Istorikų pokalbis: jei ne sukilimas, Klaipėda galėjo tapti Kaliningrado srities dalimi

Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai Rimkuose, 1923 m. sausis
Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai Rimkuose, 1923 m. sausis
  © Vakarų ekspresas


– Kas nulėmė Klaipėdos krašto likimą po Antrojo pasaulinio karo?

– Nors Klaipėdos krašto likimas karui vykstant nebuvo iki galo aiškus, matyt, Teherano konferencijos metu Stalino pasakyti žodžiai buvo lemtingi. Jis 1943 m. gegužės 1 d. iškėlė „argumentus“, kurie tapo Rytų Prūsijos padalijimo pagrindu: „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje. Todėl rusams reikalingi neužšąlantys Kenigsbergo ir Klaipėdos uostai bei tam tikra Rytų Prūsijos teritorijos dalis. Tuo labiau, kad istoriškai – tai grynai slaviškos žemės.“ Istoriškai slaviškų žemių čia nebuvo, bet...

1945 m. sausio 28 dieną, kai tik sovietų kariuomenė užėmė Klaipėdą, Lietuvos SSR sudėtyje buvo sudaryta Klaipėdos apskritis (1205 kv. km), į kurią įėjo šeši valsčiai (Endriejavo, Dovilų, Gargždų, Kretingalės, Priekulės, Veiviržėnų), o apskrities centru tapo Klaipėdos miestas. Verta pastebėti, kad, skirtingai negu Kenigsbergo srityje, Klaipėdos krašte valdžia gana greitai iš karinės perėjo į civilinės administracijos rankas.

Tuometinės Klaipėdos apskrities ribos neatitiko 1919-1939 metų Klaipėdos krašto ribų. Į Klaipėdos apskritį įėjo istorinės Žemaitijos miesteliai, o tuo buvo pabrėžiamas naujas sovietinės Lietuvos, kuri nutraukė istorinę tradiciją su prieškarine „smetonine“ Lietuva, statusas.

– 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimas yra tas vienintelis aktas, kuris įteisina krašto priklausomybę Lietuvai?

– Jeigu ne šis sukilimas, nulėmęs krašto priklausomybę Lietuvai iki 1939 metų, galbūt Stalinas būtų sukūręs bendrą administracinį vienetą iš Rytų Prūsijos dalies ir Klaipėdos krašto Rusijos Federacijos sudėtyje. Tai tik hipotetinis samprotavimas, tačiau jis yra toks pat hipotetinis kaip samprotavimai apie galimybę Karaliaučiaus kraštą perduoti Lietuvai.

Klaipėdos krašto sukilimas buvo svarbiausias savarankiškas politinis ir karinis žingsnis tarpukario Lietuvos istorijoje. Žinoma, šio savarankiškumo laipsnis nėra absoliutus, kadangi Lietuvos Vyriausybė derino sukilimo organizavimą su Sovietų Rusijos ir Vokietijos pozicijomis, tačiau sukilimo planas gimė ne Maskvoje ar Berlyne, bet Kaune.


ve.lt nuotr.

Lietuvai palankus amerikiečių istorikas Alfredas Erichas Sennas pažymėjo, jog tai buvo „drąsiausias tarpukario Lietuvos užsienio politikos žingsnis“ , tačiau reikia pripažinti, jog šis žingsnis pažeidė Versalio susitarimus.

Ambasadorių konferencijos Nepaprastosios komisijos Klaipėdai, kuri buvo pasiųsta tirti 1923 metų sausio mėnesio įvykių, pranešime Aukščiausiajai Tarybai sukilimas buvo apibūdintas kaip Kauno Vyriausybės sumanytas ir įvykdytas „jėgos aktas“.

– Ar tiesa, kad tarpukario Lietuvoje Klaipėdos krašto sukilimo aplinkybės buvo kruopščiai slepiamos, o Lietuvos karinių dalinių dalyvavimas niekur neminimas?

– Londone išleistame Lietuvos informacinio biuro propagandiniame leidinyje buvo rašoma apie „tautinį sukilimą“ ir sukilėlius, kuriuos džiaugsmingai sutiko Klaipėdos gyventojai. Buvo dažnai pabrėžiamas šaulių vaidmuo, tad istoriografijoje susiformavo tradicija Klaipėdos „atvadavimą“ priskirti beveik vien Šaulių sąjungai, o Klaipėdos operaciją vadinti „sukilimu“ ar Mažosios ir Didžiosios Lietuvos „susijungimo“ aktu.

Klaipėdos krašto užėmimą ne kaip vietos gyventojų valios aktą, o kaip „gryniausią Mažosios Lietuvos atvadavimo žygį, kuris kilo iš lietuvybės sielos gelmės ir jos jėgomis tapo įvykdytas“, kaip „lietuviškesnį už pačios valstybės kūrimą ir su tuo susijusius pilietinius žygius“ vertino Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis.

Antanas Smetona 1923 metų rudenį rašė, jog „Klaipėdos sukilime įvykio logikos pamate yra dora ir teisė“. 

VDU profesoriaus, teisininko Mykolo Romerio nuomone, Klaipėdos užėmimas psichologiniu požiūriu Lietuvai buvo didžiai reikšmingas, nes „tai vienas esminių veiksnių, kurie sudaro valstybę“. Bet apie tikrąsias žygio aplinkybes ilgai nebuvo užsiminta.

– Gal tikrosios Klaipėdos operacijos aplinkybės tarpukario Lietuvoje nebuvo minimos dėl galimų politinių komplikacijų?

– Tarpukario Lietuvoje jos nebuvo minimos, siekiant nesuteikti Vokietijai papildomų argumentų Klaipėdos krašto byloje, o ir vėliau apie jas kalbėta nenoriai. Net ir dabar kai kas per daug iškelia šaulių vaidmenį sukilime.

– Kuo rašydama apie Klaipėdos kraštą rėmėsi tradicinė lietuvių istoriografija?

– Dažnai lietuvių autoriai, įrodinėdami Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai būtinybę, rėmėsi lietuvių tautos „istorinėmis teisėmis“ į Mažąją Lietuvą. Besikuriančiai Lietuvos valstybei buvo svarbu sujungti visas istorines lietuvių žemes, turėti Klaipėdos uostą, kad galėtų laiduoti savo ekonominį savarankiškumą. Tradicinė lietuvių istoriografija, rašydama apie Klaipėdos kraštą, rėmėsi „istorinėmis teisėmis“, bet kartu mitologizavo „prarastąsias žemes“.


ve.lt nuotr.

Tokia „prarastąja žeme“ tiek sovietinės Lietuvos, tiek emigracijos istorikams tapo Vokiečių ordino nukariauta ir vokiečių kolonizuota Mažoji Lietuva. Panašiai ir po 1870-1871 metų nesėkmingo karo su Prūsija Prancūzijoje susiformavo prarastųjų žemių Elzaso ir Lotaringijos mitologizavimas. O Vokietijoje ištremtųjų ir išvarytųjų draugijų atstovai su panašiais jausmais rašė apie „prarastąsias žemes“ Rytuose.

„Istorinės teisės“ yra hipotetinės. Įsitikinimas, jog Versalio taikos konferencija turėjo remtis lietuvių tautos „istorinėmis teisėmis“ į Mažąją Lietuvą, eliminuoja svarbiausią Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos priežastį – antivokišką Prancūzijos premjero George'o Clemenceau, kuris siekė susilpninti Vokietiją ir sustiprinti Lenkiją kaip sąjungininkę prieš Vokietiją, poziciją.

Lenkijos delegacijos vadovas Romanas Dmowskis Versalyje reikalavo „istorinių 1772 metų Lenkijos sienų“, o 1918 m. spalio 8 d. Dmowskio memorandume JAV prezidentui Wilsonui pageidautinos Lenkijos sienos turėjo apimti ir Lietuvą su Rytų Prūsijos dalimi bei Klaipėdą.

Teritoriniai reikalavimai, kurie remiasi ankstesnėmis istorinėmis epochomis, gali tapti argumentais tada, kai jie yra tapatūs tam pačiam istoriniam laikotarpiui ir priklauso tam pačiam tarptautinės teisės veikimo tarpsniui.

– Kada Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos reicho ir kaip galima vertinti ginčus po 1923 m. sukilimo?

– 1920 m. sausio 10 d., ratifikavus Versalio sutartį, kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos reicho, o 1924 m gegužės 8 d., Paryžiuje pasirašius Klaipėdos konvenciją, autonominiais pagrindais atiteko Lietuvos Respublikai.

Teisininkas J. Robinzonas 1934 metais akcentavo, jog „Klaipėda ir jai gretimas kraštas yra atskirti nuo Vokietijos, vadovaujantis jų tautiniais ir ekonominiais ryšiais su Lietuvos žeme.“

J. Robinzonas teigė, kad sėkmingos revoliucijos sukuria naują teisinį pagrindą – nulemia ne valdžios legalumas, bet jos efektyvumas: „Kadangi pavykusios revoliucijos sudaro savo teisę ir kadangi revoliucijų reiškėjai konstitucinės teisės atžvilgiu yra įteisinti veikti, tai Vyriausiojo gelbėjimo komiteto valdžią ir jo priemones reikia laikyti teisėtomis“.


ve.lt nuotr.

Logiška atrodanti teisinė grandinė: Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, toliau – VMLGK) – revoliucinis organas, išreiškęs vietinių gyventojų valią, karine jėga pakeitęs prancūzų okupacinę valdžią, sukūręs naują teisę, kurią 1923 02 16 legalizavo Ambasadorių konferencija, perduodama krašto suverenumą Lietuvai – teigė, kad Klaipėdos krašto sukilimas buvo ne vietos gyventojų revoliucinis valios aktas, bet Lietuvos Vyriausybės įvykdytas karinis aktas.

– Koks Šaulių sąjungos ir vietinių gyventojų vaidmuo rengiant Klaipėdos krašto užėmimą, kokie yra šios srities tyrimai?

– Lietuvos šaulių sąjungos dalyvavimo Klaipėdos užėmimo operacijoje problema iki 1991-1992 metų Lietuvos istoriografijoje buvo mažai tyrinėta. Romantinė istoriografinė tradicija teigė, kad Klaipėdos sukilimas buvo organizuotas vietos gyventojų lietuvininkų, kuriems į pagalbą atėjo Didžiosios Lietuvos šauliai, ir kad Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas Martyno Jankaus, buvo šio sukilimo organizatorius.

Taigi išeitų, jog Klaipėdos krašto gyventojai be išorinio spaudimo apsisprendė priklausyti Lietuvai.

Tačiau archyvinių šaltinių analizė rodo, kad dauguma krašto gyventojų laikėsi pasyviai, Lietuvą rėmė negausi vietinių gyventojų grupė, lietuvių karinių dalių ir šaulių žygiui vadovavo Lietuvos kariuomenės generalinis štabas, o politinis operacijos vadovas buvo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas.

Kita vertus, rengiant Klaipėdos krašto užėmimą vis dar lieka neaiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Šaulių sąjungos vadovybės vaidmuo. Nors svarbiausia karinė jėga buvo perrengti Lietuvos kariuomenės daliniai, bet Šaulių sąjungos vadovų pozicija stūmė E. Galvanauską imtis ryžtingų veiksmų Klaipėdos krašto klausimu.

Vertingos informacijos apie šaulių vaidmenį suteikia 1992 metais išleisti rašytojo ir tuometinio Šaulių sąjungos pirmininko V. Krėvės-Mickevičiaus memuarai.

Rašytojo dukra emigracijoje ilgai nenorėjo šių memuarų paskelbti, nes „tai daryti dar anksti“. Po 1923 metų įvykių buvo praėję apie 60 metų, bet, kaip pažymi ir A. E. Sennas, kalbėjęsis su buvusiais Lietuvos politikais, „jie manė, jog turi saugoti paslaptis, jog vis dar per anksti jas skelbti, nes demaskavus suokalbį galinti būti sukompromituota Lietuva“.

Apie Klaipėdos sukilimą yra rašę Petronėlė Žostautaitė ir Vytautas Žalys. Šių autorių metodologinės pozicijos gerokai skiriasi: P. Žostautaitė atstovavo romantinės istoriografijos krypčiai, o V. Žalio knygoje, analizuojančioje, kodėl Lietuvai nepavyko integruoti Klaipėdos krašto, galima rasti naują Klaipėdos krašto raidos interpretaciją. Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro leidinyje, skirtame 1923 metų Klaipėdos sukilimui, buvo nagrinėjami Klaipėdos krašto sukilimo kontroversiniai klausimai.

Taip pat verta pažymėti V. Žalio ir A. Gaigalaitės straipsnius, kuriuose ypač akcentuojamas Lietuvos ministro pirmininko E. Galvanausko vaidmuo sukilime.

– Kaip apie Klaipėdos krašto sukilimą buvo rašoma vokiečių istoriografijoje?

– Apie sukilimą buvo rašoma daug, tačiau dažniausiai vienpusiškai. Tiek liberalūs, tiek nacionalistiškai nusiteikę vokiečių autoriai teigė, jog sukilimas buvo neteisėtas aktas, kurį realizavo Lietuvos šaulių sąjunga ir perrengti Lietuvos kareiviai.


ve.lt nuotr.

1991 metais išleistos dvi teisininkų studijos siekė ne tiek atskleisti istorinę tiesą, kiek remiantis teisine kazuistika įrodyti, jog Klaipėdos krašto užėmimas 1923 metais buvo neteisėtas aktas, o 1939 m. kovo 23 d. įvykęs Klaipėdos krašto perdavimas Vokietijai neprieštaravo tarptautinei teisei. Tiktai prieš tris dešimtmečius atsirado naujos interpretacijos, kai sustiprėjo kontaktai tarp vokiečių ir lietuvių istorikų.

– Ar galima teigti, jog vietiniai gyventojai prie sukilimo neprisidėjo? Kokia buvo padėtis po sukilimo?

– Žinoma, teigti, jog vietiniai niekuo neprisidėjo, būtų per drąsu, tačiau jų vaidmuo karinėje operacijoje buvo menkas. Lietuvių istoriografijoje ilgai gyvavo versija, kad žuvo 20 sukilėlių, tačiau archyvinių duomenų analizė rodo, jog Klaipėdos krašto užėmimo operacijoje žuvo 12 lietuvių, du iš jų karininkai. Visi jie iš Didžiosios Lietuvos.

Pagal oficialius dokumentus, kurie vėliau buvo tvarkomi norint kareivių teisėmis gauti žemės, Klaipėdos operacijos metu rimtai buvo sužeisti trys šauliai. Šaulių buvimas Jono Budrio Klaipėdos krašto armijoje padėjo sudaryti įspūdį, kad vietinių krašto gyventojų pasiryžimas priklausyti Lietuvai yra realus. Ši armija kontroliavo padėtį Klaipėdos krašte iš jo išvedus Ypatingosios rinktinės kariuomenės dalis.

Diplomatinės derybos dėl Klaipėdos krašto ateities nebuvo lengvos, o vietos lietuvių lyderių, net rėmusių sukilimo idėją ir dalyvavusių Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto darbe, nuotaikos nebuvo pastovios ir kito atsižvelgiant į politinę konjunktūrą.

Dovas Zaunius, 1923 m. vasario 6 d. atšauktas iš diplomatinių pareigų ir ministro pirmininko nusiųstas į Klaipėdą išsiaiškinti padėties, pranešdamas E. Galvanauskui apie Klaipėdos lietuvių nuotaikas, rašė: „Susijungimas su Lietuva daugeliui nepriimtinas. Mažosios Lietuvos veikėjai trokštų lietuviško „freistadto“.“

1923-iųjų vasario 16 dieną Ambasadorių konferencija suteikė Lietuvai suverenias teises Klaipėdos kraštui. Po trijų dienų visos Antantės ginkluotosios pajėgos, Ambasadorių konferencijos Ypatingoji komisija ir buvęs krašto komisaras Gabrielis Petisnė išvyko iš Klaipėdos krašto.

Dar po dienos Lietuvos Vyriausybė savo nuolatiniu įgaliotiniu Klaipėdos krašte paskyrė A.Smetoną, beje, Šaulių sąjungos narį.

Vasario 24-ąją A. Smetona perėmė iš Jono Polovinsko valdžios funkcijas ir paskyrė jį savo padėjėju, o dar po dviejų dienų Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo likviduota, Didžiosios Lietuvos šauliai sugrįžo į savo rinktines, o rikiuotės dalys perėjo Klaipėdoje dislokuoto 7-ojo žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko vado žinion.

– Įvardinkite, kas organizavo 1923-iųjų sukilimą?

– Dokumentų analizė leidžia daryti išvadas, kad Klaipėdos sukilimą suorganizavo ir jo eigą kontroliavo Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas E. Galvanauskas ir Krašto apsaugos ministerijos Generalinis štabas.

Tačiau Šaulių sąjungos vadovai kartu su prolietuviškai nusiteikusiais krašto veikėjais nuolat spaudė E. Galvanausko Vyriausybę imtis ryžtingų veiksmų Klaipėdos klausimu.

Pagrindinę lietuvių karinę jėgą sudarė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų daliniai ir rinktiniai šaulių būriai, suburti į Ypatingosios paskirties rinktinę. Lietuvos šaulių sąjunga savo vardu pridengė Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos Vyriausybės veiksmus.

Propagandinė kampanija apie vietinius sukilėlius ir lietuvių šaulius, neklausiusius įsakymų, padėjo išvengti didesnių politinių komplikacijų ir prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.