Pamario krašto gamtos perlai: verta ne tik pamatyti, bet ir įamžinti

Pamario krašto unikalūs gamtos turtai
Pamario krašto unikalūs gamtos turtai
Alfa.lt
2018-05-21 15:28

Jūsų instagramo paskyroje – vien tik užsienio kelionių vaizdai? Lietuvos 100-mečio proga meskite sau iššūkį ir keliaukite po Lietuvą! Pamario krašte yra unikalių gamtos turtų, kurie verti paties geriausio fotoaparato blyksnių.

Pamario rekordai

Kelionę pradėkite Aukštumalės telmologiniame draustinyje. Aukštumaloje rasite aukštapelkę, kurios paviršiumi nutiestas 1,2 km ilgio (į vieną pusę) pažintinis takas. Takas vingiuoja buvusia kūlgrinda ir sudaro vienpusį 11 stotelių maršrutą. Tai viena didžiausių pelkių Lietuvos teritorijoje, kartu su šalia esančiu durpynu užimanti daugiau nei 2500 ha plotą. Keliaudami žaluma išmargintu taku, turėsite retą galimybę sužinoti, kaip susiformavo ši pelkė. Jūs pasigrožėsite smaragdinėmis pelkinių ežerėlių akimis, pažinsite drėgnoje žemėje išaugusius augalus. Tikėtina, kad čia pamatysite lakstantį grakštųjį sėjiką, ilgakaklę gervę ar aukštai sparnus keliantį jūrinį erelį.

Šią unikalią vietą 1900 m. nuodugniai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis. Jo pastebėjimai išsamiai išdėstyti pelkėtyros knygoje. Kai kurie faktai, aprašyti šioje knygoje, cituojami informaciniuose aukštapelkės stenduose. 2004 m. Aukštumalos pelkė tapo Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalimi.

Po pasivaikščiojimo Aukštumaloje sukite Kintų link. Nuvažiavę dešimt kilometrų, šalia Kintų girininkijos pastato pamatysite augančią Didžiąją tują. Šis gamtos paminklas yra net septyniolikos metrų aukščio, medis matomas iš toli. Didžioji tuja – antras pagal dydį tokios rūšies medis Europoje. Aukštesnė tuja auga tik Šveicarijoje. Kiek žiemų šis medis išgyveno, sunku pasakyti, nes tuja yra dvikamienė. Girininkijos pastatas buvo statomas apie 1902–1912 metus, todėl spėjama, kad tais metais buvo pasodinta ir tuja.

reklama

Visai netoli Didžiosios tujos pamatysite dar vieną dėmesio vertą objektą, dėl kurio nesunku du kilometrus Kintų girininkijos pažintinės rekreacijos taku pakeliauti pėstute. Nuo šio pėsčiųjų tako atsiveria unikalūs vaizdai į Kuršių marių vandenis ir už jų nusidriekusią Kuršių neriją.

Pažintinis takas yra Nemuno deltos regioninio parko dalis. Takas kartu su Ventės ragu sudaro teritoriją, į kurią užsuka didžiuliai būriai migruojančių paukščių. Čia, unikaliame gamtos prieglobstyje, suka lizdus didelė dalis retų Lietuvos sparnuočių. Šis kraštas – ideali aplinka klestėti bebrams, veistis šernams. 


Didžioji tuja

Kur stūkso girių karaliai?

Jeigu gyvūnijos pasaulyje karaliumi tituluojamas elnias, tai ąžuolą turime teisę vadinti medžių valdovu. Lietuvoje apie šimtas ąžuolų galiūnų paskelbti gamtos paminklais. Keletas iš jų auga Pamario krašte.

Pagrynių ąžuolas – Šilutės miesto pasididžiavimas ir puošmena. Šio galiūno aukštis – apie dvidešimt penkis metrus, skersmuo siekia net 1,5 metro. Pagrynių ąžuolas jau 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu ir yra saugomas valstybės. Manoma, kad ąžuolas šioje vietoje pasodintas prieš tris šimtus metų.

Žalgirių miške auga ir daugiau šimtamečių ąžuolų. Vienas jų, siekiantis beveik aštuoniolikos metrų aukštį, išties yra nepaprastas. Šis ąžuolas pavadintas Hermano Zudermano, iš Šilutės krašto kilusio vokiečių rašytojo ir dramaturgo, vardu. Ąžuolo lajos aukštis – daugiau nei vienuolika metrų. Medis galiūnas įtrauktas į Lietuvos saugomų paminklų sąrašą ir yra vienintelis gamtos paminklas Nemuno deltos regioniniame parke.

Pamario regione nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos atgyja tarp marių, pievų ir miškų įsikūręs mažas kaimelis – Svencelė. Tai unikali vieta, kur, jūros vėsai susidūrus su įšilusių kopų alsavimu, vėjas daug stipresnis nei bet kur kitur Lietuvos pajūryje. Todėl didžiausia tikimybė sutikti jėgos aitvarų mėgėjus – būtent Svencelės apylinkėse.

reklama

Už kopų palikę stiprius vėjus, keliaukite toliau, bet nepravažiuokite Svencelės telmologinio draustinio. Čia, apsuptas klampios pelkės, stovi Svencelės ąžuolas.

Svencelės istorija mena laikus, kai kaimo pietvakariuose arčiau pelkės buvo senas alkakalnis – Šventakalnis. Ten kūrenta amžinoji ugnis. Kelią į Šventakalnį žmonės pavadino šventuoju, iš čia kilo ir gyvenvietės pavadinimas. Sovietmečiu Šventakalnis buvo nukastas.


Svencelės ąžuolas

Keliaujančių kopų ir gintarų paslaptys

Turbūt niekas nesiginčys, kad išskirtinis gamtos turtas Pamario regione – vėjų pustomos ir klajojančios kopos. Ne veltui atostogas Kuršių nerijos regioniniame parke poilsiautojai renkasi jau nuo XIX a. vidurio. Be to, Neringoje nepajudėjus iš vietos galima pamatyti, kaip saulė kyla iš marių ir nusileidžia į Baltijos bangas, kurios po didesnių pavasario ir rudens audrų akylesnius lankytojus vis dar apdovanoja gintaro lobiais.

Šiaurinėje Juodkrantės dalyje ramiai banguoja Gintaro įlanka. Dar 1855 m. čia rasti gintaro klodai, kasmet jo buvo iškasama apie 75 tūkst. kilogramų. Po trisdešimties metų kasimo darbai buvo nutraukti. Vėliau, kasant įlankos uostą, marių dugne rasta vidurinio neolito žalvario amžiaus gintaro dirbinių kolekcija, kuri vėliau pavadinta Juodkrantės gintaro lobiu. Intensyvią gintaro kasybą Neringoje mena archeologiniai radiniai, išgriebti iš marių dugno semiant holoceninį litorinos laikų (prieš 5500 metų) smėlį ir jį sijojant semtuve.

Anksčiau gintarą gaudydavo graibštu – prie ilgo koto pritvirtintu lanku su tinklo maišu. Žvejai plaukdavo į audringą jūrą ir su tokiu grabštu samstydavo bangų mėtomą gintarą. Nuo XVIII a. pradžios ir ypač XIX a. gintaras iš jūros buvo graibstomas nardant. Dabar gintaras tiek iš jūros dugno, tiek ir iš žemės yra kasamas. Kuršių marių žvejai seklesnėse vietose gintarą semia kesele – pasagos formos lanku su pritvirtintu prie jo tinklu. Dabar gintaro įlanka labiau garsėja ne šiais spygliuočių sakų suformuotais turtais. Kiekvieną birželį Juodkrantės Gintaro įlankoje vyksta skulptūrų simpoziumas. Taip pasauliui siunčiama žinia apie Neringą, jos istoriją, papročius ir tradicijas. Daugiau apie Baltijos gintaro istoriją galite sužinoti Gintaro galerijoje-muziejuje, Nidoje. Greta tiek šiuolaikinio, tiek klasikinio dizaino lietuvių autorių darbų galima pamatyti natūralių gintaro gabalų, inkliuzų.

Ties Gintaro įlanka prasideda ir 1,6 kilometro tęsiasi dendrologinis pažintinis takas. Mėgaudamiesi gryno oro gurkšniais aplankysite dvylikos raudonųjų ąžuolų žiedą, apeisite tankų Griekų daubos mišką. Vėjų supustytos kopos, drėgni pažemėjimai ir paplūdimiai – šis kraštovaizdis nuolatos kinta. Siekiant sulaikyti pustomą smėlį, dideli kopų plotai buvo užsodinti mišku. Senajame Kuršių nerijos miške, ypač arčiau jūros, dėl nuolat pučiančių vėjų, medžiai auga pasvirę. Gražiausiose vietose, kurios tiks atokvėpiui ir nuotraukoms, įrengti suoleliai. Iš viso dendrologinio tako maršrute yra 16 stotelių. Visose stotelėse įrengti stendai su medžių aprašymais, piešiniais ir nuotraukomis.

reklama

Už Juodkrantės, 31-ajame kelio Smiltynė–Nida kilometre, prasideda Naglių gamtos rezervatas. Jis tęsiasi apie aštuonis kilometrus ir saugo ypatingą gamtos dovaną – Pilkąsias kopas, dar kitaip vadinamas Mirusiomis. Šiose vietose taip ir liko užpustytos Kuršių nerijos gyvenvietės, po smėliu palaidoti šimtamečių miškų dirvožemiai. Naglių gamtos rezervato baltosiose kopose dėl stiprių vėjų susidaro įspūdingų daubų ir išgraužų. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai. Per Pilkąsias kopas specialiai lankytojams nutiestas pėsčiųjų takas. Jei nuspręstumėte keliauti dviračiu, būkite ramūs – Naglių gamtos rezervate įrengtas ir dviračių takas. 


Naglių gamtos rezervato pažintinis takas

Kur stebėti besileidžiančią saulę?

Kelionę į unikaliais peizažais garsėjančias Nidos kopas pradėkite Tylos slėnyje. Jo prieigose – 1991 m. pastatytas koplytstulpis, žymintis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Nuo šio slėnio prasideda Parnidžio pažintinis takas, kuris per pušyną driekiasi 1800 metrų. Čia stovi didžiulė, beveik penkių metrų aukščio kėdė – Neringos krėslas. Prisėsti ir įsiamžinti keliautojus kviečia užrašas: „Prisėsk, keleivi, į milžinės Neringos krėslą ir paklausyk, kaip Tylos slėnyje kalba tyla.“

Kvėpuodami grynu oru ir fotografuodami pastelinėmis spalvomis nutapytas kopas, susipažinsite su svarbiausiu apylinkių augalu – kalnine pušimi. Ši spygliuota gražuolė į Kuršių neriją iš Danijos atkeliavo XIX a. Nuo tada pušelėmis imtos želdinti didžiosios, link gyvenviečių keliavusios kopos.

2009 m. takas papildytas devyniomis informacinėmis rodyklėmis, kurios padeda lengviau rasti kelią link Parnidžio kopos. Nuo kopos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Nidos uostą. Be to, tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur matomas absoliutus matematinis horizontas – galima stebėti, kaip saulė pakyla iš vandens ir į jį leidžiasi. Jei norite sužinoti, kiek valandų, atsigręžkite atgal, ten stūkso granitinis saulės laikrodis-kalendorius, kuris rodo tikslų Nidos laiką.

Netoliese neramių vėjų supustyta Sklandytojų kopa, dar kitaip vadinama Didžiąja kopa. Kadaise ji buvo septyniasdešimties metrų aukščio. 1933–1939 metais čia veikė pagrindinė Lietuvos sklandytojų vasaros stovykla ir pradedančiųjų mokykla, kurioje susirinkdavo gabiausi Lietuvos sklandytojai. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje kopos aukštis gerokai sumažėjo, dabar siekia vos penkiasdešimt metrų. 


Saulės laikrodis-kalendorius

Storiausias kaštonas ir aukščiausios kopos

Į pietus nuo Nidos gyvenvietės ramybė ilsisi Mirties slėnyje. Šis slėnis yra tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų, apaugusių aukštomis pušimis. Kopų apsuptyje 1870–1872 metais čia buvo įkurta prancūzų karo belaisvių stovykla. Dėl prastų kalinimo sąlygų, išsekimo ir ligų daug belaisvių mirė. Jie buvo laidojami čia pat, slėnyje. Viena gražiausių ir ramiausių vietų pasaulyje tapo mirusiųjų prieglobsčiu. Auksaspalvės kopos saugo ir daugiau paslapčių – čia buvo užpustytas ne vienas kaimas.

Viena įspūdingesnių vietų Kuršių nerijoje, kurią būtina įamžinti nuotraukose, yra Urbo kalnas. Nuo jo grįžtantiems laivams moja išdidus septyniasdešimt devynių metrų aukščio Nidos švyturys. Užkopkite 200 laiptelių ir trumpam sustoję pasigrožėkite jau pusantro šimto metų veikiančiu švyturiu. Aukščiu jį lenkia tik Klaipėdos ir Šventosios švyturiai. Nidos švyturys stovi ant Urbo kalno ir yra rekordininkas pagal signalo matomumą – žybsniai matomi net už 22 jūrmylių. Ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Čia atsiveria pribloškiantys smėlėti horizontai, ošia Baltijos jūra, kitoje pusėje banguoja Kuršių marios. Thomo Manno festivalio metu ant Urbo kalno organizuojamos kino peržiūros.

Dabar sunku patikėti, kad kadaise šioje vietoje būta įdubos. Apie tai galima spręsti iš kalno pavadinimo: žodžiu „urbas“ vadinama duobė arba skylė. Kituose šaltiniuose paminėta, kad kalno pavadinimas kilęs nuo žodžio „urbti“ – smėlyje „gręžti“ duobes sodinukams. Neatsitiktinai Urbo kalnas – viena iš pirmųjų apželdintų kopų Nidoje. Būtent čia dar prieš 200 metų Gotlybas Dovydas Kuvertas pasodino pirmuosius sodinukus ir paruošė dirvą tolimesniems slenkančių kopų apželdinimo darbams. 

Palikę už nugaros stiprius pajūrio vėjus, smėlio kopas, švyturius ir banguojančią jūrą, užsukite į Salantų miestelį Kretingos rajone. Smalsius keliautojus turėtų sudominti Salantų dvaro parkas, įkurtas ant vaizdingo Salanto upės kranto. Parkas vertingas savo biologine įvairove ir jame augančiu valstybės saugomu gamtos paveldo objektu – Salantų kaštonu. Įspūdingas ir gyvybingas pusantro metro skersmens, beveik penkių metrų apimties medis yra pats storiausias kaštonas Lietuvoje. Jo aukštis – 28 metrai.

reklama

Aplankius šias unikalias Pamario vietoves, įspūdžių užteks ilgam. Taip kelionės po Lietuvą taps turiningų savaitgalių sinonimu. 

Atrask Pamario gamtos perlus!


reklama

Pamario krašto gamtos perlai: verta ne tik pamatyti, bet ir įamžinti

Pamario krašto unikalūs gamtos turtai
+14