Vilniaus universiteto rektoriaus skeptro iš Rusijos susigrąžinti nepavyksta

Vilniaus universiteto kiemas
Vilniaus universiteto kiemas
© Edvard Blaževič

Vilniaus universiteto muziejaus direktorius, daktaras Ramūnas Kondratas sakė, kad universitetiniai muziejai pasaulyje – toli gražu ne naujovė, o 1579 m. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas, gali pasigirti ne tik nuostabiu architektūriniu paveldu, bet ir didele profesorių sukaupta gamtos, medicinos, filologijos ir istorijos disciplinų eksponatų kolekcija.

Labiausiai nutolusi į Rytus

reklama

1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. 

Lyg ir nutolusiame nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms. Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius, poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, žymus oratorius, retorikos meistras Žygimantas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius Albertas Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti. 

reklama


anyksta.lt nuotr.

S. Batoro Vilniaus universiteto steigimo privilegijos, išleistos 1579 metų balandžio 1-ąją, kopija. Austėjos Šmigelskaitės nuotr.

1753 m. įkuriama Astronomijos observatorija, viena seniausių Europoje ir seniausia buvusioje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.

1773 m., panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai. 

Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas „imperatoriškojo” titulas. Tuo metu universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai – vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai – Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas. 

Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 m. 

reklama

Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919–1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, kuriame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas – rašytojas Česlovas Milošas. 


anyksta.lt nuotr.

Vilniaus universiteto muziejaus direktorius R. Kondratas juokėsi, kad aplankę muziejų studentai sužino, kur yra Šventų Jonų bažnyčia, kurioje įteikiami diplomai universiteto absolventams. Austėjos Šmigelskaitės nuotr.

1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų, Teisės bei Matematikos-gamtos fakultetus, bet jau 1940 m., Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, jis buvo pertvarkytas pagal sovietinę švietimo tvarką.

1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį. Nors ir varžomas tarybinės ideologijos, Vilniaus universitetas plėtėsi ir stiprėjo, jame susiformavo tarptautiniu mastu pripažintos mokslinės mokyklos, subrendo daug iškilių asmenybių. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją.


Šv. Jonų bažnyčia© Organizatoriai

Šventų Jonų bažnyčioje tebelaikomos pamaldos.

Viena seniausių bažnyčių Lietuvoje

Jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. pakviesti vyskupo Valerijono Protasevičiaus ir tais pačiais metais, rudenį, įsteigė Vilniaus kolegiją. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia 1571 m. buvo perduota Jėzuitų kolegijai.

„Kai jėzuitai atvyko į Vilnių ir įkūrė Vilniaus kolegiją, jiems buvo būtina ir bažnyčia. Šiuo metu ji veikianti, joje laikomos pamaldos, o koplytėlėse galima pamatyti Vilniaus universiteto muziejaus eksponatus, – pasakojo muziejaus direktorius, daktaras R. Kondratas. – Šv. Jonų bažnyčioje esantys eksponatai susiję su kol kas ilgiausiu universiteto gyvavimo laikotarpiu, kai čia dėstė jėzuitai – nuo 1597 iki 1773 metų.“ 

Vienoje iš bažnyčios koplytėlių eksponuojamos senų dokumentų kopijos, pvz., 1579 m. balandžio 1 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegija dėl Akademijos bei Universiteto teisių suteikimo Vilniaus kolegijai, popiežiaus Grigaliaus XIII bulė, patvirtinanti jėzuitų kolegiją universitetu, knygos – Petro Skargos „Pro sacratissima Eucharistia contro haeresim Zwinglianam“ (Vilnius, 1576), Mikalojaus Daukšos „Postilė“ (1926 m. faksimilė), Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ (Vilnius, 1713). 


anyksta.lt nuotr.

Pirmoji lietuviška knyga, išleista LDK – Mikalojaus Daukšos „Postilė“. Austėjos Šmigelskaitės nuotr.

Šioje muziejaus salėje eksponatais ir čia dėsčiusių ar besimokiusių iškilių asmenybių portretais pasakojama Vilniaus universiteto įkūrimo ir raidos istorija. Atskiri stendai skirti teologijos ir filosofijos, istorijos, filologijos bei tiksliesiems mokslams, kuriuos lotynų kalba dėstė jėzuitai. „Vilniaus universiteto muziejaus kolekcija nėra labai didelė, čia mažiau nei 10 tūkst. eksponatų, o daugiausiai – numizmatikos, medalių, grafikos, skulptūros, tapybos pavyzdžių ir knygų, dalį kolekcijos sudaro dovanos universitetui, kurių taip pat yra nemažai – visgi ši įstaiga gyvuoja daugiau nei 400 metų, – apie eksponatų pobūdį pasakojo muziejaus direktorius.

Vilniaus universitete nuo pat jo įsteigimo dėstė skirtingų tautybių dėstytojai – ispanai, vokiečiai, prancūzai. „Turime ne tik labai įdomių dėstytojų, daug nuveikusių švietimo srityje, bet ir vieną šventąjį – Andriejų Bobolą. O kitas profesorius, Andrius Rudamina, buvo pirmasis lietuvis jėzuitas, kuris nukeliavo į Indiją, kur yra ir memorialinis akmuo su jo vardu,“ – pasakojo R. Kondratas. 

Šventasis A. Bobola studijavo filosofiją ir teologiją Vilniaus universitete ir yra vienas iš jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola buvo jų užkluptas, o atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, buvo varomas į Polesės Janovą (dabar Baltarusijoje) ir žiauriai kankinamas, o 1657-ųjų gegužės 16-ąją mirė nuo kardo kirčių. Buvo paskelbtas šventuoju Romoje 1938 m.

Paveikslas, per karą įstrigęs Amerikoje

reklama

Bažnyčios salėje, kurioje eksponuojamos knygos ir dokumentai, kabo ir milžiniškas paveikslas, vaizduojantis Steponą Batorą, suteikiantį vyskupui leidimą steigti Vilniaus universitetą. „Šis paveikslas yra nuostabus akcentas mūsų parodoje, nes iš jėzuitų laikotarpio turime iš esmės tik dokumentus ir knygas, o žmonėms reikia ko nors didelio ir įspūdingo. 

Paveikslas buvo sukurtas dailininko Adomo Smetonos, prezidento Antano Smetonos giminaičio. 1939 m. Lietuva nutarė dalyvauti Pasaulio meno parodoje Niujorke. Ten lietuviai turėjo savo paviljoną, buvo užsakyti ir nutapyti šeši tokio didumo paveikslai.


anyksta.lt nuotr.

A. Smetonos paveikslas „Steponas Batoras įkuria Vilniaus universitetą“, ilgą laiką saugotas Amerikos lietuvių. Austėjos Šmigelskaitės nuotr.

Ta paroda Niujorke turėjo veikti metus, bet rugsėjo mėnesį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir paroda liko Amerikoje, kur buvo saugoma Amerikos lietuvių. Paskutinė paveikslo saugojimo vieta JAV buvo ALKA (Amerikos lietuvių kultūros archyvas) Konektikuto valstijos Putnamo miestelyje, netoli Švenčiausiosios Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno. 

Ne per toliausiai gyveno ir mano tėvai. Jie dažnai lankydavosi pas seseles ir jas rėmė, padėjo tvarkyti ALK‘os archyvą, esantį Seselių vienuolyne, kur saugotas paveikslas, kurį laiką senelių namuose gyveno mano močiutė, šalia esančiose kapinėse ji ir palaidota, taip pat ir mano tėvai. Taigi šį paveikslą mačiau ALK‘oje jau seniai, saugomą rūsyje. 

Prieš keletą metų Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė nusprendė atkurti „Garbės salę“  iš 1939 m. Pasaulinės parodos Niujorke ir parvežė šį paveikslą bei kitus eksponatus atgal į Lietuvą. Prašiau, kad šis paveikslas būtų deponuotas Universiteto muziejuje, kadangi jame vaizduojamas jo steigimas,“ – pasakojo daug metų Amerikoje dirbęs ir gyvenęs Vilniaus Universiteto muziejaus direktorius R. Kondratas.


anyksta.lt nuotr.

Šventų Jonų bažnyčia – viena seniausių Vilniuje, joje galima pamatyti laiko tėkmę – čia išlikę gotikos, baroko, neoklasicizmo elementų. Austėjos Šmigelskaitės nuotr.

Studentus mokė ir vaidybos

Jėzuitai Vilniaus universitete įkūrė ir teatrą, kuris gyvuoja iki dabar. Vienuoliai manė, kad studentams būtina mokytis ne tik matematikos, kalbų ir teologijos, bet ir retorikos. Ekspozicijoje galima pamatyti ir įprastinės studento dienos grafiką: laikas keltis žiemą 4 val., vasarą – 3 val. ryto, po to – meditacija, pirmoji paskaita, mišios, pusryčiai, dar 4,5 valandos paskaitų, sąžinės egzaminas. 

Man, kaip studentei, teliko tik pakraipyti galvą – kaip dažnai namo grįžtame tik 3 valandą ryto, o kada dariau paskutinį sąžinės egzaminą, jau nepamenu.

Kiek Jonų yra Šv. Jonų bažnyčioje?

reklama

„Kai Šventų Jonų bažnyčia atvėrė duris XV šimtmečio pradžioje, ji buvo gotikinė. XVIII a. Vilniuje kilo didžiuliai gaisrai, bažnyčia taip pat nukentėjo ir buvo perstatyta baroko stiliumi, o XIX a. pradžioje tapo neoklasicistinė. 

Žmonės klausia, kodėl bažnyčia yra Jonų – pagrindinis vardas yra Švento Jono apaštalo ir Švento Jono Krikštytojo, bet iš viso joje – 13 Jonų. Kartais užduodu tokį klausimą vaikams, kad jie galėtų pasiskaičiuoti,“ – šypsojosi muziejaus direktorius. 

Šventų Jonų bažnyčioje lankėsi ir popiežius Jonas Paulius II, kuris čia sakė kalbą, viena jo citata ant marmurinės plokštės kabo pačioje bažnyčioje: „Kultūros ir mokslo žmonės labiau nei kiti yra atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs paslapties link“. 

Muziejaus direktorius sakė, kad nežino, ar dabartinis popiežius Pranciškus turės laiko apsilankyti Šventų Jonų bažnyčioje, bet kadangi pats yra jėzuitas, galbūt susidomės.


anyksta.lt nuotr.

Šie gaubliai vienoje bažnyčios koplyčių saugomi laikinai – paprastai jie puošia Vilniaus universiteto Baltąją salę. Austėjos Šmigelskaitės nuotr.

Varpinė – aukščiausia senamiestyje

Svarbi Vilniaus universiteto architektūrinio ansamblio dalis – Šv. Jonų bažnyčios varpinė, statyta 1600–1610 m. ir pasižyminti renesanso bei vėlyvojo baroko architektūra. 

Čia nuo balandžio iki spalio mėnesio galima grožėtis sostinės panorama. Varpinėje veikia modernus liftas ir lankytojai nevargindami kojų gali pakilti į 45 m aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę. Iš čia, užkopus mediniais laiptais, senamiesčiu galima gėrėtis iš dar didesnio aukščio. 


Vilniaus panorama© Edvard Blaževič

Nuo balandžio iki spalio iš varpinės galima grožėtis sostinės panorama.

Atėjus į varpinę galima pamatyti ir Fuko švytuoklę, kuri demonstruoja Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą. Švytuoklės įtvirtinimo lizdas įrengtas varpinės bokšto antrajame aukšte. Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip švytuoja švytuoklė, kaip juda ratu ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys. Per dieną siūbuodamas rutulys keičia savo padėtį ir tai įrodo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.


anyksta.lt nuotr.

Į Šventų Jonų bažnyčią caro valdymo laikotarpiu buvo pervežti altoriai iš kitų Vilniaus bažnyčių, kurios buvo verčiamos cerkvėmis. Austėjos Šmigelskaitės nuotraukoje – vieno tokio altoriaus fragmentas.

Pristato žymiausių profesorių kolekcijas

Varpinės pirmajame aukšte įrengta moderni paroda „Universitetas ir pasaulis“, pristatanti Vilniaus universiteto profesorių kolekcijas  – čia ekranuose galima paskaityti apie žymius Vilniaus universiteto mokslininkus iš visos Europos ir universiteto auklėtinius, kurie savo darbais Lietuvoje ar užsienyje įnešė svarų indelį į pasaulio mokslą ir literatūrą. 

Lankytojai gali pamatyti A. Balkevičiaus pėdos ir žmogaus kaukolės preparatus, kurie buvo naudojami ne tik kaip mokymo priemonės, bet ir kaip tyrimo objektai daktaro disertacijoms, vokiečių kilmės gamtininko Johano Georgo Adamso Forsterio drugelių kolekcijos fragmentą, kurį jis paliko universitetui, Vilniaus universiteto regalijas – skeptrą, antspaudą, rektoriaus žiedą, togą.

Ermitažas nenori grąžinti

reklama

„Norime žmonėms paaiškinti apie akademinę aprangą – togą, žiedą, kepurę. Ypač įdomi skeptro istorija – vienas skeptras buvo universitete iki jo uždarymo 1832 metais, vėliau regalijos perduotos Medicinos ir Chirurgijos akademijai, kuri gyvavo dar dešimt metų. Vėliau dalis universiteto kolekcijų buvo išgabentos į Kijevą, o skeptras, kaip mes manome, nukeliavo į Sankt Peterburgą ir dabar yra Ermitažo muziejuje, tačiau rusai jo grąžinti nenori,“ – pasakojo R. Kondratas. 

Dar 1843 m. Sankt Peterburge esantis skeptras buvo detaliai aprašytas, išmatuotas ir pasvertas, tiksliai atitiko Vilniaus universiteto skeptrą, tačiau jis į Lietuvą negrįžo. 

Po Pirmojo Pasaulinio karo Lietuva buvo sudariusi taikos sutartį su Rusija, planuota grąžinti vertybes į Lietuvą, tarp kurių buvo ir Vilniaus universiteto regalijos, tačiau skeptras namo taip ir negrįžo. Vėliau jį bandyta susigrąžinti dar kelis kartus, bet nesėkmingai.


anyksta.lt nuotr.

Ignaco Lojolos skulptūros, esančios Vatikane, kopija Šventų Jonų bažnyčioje. Austėjos Šmigelskaitės nuotr.