Neigiamos neigiamų palūkanų pasekmės

Nerijus Mačiulis
Nerijus Mačiulis
© Dmitrijus Radlinskas

Jau beveik dešimtmetį gyvename itin žemų palūkanų eroje – paskolos niekada istorijoje nebuvo tokios pigios. Kokios to priežastys ir pasekmės, ir kada tikėtina šios gadynės pabaiga?

Teiginys, kad skolintis šiais laikais yra nebrangu, neatskleidžia viso situacijos dramatiškumo. Šiuo metu įvairų vyriausybių ir net kai kurių įmonių obligacijų, kurių vertė siekia apie 7 trilijonus JAV dolerių, pajamingumas yra neigiamas. Tai reiškia, kad jos už skolą nieko nemoka ir dar gauna šiokią tokią priemoką už tai, kad skolinasi. Prieš kelerius metus buvo sunku įsivaizduoti, kad gyvensime tokiame pasaulyje, kuriame investuotojai susimoka už tai, kad kažkas paimtų jų pinigus.

Tokioje situacijoje atsidūrėme ne tik dėl centrinių bankų vykdytos kiekybinio skatinimo ir žemų palūkanų politikos, kurios tikslas buvo kovoti su pasaulinės finansų krizės pasekmėmis ir išvengti gilios bei ilgos ekonominės depresijos. Itin žemos palūkanos signalizuoja apie giluminius globalius disbalansus – pasaulyje pinigų pasiūla viršija paklausą, ir taupoma yra daugiau, nei investuojama.

Pasaulio ekonomikos augimui įsibėgėjus gilaus nuosmukio pavyko išvengti, tačiau nulinės ar net neigiamos palūkanos nesitraukia iš mūsų kiemo. Nors JAV bazines palūkanas padidino jau pusantro procentinio punkto ir, tikėtina, jas nuosaikiai kels toliau, Europos Centrinis Bankas (ECB) kol kas pirštu bado į žemą infliaciją ir nemato poreikio kelti pinigų kainos.

Vis tik yra nemažai priežasčių, dėl kurių centriniai bankai neturėtų laukti infliacijos šuolio ir vilkinti sprendimo normalizuoti pinigų politiką. Žemos palūkanų normos turi ir neigiamų pasekmių – santaupų turintys gyventojai už indėlius nieko negauna ir neturi daug galimybių saugiai už teigiamą grąžą investuoti savo lėšas. Skolų turinčių gyventojų, įmonių ir valstybių našta sumažėja, bet atsiranda nenatūralios paskatos dar labiau didinti finansinį svertą.

reklama

Po pasaulinės finansų krizės bendras įsiskolinimo lygis pradėjo augti dar sparčiau ir dabar jau siekia apie 230 proc. pasaulio BVP. Šį kartą skola labiausiai augo ne išsivysčiusiose, o besivystančiose ekonomikose. Neramina ir labai išaugęs daugelio įmonių, ypač žemesnio kredito reitingo, įsiskolinimo lygis. Tiesa, būtina pabrėžti, kad Lietuvoje šios problemos nėra.

Žemos palūkanos gali prisidėti ir prie per daug spartaus nekilnojamojo turto kainų augimo ar net burbulų susiformavimo. Ne vienoje pasaulio valstybėje būsto kainos pastarąjį dešimtmetį augo sparčiau nei gyventojų pajamos (vėlgi ne Lietuvoje). Investuotojai, turėdami mažiau alternatyvų uždirbti teigiamos grąžos, pinigus nukreipia į vis rizikingesnius aktyvus. Ne vienoje pasaulio šalyje įmonių akcijos ir obligacijos atrodo labai pervertintos. Realių ir finansinių burbulų pūtimasis yra šalutinė per pigių pinigų pasekmė.

Euro zonoje nebematyti ekonominių priežasčių toliau taikyti nulines ir neigiamas palūkanas bei dar labiau didinti pinigų pasiūlą perkant vyriausybių vertybinius popierius. Euro zonos augimas po praėjusių metų spurto šiek tiek sulėtėjo, tačiau šiemet jis vis tiek sieks apie 2 proc. Nedarbo lygis nuosaikiai mažėja ir jau nukrito žemiau ilgalaikio istorinio vidurkio.

Infliacija euro zonoje vis dar žema, tačiau tai turėtų trukti nebeilgai. Ją kilstelės per pastaruosius metus gerokai pabrangusi nafta bei sparčiau augančios Kinijos gamintojų kainos. Dar svarbiau, euro zonoje rekordiškai didelė dalis įmonių sako, kad pagrindinis jų plėtrą ribojantis veiksnys yra darbuotojų trūkumas. Vokietijoje taip teigia beveik kas trečia įmonė. Darbuotojų trūkumas paskatins atlyginimų augimą, o tai turės įtakos ir spartesniam kainų augimui, ypač paslaugų sektoriuje. Tokios ekonominės tendencijos paskatintų ECB palūkanas pradėti didinti jau kitų metų viduryje.

Deja, išdygo viena didelė politinė priežastis, dėl kurios ECB bus sunkiau atsisakyti skatinančios pinigų politikos. Besiformuojančios populistinės Italijos vyriausybės pažadai didinti socialines išmokas, ankstinti pensinį amžių ir mažinti mokesčius turbūt patinka daugeliui italų, bet nedaugeliui Italijos kreditorių. Šiems pažadams įgyvendinti Italijos vyriausybė pinigų neturi, o tai reiškia, kad ji turės dar daugiau skolintis, nors jos skolos ir BVP santykis ir taip jau yra antras didžiausias euro zonoje ir atsilieka tik nuo Graikijos.

reklama

Galbūt Italija netaps dar vienu ilgalaikiu galvos skausmu euro zonos politikams ir institucijoms. Tačiau finansų rinkų reakcija iškalbinga – suformavus naują Italijos vyriausybę ir paviešinus jos planus, per dvi savaites jos skolinimosi kaina 10 metų laikotarpiui išaugo daugiau nei trečdaliu. Sunku patikėti, kad Graikijos drama buvo taip greitai užmiršta, o iš jos klaidų pasimokė ne visi.

reklama