Filosofų diskusija: ar Europa dar tebėra krikščioniška?

Mišios Vatikane
Mišios Vatikane
© SCANPIX

Vartotojų teisių užtikrinimas, galimybė lengviau eksportuoti ir importuoti prekes, mokytis bei dirbti užsienyje ir laisvai keliauti visose ES šalyse – tai galimybės, kurios atsiveria Lietuvos gyventojams, būnant Europos Sąjungos dalimi. Nepaisant to, yra manančių, kad ES tėra įrankis globalistų interesams įgyvendinti. Be to, vis dažniau pasigirsta teiginių, esą Europa jau seniai nebėra krikščioniška. Ar pastaroji mintis iš tiesų atspindi šių dienų realybę?

Laukia dar didesni iššūkiai

reklama

Filosofas Vytautas Ališauskas Šiauliuose „Stasio Šalkauskio išminties šventės“ metu vykusioje diskusijoje „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“ kalbėjo, kad vargu ar yra darinių, galinčių nulemti krikščionybės išlikimą.

„Nepalankumas yra krikščionybę stiprinantis veiksnys, o ramus gyvenimas, koks dabar yra ES, gerokai praskiedžia krikščionybės žinią. Žinoma, tai nereiškia, kad krikščionybei linkiu naujų priespaudos laikų, kokius mums teko išgyventi sovietų laikais“, – sakė V. Ališauskas.

Filosofo nuomone, reikia kelti kitokį klausimą – ar katalikų bažnyčia ir krikščioniškos bendruomenės turi ką pasakyti šiandieniame pasaulyje ir Europoje, kokia tai žinia ir kaip ją nešti. Kaip vieną svarbiausių dalykų jis įvardijo globalizacijos ir ES vykstančių procesų painiojimą.

reklama

„Daugelis dalykų, kurie mus ištinka, atnešti ne ES, o globalizacijos. Jei nebūtų ES, globalizacija su savo idėjomis ir net blogais dalykais vis tiek egzistuotų“, – pastebėjo filosofas.

Todėl reikią aiškiai atskirti tai, ką pasauliui atneša ES ir ką – globalizacija. „Kai klausaisi radikalių ES kritikų iš krikščioniškos perspektyvos, staiga gali pagalvoti, kad žmonijos istorijoje buvo laikas, kai krikščionybė gyvavo idealiai, santarvėje su pasaulietine politine bendruomene. Kiekvienas, kuris domėjosi bažnyčios ar Europos istorija, žino, kad nebuvo tokios epochos. Niekada nebuvo laiko, kad pilietinė bendruomenė būtų identiška bažnytiniam dariniui“, – kalbėjo V. Ališauskas.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad net popiežius savo pareigas, kaip Vatikano miesto valstybės suverenas, vykdo visai kitaip, negu katalikų bažnyčios galva. Todėl esą verta prisiminti popiežiaus Benedikto žodžius apie pasirinkimą tarp dviejų laicizmų (pasaulietinės valstybės modelių).

„Kuris iš šių modelių bus teisingasis? Ar tas, kuris gerbia religiją, pripažįsta religines vertybes kaip lygiavertes kitoms, kurios vadinamos liberaliomis? Ar tas, kuris nori išstumti religiją iš viešo gyvenimo ir padaryti privačiu asmens reikalu? 

Tai pasirinkimas tiek ES, tiek Lietuvai. Bijau, kad Lietuvai šis pasirinkimas daug aktualesnis nei ES“, – svarstė V. Ališauskas

reklama

Anot jo, pasaulį ištikusios vertybinės krizės nereikėtų sieti su žmonijos raida, nes mūsų laukia dar didesnė vertybinė krizė. Matant technologų ir mokslo laimėjimus, prasidės antropologinė revoliucija ir bažnyčiai teks pateikti atsakymus į visus kylančius klausimus.

Keičiasi katalikiška žmogaus samprata

Politologas, filosofas Vytautas Radžvilas kalbėjo, kad dabartinėje Europoje apstu to, ką galima būtų pavadinti atvira, brutalia krikščionybės stūmimo iš viešosios erdvės apraiška. Todėl labai svarbu tiksliai sudėlioti teorinius ir istorinius akcentus. Verta pasidomėti, kokiomis konkrečiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja bažnyčia. Juk buvo epocha, kai Romoje bažnyčia negailestingai persekiota. Viduramžiais būta problemiškų santykių tarp bažnyčios ir pasaulietinės valdžios. Dar kita situacija buvo Naujaisiais laikais.

„Kalbant apie bažnyčios santykį su politika, jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Tiek graikų laikų politinė teorija, tiek krikščioniška politinė teorija teigė, kad aukščiausias politinės bendruomenės tikslas – sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui“, – akcentavo V. Radžvilas.

Tai reiškia, kad valstybė gali siekti, kad jos ugdomas žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. Tik bėda ta, kad šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo įsitikinimais yra antikrikščioniškas. Todėl, anot jo, nereikia stebėtis, kad iš visų viešojo gyvenimo sričių krikščionybė  yra išstūminėjama.

reklama

Politologas sakė, kad ES integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų: „Reikia griežtai skirti globalizaciją kaip civilizacinį reiškinį nuo globalizmo kaip politinio projekto. Pirmasis toks projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis – ES integracija arba begalinė europeizacijos revoliucija. Visų projektų tikslas – sukurti naujo tipo žmogų.“

Kitaip tariant, politologo teigimu, vyksta antropologinės socialinės inžinerijos eksperimentas, kuriantis naują žmogų. 

„Tas žmogus turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad išeis už dabar mums žinomo žmogaus ribų. Krikščioniška ir katalikiška žmogaus samprata yra visiškai paneigiama“, – pastebėjo V. Radžvilas.

Reziumuodamas jis išsakė mintį, kad bažnyčia artėja prie labai kritinio momento, kai turės apsispręsti – arba ji įvardys, kas vyksta ES, ir tai, kad matomas Europos nukrikščioninimas, arba bus toliau vykdoma aptakaus šnekėjimo politika. 

Bet kuriuo atveju Lietuvai tai taip pat turėtų būti aktualu.

reklama