiantis gyvenimo diagnozę. Smurtas yra užkrečiamas, ir jums kyla grėsmė. Kadangi esate jaunas Čikagos vyras, ir dėl jūsų draugų bei pažįstamų, o taip pat ankstesnių sąsajų su smurtu, prognozuojama, kad tapsite šaudynių auka arba nusikaltėliu. Jūsų vardas yra „Strateginiame įtariamųjų sąraše“, dar žinomame kaip „karštasis sąrašas“, ir detektyvas stovi prie jūsų buto durų kartu su socialiniu darbuotoju bei bendruomenės atstovu, kad perspėtų, jog ateitis – ne vien tamsi, bet ir mirtinai pavojinga. Vakcina egzistuoja, tačiau ji reiškia, kad jau dabar reikia keisti savo gyvenimą.

1400 jaunų vyrų Čikagoje buvo identifikuoti kaip „karštojo sąrašo“ taikiniai, pasitelkus didžiųjų duomenų technikas. Programinė įranga sugeneruoja potencialių aukų ir labiausiai tikėtinų smurtinių nusikaltėlių sąrašą. Naujajame Orleane bendrovė „Palantir“ bendradarbiavo su mero administracija, padėjusi nustatyti 1 proc. miesto vairuotojų, labiausiai linkusių į smurtinius nusikaltimus. Ročesteryje (Niujorko valstija) ir Los Andžele panašios technikos naudojamos, siekiant nustatyti jaunuolius, linkusius pakartotinai nusikalsti. Tai yra didžiųjų duomenų policijai teikiamas pažadas. Kas būtų, jei didžiųjų duomenų technikos leistų prognozuoti, kas gali smurtauti? Kas būtų, jeigu teisėsaugos sistema galėtų būti perkurta taip, kad taikytųsi į tuos, kuriems kyla grėsmė konkrečiame rajone, dar prieš pasigirstant šūviams? Tai yra teorija, kuria remiasi „personalizuota tikslinė policijos veikla“.

Personalizuotoje prognostinėje policijos veikloje pasitelkiami duomenys, nustatant ir tiriant potencialius įtariamuosius ir aukas. Šiame modelyje, primenančiame tiek visuomenės sveikatos specialistų požiūrį į smurtą, tiek ir socialinių tinklų požiūrį į rizikos vertinimą, didieji duomenys gali padėti vizualizuoti, kaip smurtas lyg virusas plinta tarp bendruomenių. Tie patys duomenys taip pat gali padėti prognozuoti labiausiai tikėtinas smurto aukas. Policijos duomenys lemia, į ką bus kreipiamas dėmesys, ir spėja, kas bus pašautas.


Čikagos policija vis daugiau dirba su rizikos grupėms priskirtais asmenimis© SCANPIX

Nors šios prognostinės technologijos yra jaudinančiai naujos, už jų slypintis nerimas išlieka erzinančiai senamadiškas. Rasinių stereotipų, skaidrumo stokos, duomenų klaidų ir konstitucinių apsaugų pažeidimų baimės kuria rimtų iššūkių norintiems sukurti veiksmingų personalizuotų prognostinių strategijų. Tačiau personalizuotos policijos sistemos naudojamos jau dabar – o žmonės tampa jų taikiniais.

--------

Yra keturi pagrindiniai būdai, kaip duomenys ir prognostinė analizė iš pagrindų keičia policijos darbą liberaliose visuomenėse.

Pirma, didieji duomenys verčia policiją būti iniciatyvesne. Tradiciškai pareigūnai gali reaguoti į pagalbos iškvietimus, remtis patruliavimo metu remtis savais pastebėjimais, arba reaguoti į bendruomenės skundus. Personalizuota prognostinė atranka leidžia policijai pritaikyti įtariamiesiems stebėseną arba atgrasymo priemones dar prieš tai, kai suskamba skambutis. Vietiniams prokurorams tai yra ryški permaina. Kaip sakė buvęs Manhatano kriminalinių strategijų padalinio vadovas: „Buvo taip, kad mes ėjome tik ten, kur mus vedė bylos. Dabar mes galime konstruoti bylas, atsižvelgdami į konkrečias nusikalstamumo problemas, su kuriomis susiduria bendruomenės.“

Antra, žvelgdamos į smurtą kaip į visuomenės sveikatos, o ne vien teisėsaugos problemą, visuomenės gali permąstyti geriausius kriminalinių grėsmių nustatymo ir atsako į jas būdus. Pavyzdžiui, smurto mažinimo strategijos Naujajame Orleane apėmė socialinių paslaugų programas. Idėja, kad smurtas yra užkrečiamas, numato jo prevenciją. Jei nemaža dalis šaudymo atvejų yra atsakomieji, galima sukurti priešnuodį, pertraukiantį šį ciklą. Kiekvieną kartą, kai policija iškviečia žmones, kuriuos prognostinė analizė nustatė esant potencialiais nusikaltėliais ar smurto aukomis, ten turi būti ir socialinių paslaugų tarnybų atstovai, pasirengę suteikti šiems jauniems vyrams ir moterims galimybę pakeisti jų aplinką.

Trečia, judėjimas nuo tradicinio prie žvalgyba paremto viešosios tvarkos palaikymo sukuria su duomenų kokybe susijusių grėsmių, į kurias reikia sistemingai atsižvelgti. Žvalgyba paremtos sistemos remiasi daugybe vietinio lygmens žvalgybinės informacijos vienetų. Anoniminiai pranešimai, nusikaltimų statistika, bendradarbiaujantys liudininkai, pravardės ir detektyvų užrašai gali būti sujungti vienoje didelėje duomenų sistemoje. Tačiau tų duomenų kokybė nėra vienoda. Vieni pranešimai yra tikslūs, o kiti – ne. Kartais stereotipai išprovokuos įtarimą, o kartais informatoriai paprasčiausiai suklys. Žvalgybos informacija paremta viešosios tvarkos palaikymo ar valstybės kaltinimo sistema, neatsižvelgianti į skirtingą šaltinių patikimumą ir reputaciją, ir viską sumetanti į vieną vietą kaip „duomenis“, galiausiai sukurs klaidų pilną duomenų bazę. Ypač tais atvejais, kai šios sistemos naudojamos, rengiantis piliečių areštui ar kaltinimų pareiškimui, „juodosios dėžės“ algoritmų kokybės kontrolė turi būti itin stipri.

Ketvirta, dar daugiau rūpesčių dėl duomenų integralumo gali iškilti, kai detektyvai, gaujų ekspertai ar policijos žvalgybos pareigūnai vadovaujasi taikinių sąrašais. Nors šie profesionalai dažniausiai turi artimų ryšių bendruomenėse ir vertingos informacijos apie vietines gaujas ir potencialius taikinius, rizikos įverčiais gali manipuliuoti policija, suinteresuota pateikti kaltinimus konkretiems individams. Žmonės gali būti įtraukiami į taikinių sąrašus – kurie dažnai būna nusėti klaidų – ir neturėti jokių galimybių užprotestuoti ar pakeisti šį paženklinimą. Kaip bebūtų, prisijungimas prie gaujos retai būna formalus procesas; gali pakakti gandų, prielaidų ar įtarimų, kad žmogui būtų priskirtas padidintos rizikos įvertis. Dar blogiau, įprastai nėra lengvo būdo pasiekti, kad žmogus būtų išbrauktas iš sąrašo, nors jų gyvenimo aplinkybės keičiasi, laikas bėga, o duomenys užsistovi. Dauguma žmonių šiuose sąrašuose, dažniausiai susiduriančių su šia rizika, yra jauni, rasinėms mažumoms priklausantys vyrai. Tokia realybė kelia rimtų konstitucinių rūpesčių ir grasina sugriauti personalizuotų prognostinių policijos strategijų legitimumą.

reklama

Policija ir didieji duomenys: rytojus žada naujų grėsmių laisvei

Čikagos policija vis daugiau dirba su rizikos grupėms priskirtais asmenimis
+9