Netikėti NBA konferencijų finalų rezultatai: kas nutiko Karaliui ir čempionams?

LeBronas Jamesas ir Stephenas Curry
LeBronas Jamesas ir Stephenas Curry
© SCANPIX

Jeigu prieš sezono pradžią kažkuriam NBA gerbėjui būtumėte pasakę, kad po aštuonių mėnesių didžiajame finale nesivaržys nei „Golden State Warriors“, nei Klivlando „Cavaliers“ komandos, šis jumis greičiausiai būtų nepatikėjęs. Jeigu jam dar būtumėte pridėjęs faktą, kad vietoj „Cavs“ jame žais Gordoną Haywardą ir Kyrie Irvingą praradusi Bostono „Celtics“ ekipa, ištikimas NBA gerbėjas greičiausiai būtų tik pasukiojęs pirštą ties smilkiniu. Vis dėlto panašu, kad tai gali virsti realybe.

Vienomis triuškinančiai pasibaigusiomis rungtynėmis po kitų prasidėję konferencijų finalai pamažu artėja prie kulminacijos, o po penkerių sužaistų rungtynių abiejų jų rezultatai yra netikėti. Vakaruose dvejas rungtynes paeiliui laimėję Hjustono „Rockets“ 3:2 pirmauja prieš čempionų titulą ginančius „Warriors“ ir jau sekmadienį galės užbaigti seriją Oklande, o Rytuose „Celtics“ tokiu pačiu rezultatu kol kas pranokta „Cavaliers“ bei jau šiąnakt Klivlande turės šansą pirmą kartą per aštuonerius metus žengti į finalą.

Kas nutiko, kad trejus metus paeiliui NBA finale žaidusios ir daugelio gerbėjų akimis be didesnio vargo ir į ketvirtąjį patekti turėjusios komandos atsidūrė per plauką nuo iškritimo?

To priežastys – skirtingos.

Grėsmingasis Hjustonas

reklama

2015 ir 2017 metais finale triumfavusių „Warriors“ atveju pagrindine sunkumų priežastimi galima laikyti itin sustiprėjusius varžovus. Jameso Hardeno vedami „Rockets“ jau kurį laiką Vakaruose buvo jėgą, su kuria reikia skaitytis, o atlikusi keletą puikių manevrų praėjusią vasarą Hjustono komanda sustiprėjo iki bene rimčiausio iššūkio „kariams“ nuo Kevino Duranto atėjimo į ekipą.

Skaudžiai dar pusfinalyje praėjusį sezoną baigusios „raketos“ pagrindine to priežastimi laikė J. Hardeno nuovargį, tad pagrindine jų užduotimi tapo dar vieno žaidimą kurti galinčio krepšininko įsigijimas. Juo tapo vienu geriausių visų laikų įžaidėjų laikomas Chrisas Paulas, už kurį Los Andželo „Clippers“ klubui „Rockets“ vadovas Darylas Morey nepagailėjo net keturių krepšininkų mažiau svarbių krepšininkų.

Aplink šiuos du ramsčius D. Morey ir treneris Mike D‘Antoni sulipdė gynybos mechanizmą, veikiantį patikimiau nei kai kurios saugos tarnybos. Puolėjais komandoje žaidžia tikrais pitbuliais savoje aikštės pusėje tampantys Trevoras Ariza ir PJ Tuckeris, o lanką saugo vienas labiausiai patobulėjusių šio sezono krepšininkų Clintas Capela.

Šie trys krepšininkai ir tarp įžaidėjų gynyboje žibantis Ch. Paulas sudaro sieną, kurioje nesimato net ir J. Hardeno paliekamų spragų. Tiesa, reikia pažymėti, kad net ir šis, retkarčiais pritingintis gynėjas yra žengęs žingsnį į priekį – išskyrus atvejus, kai atsiduria prieš gerokai aukštesnį K. Durantą, „barzda“ „atstovi“ pakankamai solidžiai – tą galėtų patvirtinti ir Stepheno Curry vargai šioje serijoje.


Rockets - Warriors© SCANPIX

Užlopę spragas, kurias anksčiau palikdavo tokie vienpusiški ir tik prie varžovų krepšio pavojingi žaidėjai kaip Ryanas Andersonas, „Rockets“ tapo didele ir grėsminga jėga, reguliariajame sezone iškovojusia net 65 pergales – daugiausiai visoje lygoje ir net septyniomis daugiau už „Warriors“. Nors daug kam atrodė, kad taip nutiko tik dėl to, kad „kariai“ nesivargins iki pat atkrintamųjų – esą įjungę aukštesnę pavarą lemiamu metu sugebės susitvarkyti su bet kuriuo varžovu.

Vis dėlto ši strategija kol kas stringa. „Rockets“ net ir su 20 iš eilės tritaškių pramesti sugebančiu J. Hardenu pirmauja serijoje, o pagrindinė to priežastis yra būtent geležinė gynyba – per pastarąsias dvejas rungtynes, kurias Hjustonas laimėjo, „Warriors“ vidutiniškai įmetė vos po 93 taškus – daugiau nei dviem dešimtimis mažiau negu jų įprastas vidurkis.

Be to, „kariams“ ėmė netikėtai trūkti ir papildomo žaidimo kūrėjo. K. Durantas, S. Curry ir Klay Thompsonas sezono metu ir atkrintamųjų starte įprato dažniau žaisti be kamuolio, kai jiems progas kuria nuostabiai žaidimą skaitantys Draymondas Greenas ir Andre Iguodala, tačiau pastarasis dar trečiosiose rungtynėse patyrė traumą, dėl kurios praleido abu pastaruosius susitikimus.

Teoriškai tik penktu pagal svarbą ekipos žaidėju laikomas A. Iguodala įnešdavo ramybės tiek puolime, tiek gynyboje, o jo netektis itin skaudžiai atsiliepė komandos metikams – tokių gerų progų nebegaunančių S. Curry ir K. Thompsono taikiklis užsikirto.

Vis tik prieš šeštąsias serijos rungtynes „Warriors“ pusėje – nemažai pozityvių ženklų. Pirmiausia, labai tikėtina, kad Iggy, kaip A. Iguodala vadina NBA gerbėjai, grįš į aikštelę, tuo tarpu priešininkų stovykloje gali būti dar didesnė netektis.

reklama

Vos septynių žaidėjų rotaciją naudojantis ir trims-keturiems savo krepšininkams daugiau nei 40 minučių žaidimo laiko duodantis M. D‘Antoni poryt gali savo sudėtyje neturėti Ch. Paulo – įžaidėjas praėjusią naktį pasitempė šlaunį ir iššlubavo iš aikštės paskutinėmis mačo sekundėmis. 33-ejų veterano netektis labiausiai būtų skaudi dėl vėl J. Hardeno pečius užgulusios naštos, kuri ir pražudė komandą pernai per seriją su San Antonijaus „Spurs“.

Kur pagalba Karaliui?

Tuo tarpu Rytuose – visiškai priešinga istorija. Čia net septynerius metus dominavusiam LeBronui Jamesui iššūkį meta ne 65 pergalių ekipa, o du geriausius savo žaidėjus praradusi bei 20-mečio lygos naujoko Jaysono Tatumo vedama „Celtics“ komanda.

Lyg universiteto trenerio Brado Stevenso kruopščiai rikiuojama Bostono ekipa „Cavaliers“ užkūrė tikrą pirtį, tačiau esminių to priežasčių galima ieškoti pačiuose „kavalieriuose“. Internautai jau juokauja, kad kovo mėnesį traumą patyrusio ir dėl to sezoną pabaigusio „Celtics“ lyderio K. Irvingo labiau trūksta ne Bostono, o Klivlando komandai – būtent šis įžaidėjas praėjusią vasarą panoro būti iškeistas iš „Cavs“, o pastarieji nuo to laiko taip ir nerado deramos pamainos 26-erių krepšininkui.

Apskritai, šio sezono Klivlando komanda labai primena tą, kuri 2007-aisiais nužygiavo iki pat NBA finalo. Tuomet vos 22-ejų LeBrono vedami „Cavs“ buvo laikomi kylančia ekipa, o joje vienais pagrindinių smuikų griežė ir lietuvis Žydrūnas Ilgauskas. Tačiau toks palyginimas – toli gražu nėra komplimentas.

reklama

Kaip ir prieš 11 metų, L. Jamesas savo komandą turi tempti praktiškai vienas. 33,2 taško bei po 8,8 atkovoto kamuolio ir rezultatyvaus perdavimo renkantis puolėjas net šešis kartus iš 16 šiose atkrintamosiose peržengė 40 taškų ribą, o didžioji dalis jo komandos pergalių buvo pasiektos tuomet, kai Karalius žaidė tiesiog „supermeniškai“.


LeBronas Jamesas© SCANPIX

Tačiau net ir LeBronas yra žmogus. Penktosiose rungtynėse Bostone buvo akivaizdžiai matyti, kad plieniniu laikomas 33-ejų puolėjas pavargo nuo bent keturis žaidėjus ant jo pakaitomis užsiundančio B. Stevenso komandos spaudimo, o „tylius“ 26 taškus surinkęs Karalius po mačo atrodė išsekęs kaip niekad.

Žvaigžde anksčiau laikytas Kevinas Love‘as šiose atkrintamosiose renka po 14,8 taško, o tai antras geriausias rezultatas Klivlando komandoje po L. Jameso. Akivaizdu, kad to ekipos lyderiui yra gerokai per maža, juolab, kad geriausius savo rodiklius K. Love‘as užfiksavo ir taip lengvai laimėtoje serijoje su Toronto „Raptors“ – neskaitant jos, puolėjo vidurkis susitraukia iki vos 12,9 taško per susitikimą.

Nepadeda LeBronui ir tai, kad trenerių mūšyje B. Stevensas, kaip ir galima būtų to tikėtis, į šipulius daužo Tyronno Lue sumanymus. Prieštaringai JAV vertinamas buvęs krepšininkas pasižymi keistais sprendimais ir jų argumentacija, o paskutinė žiniasklaidoje nuskambėjusi jo mintis buvo ta, kad paskutiniame susitikime Kyle‘o Korverio laiką jis ribojo dėl to, jog aikštėje nepasirodė „Celtics“ atsarginis krepšininkas Semi Ojeleye. Kaip aiškino T. Lue, jis buvo suplanavęs, kad K. Korveris žais tada, kai ant parketo bus ir S. Ojeleye, o šiam nepasirodžius aikštelėje gerokai sumenko ir Klivlando snaiperio laikas (K. Korveris žaidė vos 18 minučių). Išties keistas sprendimas turint omenyje, kad S. Ojeleye ir taip nebuvo kertinis Bostono žaidėjas – iki tol per ketverias rungtynes vidutiniškai žaidė vos po 13 min.

Tad akivaizdu, kad norėdamas patekti į aštuntąjį finalą paeiliui, L. Jamesas turės naštą tempti ant savo paties pečių, o „Cavaliers“ belieka laukti dar keleto monstriškų savo dievaičio pasirodymų.

(Ne)pabaiga

reklama

Vis dėlto galimybę „uždaryti“ serijas įgavusios „Rockets“ ir „Celtics“ komandos neturėtų atsipalaiduoti pernelyg anksti.

Oklahomos „Thunder“ su tuometiniu vedliu K. Durantu prieš dvejus metus buvo dar geresnėje padėtyje negu dabar yra Hjustonas – Vakarų finale prieš „Warriors“ pirmavo net 3:1. Vis tik per anksti savo pergale patikėjusi „griaustinio“ ekipa pralaimėjo likusius tris susitikimus ir prarado ne tik galimybę kovoti NBA finale, bet ir po kelių mėnesių į Kaliforniją persikėlusį K. Durantą.


Warriors - Rockets© SCANPIX
Panašioje padėtyje kaip šiemet anksčiau yra atsidūręs ir L. Jamesas. Dar 2012-aisiais atstovaudamas Majamio „Heat“ klubui Karalius prieš tuos pačius „Celtics“ buvo atsilikęs 2:3, tačiau tuomet Bostone surengė vieną įspūdingiausių karjeros pasirodymų – 45 taškai ir 15 atkovotų kamuolių – ir grąžinęs seriją į Klivlandą užbaigę ją pergale 4:3 bei vėliau iškovojo pirmąjį savo titulą.

Norėdami išplėšti bilietus į finalą, „Warriors“ ir „Cavaliers“ pirmiausia turės laimėti namie ir išsikovoti teisę žaisti lemiamas septintąsias serijos rungtynes. Įdomu tai, kad abiejose konferencijų finalo serijose septynerių rungtynių nėra buvę beveik keturis dešimtmečius – nuo pat 1979-ųjų.

Ir vis dėlto akivaizdu, kad čempionai ir Karalius be kovos nepasiduos. Hjustono ir Bostono ekipos nuveikė daug, tačiau iškovoti dar vieną pergalę jiems gali būti pati sunkiausia užduotis šiame sezone.