Aktorė Eglė Gabrėnaitė: man įdomu, kas bus toliau

D aikste 26 foto-D.Matvejevas©
D aikste 26 foto-D.Matvejevas©
© Alfa.lt
Šiemet Eglei Gabrėnaitei įteikta Nacionalinė premija užliejo ją didžiulio dėmesio banga ir nuplukdė į daugybę prisiminimų. Viktorija Vitkauskaitė su aktore prisėda pokalbio apie tai, kuo ji gyvena dabar.

„Tiesą pasakius, jau pati sau atsibodau, nebegaliu klausyt“, – sodriu balsu išberia aktorė, sulaukusi mano skambučio duoti dar vieną interviu. Nutyliu savo nuomonę, kad E. Gabrėnaitė atsibodusi nebent tik E. Gabrėnaitei. Jau susitikus ir įsibėgėjus pokalbiui ji prasitaria, kiek daug sveikinimų, komplimentų sulaukė pelniusi premiją. Šia proga pakviesta į vieną tiesioginę radijo laidą baiminosi klausytojų skambučių, bet jie pylėsi vienas po kito – su padėkomis, palinkėjimais, prašymais save saugoti: „Tiek meilės gavau! Po to ėjau gatve ir verkiau.“

Vis dėlto daugybės interviu sukurtas paviršutiniškas įspūdis, kad apie aktorę žinome kone viską, tėra juokinga iliuzija. Šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė 2005 m. išleistoje pokalbių knygoje „Švelnūs tardymai“ savo interviu su E. Gabrėnaite pavadino „katė, kuri vaikšto pati sau viena“. „Aš turiu ką pati su savimi veikti“, – tada sakė aktorė. Tą patį pakartoja ir šiandien. Tik ji viena žino ir tai, kas suguldyta į tuos dienoraščių puslapius, kuriuos išskėstomis rankomis priimtų bet kuri šalies knygų leidykla. Tačiau jie saugiai tebeguli stalčiuose. „Reikia žinoti, kodėl rašai. Kol kas nematau prasmės tiražuoti savo gyvenimą“, – yra kalbėjusi viename interviu.

Tas „nematau prasmės“ lydi ir kitus aktorės sprendimus ko nors nedaryti, nedalyvauti, atsisakyti. Nešvęsti jubiliejaus, nors aplinkiniai ir spaudžia. Nelikti kompanijoje, jei tuo metu labiausiai norisi grįžti namo. Nesiimti naujo vaidmens, net jeigu logika diktuoja priešingai. E. Gabrėnaitė juokiasi, kad Valentinas Masalskis jos prašė: „Suvaidink ką nors nepabėgus, būk gera, man jau gėda pasakyti, kad tu mano draugė.“ Aktorius Arūnas Sakalauskas yra šmaikštavęs, kad jei E. Gabrėnaitė skubiai lekia gatve – vadinasi, ją vejasi vaidmuo. Tačiau dar nė karto, atsisakiusi vaidmens, aktorė nepasigailėjo. Net šį sezoną, kai jau pradėjus repeticijas Valstybiniame jaunimo teatre pasitraukė iš Gintaro Varno režisuojamo spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“.

Pagrindinį – bankrutavusio bankininko Borkmano vaidmenį – spektaklyje kuria Kostas Smoriginas; E. Gabrėnaitė turėjo vaidinti jo žmoną fru Borkman. Šios Henriko Ibseno pjesės pastatyme aktorė vaidino dar prieš keturis dešimtmečius: fru Vilton buvo vienas ankstyvųjų jos vaidmenų. Tačiau pjesė jai nepatiko. Gerų spektaklių pagal H. Ibseno kūrybą irgi sako mačiusi nedaug (vienas jų – G. Varno režisuota „Heda Gabler“). Sprendimą vaidinti šįsyk nulėmė noras dirbti su G. Varnu ir K. Smoriginu. O tada prasidėjo tai, ką pati E. Gabrėnaitė yra įvardijusi kaip ryškią savo charakterio savybę: „Aš gi – Svarstyklės: ryte ženijuosi, vakare skiriuosi.“

Taip sutapo, kad tuo metu buvo labai sudėtingas laikotarpis. Ypač daug važinėjome su spektakliu „Didvyrių aikštė“, nuolat buvau išsekusi. Ir matydavau, kad Varnas kažkaip atsargiai į mane žiūri. Jį buvau įspėjusi apie tuos „ženijuosi – skiriuosi“. Tai jis, būdavo, ir klausia: „Kaip, Egle, tu šiandien – ženijiesi ar skiriesi?“ Aš kankinausi, kankinausi, bet vis kažkas buvo ne taip. Vaidmuo niekaip nėjo. O dar geras draugas pasakė pagalvoti ir apie save – po gastrolių buvau visiškai pervargusi, akys stulpu... Labai myliu ir G. Varną, ir teatro vadovą Audronį Liugą, bet tada tiesiog nebegalėjau.

A. Liugai aktorė sako visada būsianti dėkinga už vaidmenį „Didvyrių aikštėje“. Šiame Krystiano Lupos režisuotame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre E. Gabrėnaitė vaidina jau trejus metus. Lenkų režisierius, atvykęs į Vilnių, surengė būsimų spektaklio aktorių atranką. „Aš gi į jokias atrankas nevaikštau – sėdžiu namie. Bet Audronis privertė, ir tuo labai džiaugiuosi“, – sako ji. Visas pirmasis Thomo Bernhardo pjesės veiksmas paremtas E. Gabrėnaitės vaidinamos namų ekonomės monologu. Tvarkydama, lygindama, dėliodama ką tik nusižudžiusio profesoriaus, pas kurį dirbo, daiktus, ji atskleidžia šios tragedijos priešistorę. Scenoje tenkantis solinis krūvis leidžia pirmąjį veiksmą laikyti E. Gabrėnaitės monospektakliu. Už šį vaidmenį jai skirtas ir Auksinis scenos kryžius.

„Didvyrių aikštė“ lėmė, kad niekada anksčiau Prancūzijoje nesilankiusi menininkė per vienus metus ten vyko tris kartus. Tik poilsiui, tingiems slampinėjimams ir muziejams laiko daug nebuvo: Paryžiuje, Avinjone ir Lione „Didvyrių aikštė“ iš viso suvaidinta 19 kartų. Prestižiniai festivaliai dar labiau įsiūbavo įtampos švytuoklę: „Avinjone pribėga prie tavęs ir sako: „Egle, žinok, čia dabar sėdi tas ir tas!“ Aš, bailė, turiu vykdyti kaip koks ciucka tai, ką liepia dresuotojas.“

Kalbėdama apie vaidmenis aktorė ne kartą tarsteli, kad nesvarbu, ką daryti, – svarbiau, su kuo. Darbą su garsiuoju lenkų režisieriumi K. Lupa ji vadina dovana daugybe atžvilgių. Tegu ir ne visada lengva ar malonia. „Jei nepaimsi pirmojo veiksmo – nieko nebus“, – dažnai jai primindavo K. Lupa. Spektaklyje vaidinantiems aktoriams jis rašydavo laiškus – šie neseniai išleisti knyga prancūzų kalba. O jei tai, ką pamatė scenoje, režisieriui nepatikdavo, jis rėždavo tiesiai į akis. Paryžiuje po spektaklio E. Gabrėnaitei pasakė, jog ši vaidino visiškai kaip Sarah Bernhardt – legendinė prancūzų aktorė iš „Comédie-Française“. Ir tai nebuvo komplimentas.

Lupai juk nieko nėra baisiau nei S. Bernhardt ir „Comédie-Française“. Šis jo palyginimas reiškė, kad vaidini virtuoziškai, bet be jokios gyvybės. Ir aš taip supykau! Viskas, galvoju, išeinu iš teatro, tu su manimi taip nekalbėsi. Kitą dieną ateinu, o Masalskis kikena: „Aš galvojau, tu jau išvažiavai.“ Ne, mąstau, aš dar parodysiu. Prasidėjo spektaklis, baigėsi pirma dalis, kaupiuosi kitam veiksmui. Lupa per spektaklius niekada nebūna šalia aktorių, o tąkart girdžiu, kad kažkas krebžda. Tai Krystianas – žiūri į mane ir šnabžda: „Aš verkiau.“ Na ir gerai, galvoju, vis tiek taip greitai neatleisiu.

„Pati pati pati“

Tiršta profesinė biografija nereiškia, kad aktorei nepažįstamas nedarbo etapas. Vos 33-ejų ji tapo LSSR nusipelniusia artiste ir viena jauniausių šio titulo laureačių. Po to buvo maždaug ketverių penkerių metų pauzė. Šiokių tokių epizodinių darbų gaudavo, bet rimtesnio vaidmens – ne. Per tą laiką aktorė kone juvelyriškai kruopščiai nusimezgė suknelę su rankomis susikibusių žmogeliukų raštu. Vėliau Maskvoje viena moteris maldavo parduoti drabužį už bet kokią kainą: „Bet pamaniau – nė velnio. Čia sumegztas visas mano košmaras, visos bemiegės naktys.“

Bičiulis psichologas, pamatęs tokį rankų darbo kūrinį, tarstelėjo, kad aktorei tuo metu iš tiesų turėjo būti nekas. Bet paklausta, ar per profesines pauzes, nedarbo teatre metus kas nors ją padrąsindavo, palaikydavo, aktorė papurto galvą ir išberia: „Pati pati pati pati.“

Tai, kad tik pats sau gali padėti, supratau labai anksti. Turėjau nuostabią draugę profesorę Iną. Kartą, kai buvo labai blogai, prašiau: „Ina, tu visus psichoterapeutus pažįsti, nurodyk man kokį.“ Mes važiavome automobiliu, ji atsisuko ir pasakė: „Na jau ne, brangioji, tik tu pati.“ Paskui, atsimenu, suėjo 40 metų. Tik dabar suprantu, kad tai gražiausi moters metai. O tada atrodė kitaip: nei tu sena, nei jauna, dar ir sveikata ėmė griūti, kažkokios skrandžio bėdos prasidėjo. Pas vieną draugę po ligoninės užsuku, pas antrą – kava, parūkymai su „o kaip toliau gyventi“... Trečią vakarą grįžtu namo, ir staiga lyg iš kosmoso nukapsi į mane suvokimas: aš pati sau turiu būti Miunhauzenas – niekas kitas. Ir ištraukti save turiu pati. O prašyti apskritai niekada nieko nemokėjau. Dabar galvoju, kad, jei ne tie nedarbo periodai, nebūčiau suvaidinusi nei „Vyšnių sodo“, nei „Antigonės“. Studentams taip pat nuolat kartoju: svarbiausia – nenusipiginti ir išlaukti savo. Nors kartais tai ir labai sunku.

Laukti buvo ko: kine ir teatre sukurta daugiau kaip pusšimtis vaidmenų. Vien garsiajame Antono Čechovo „Vyšnių sode“ E. Gabrėnaitė „gyveno“ du kartus. Pirmą – kai dar visai jaunutė vaidino Varią Irenos Bučienės pastatyme. Antrą – kai išėjo iš tuomečio Akademinio dramos teatro ir su režisieriumi Rimu Tuminu bei aktoriais 1990-aisiais įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą. Jo pradžią žymėjo taip pat R. Tumino režisuotas „Vyšnių sodas“. „Išeidama pasielgiau sau nebūdingai drąsiai. Man juk niekas nebuvo konkrečiai žadėta – išėjau į niekur“, – sako aktorė. Daugiau kaip du dešimtmečius šiame R. Tumino kurtame spektaklyje ji įkūnijo Ranevskają – atliko vieną kertinių savo vaidmenų.

Pradžia nebuvo lengva: spektaklis ant kojų stojosi sunkiai, laikai buvo tokie, kad trūko visko, net elementarių dalykų. Kartą kažkas paskambinęs į teatrą pranešė: Abromiškėse griaunamas žymiam bankininkui, kolekcininkui ir mecenatui Mykolui Žilinskui priklausęs dvaras. „Jei atvažiuos Gabrėnaitė ir su mumis išgers degtinės, mes teatrui atiduosime dvaro grindis“, – pareiškė skambučio autorius. Aktorė su R. Tuminu prisipirko degtinės ir išvažiavo. Grįžo su sunkvežimiu, prikrautu grindų. Kitą dieną, kai jas sudėjo, spektaklis ir „paėjo“. „Ir tai buvo vienas geriausių spektaklių. Jis visas pastatytas ant didžiulės meilės pagrindo. Ten net vaidinti nereikėjo. Pamenu, gastroliavome Anglijoje: po spektaklio Tuminas supykęs šaukė, kad, jei nemokame dainuoti, tai išskirstys tą teatrą – ir baigta. Kitą dieną atėjo laimingas ir garsiai skaitė laikraščių recenzijas. Jose „Vyšnių sodas“ pavadintas stebuklu.“

Nuo 1972 m. teatre vaidinanti aktorė įvairiuose interviu niekada neslepia, kad šiandien viskas kitaip nei tada, profesinio kelio pradžioje. „Bet tai normalu, – beveik išskiemenuoja ir priduria: – Aš šito naujo gyvenimo nei priimu, nei jį atmetu. Bet ten, tada man buvo gražiau.“ Iš teatro dingo audringų aktorių gimtadienių tradicija: praėjo laikai, kai tai būdavo šventė visam kolektyvui, aktorės specialiai siūdindavosi sukneles, o po spektaklio laukdavo nukloti stalai. „Pusės draugų nebėra. Nematau gatvėse tų veidų, kurie sudarė mano Vilnių“, – sako E. Gabrėnaitė. Per savo gimtadienius ji mėgsta išeiti pasivaikščioti viena ir prisiminti žmones, kurie jai daug reiškė. Net nuo 60-mečio jubiliejaus pabėgo į gimtąją Maskvą, pas buvusią marčią aktorę Tatjaną Liutajevą ir anūką. Pasivaikščiojo tėvų maršrutais. Aplankė ir Maskvos valstybinio A. Lunačiarskio teatro meno instituto bendrabutį, kur jos susilaukė tėvai – aktoriai Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė. Sutiktas senas pečkūrys net prisiminė, kad čia kadaise gyveno lietuvių šeima.

Dabartį aktorei ženklina ne tik vis retėjantis draugų ratas, bet ir didelių pokyčių nuojauta. Nacionaline premija aktorė apdovanota už viso gyvenimo nuopelnus, sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą. Pastarasis neblėsta, netgi priešingai – kartelė kyla vis aukščiau. Bet kartu atėjo ir nuovargis. E. Gabrėnaitė juokiasi: „Čia ir vėl tas „ženijuos – skiriuos“.“

Dabar labai sudėtingas laikotarpis. Puikiai suvokiu, kad kažkas baigiasi, kažkas pasikeis. Staiga dingo noras, smalsumas, akyse atsirado liūdesys ir kažkokia baimė, kurios negaliu paaiškinti. Kažką man reikia sužinoti, o ką – dar nenumanau. Bet turiu sužinoti, kitaip neverta gyventi. Viena vertus, visada buvau lyg cirko akrobatai – jutau mane saugantį tinklą. O norėtųsi pabandyti be jo, drąsiai, stačia galva, nes tik tame yra gyvybė. Ir amžius neturi reikšmės: žiūriu į K. Lupą per gastroles – kiek jame noro, kiek smalsumo! Amžius nėra pasiteisinimas. Nieko nelaukiu iš kitų, bet dar laukiu iš savęs. Man įdomu, kas bus toliau. Reikia pabandyti tai, ko niekada nenorėjau. Pavyzdžiui, mano romanas su kinu nesusiklostė, filmuotis niekada nepatiko. Bet patikėjau vienu jaunu žmogumi ir, atrodo, kažkas kine prasideda. Kita vertus, daug mąstau ir apie išėjimą. Svarbiausia – išeiti gražiai, kad prieš save nebūtų gėda. Ir čia nėra jokios tragedijos. Pamenu, kai buvau maža, senelis pažvelgė į mane ir pasakė: „Žinai, Egliuk, kad man jau gana.“ Nesupratau, ko jam gana? „Kad jau pabuvau, jau ir užtenka.“ Tam žmogui ir duoti metai, kad jis pasiruoštų išeiti.

Mokanti gyvenimo

Kokią kartelę sau aktorė kelia scenoje, mato visi jos talento gerbėjai. Bet reikšminga jos darbo dalis tebelieka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose. Ne vienas buvęs E. Gabrėnaitės studentas yra pastebėjęs, kad ji mokydavo ne aktorystės, o gyvenimo. Išleisdama kursą ji brūkšteli atvirukus, kad jie visada laukiami jos namuose Vyšnių gatvėje („Žmonės dažnai nustemba, kad gyvenu Naujininkuose. O tai kur man gyventi? Mano namai – čia, ne Monrealis ar Paryžius“). Vieno absolvento skambutis ją ypač sujaudino: vaikinas smarkiai gėrė, bet E. Gabrėnaitė priėmė jį studijuoti į savo kursą. Aktoriumi jis netapo, bet po daug metų paskambinęs papasakojo nebegeriantis, turintis žmoną, du vaikus, verslą. Ir padėkojo, kad E. Gabrėnaitė jam skyrė tiek jėgų, nes tai padėjo išbristi.

„Kartais galvoju, kodėl perku tuos blynus, degu žvakes, kviečiu studentus į susitikimus – kam? Matyt, todėl, kad man pačiai to labai reikėjo. Jaunam žmogui palaikymas, patikėjimas juo ypač svarbus. Mokytojas yra tas, kuris tavimi tiki“, – sako aktorė.

Kai su studentais pavyksta pralaužti pirmuosius ledus, neretai atsiveria skausmingi, asmeniški ir ypač jautrūs dalykai. Kartą aktorė auditorijoje užžiebė daug žvakių, užgesino šviesą, pasiūlė studentams susėsti ir jaukioje šviesoje kalbėti ką nori. Ji įsivaizdavo, kad prasidės pokalbiai apie meilę. Bet visi jie buvo apie šeimą. Dar tiksliau – apie vaikų ir emigravusių tėvų atskirtį. Vienas prašo išleisti iš paskaitų, nes tik dviem dienoms iš svetur grįžo motina. Kita mergina kas savaitgalį važinėja į kitą Lietuvos galą padėti alkoholikui tėvui. Trečio mama Airijoje jau 15 metų, o vaikinas gyvena su teta.

Didžiausią pasaulyje meilę patyriau iš senelių: penkerius metus pas juos augau Tytuvėnuose, kol tėvai buvo Maskvoje. Kai man būna negera, atsigulu ant grindų ir mintimis nusikeliu ten: atrodo, vėl įsikniaubiu į žemuogių muilu kvepiančią močiutę. Tada vėl aplanko žinojimas, kad esu nepažeidžiama, esu pati gražiausia ir geriausia. Tai suteikia labai daug stiprybės. Man labai gaila, kad tie šiandieniai vaikai, apie kuriuos pasakoju, to nebeturi. Tiek daug dėmesio ir jėgų skiriame sveikai mitybai, visokioms diskusijoms apie vaikiškas servetėles. Vaiką reikia mylėti – štai kas svarbiausia. Bijome apie tai kalbėti iš scenos – juk sentimentalu, banalu. Bet visiems kaip oro reikia pasikalbėti, paverkti, pabūti. K. Lupa dažnai prieš spektaklį sako: „Pamirškime viską, ką repetavome, ir tiesiog pabūkime.“ Va to mes ir nebemokame – pabūti – nei scenoje, nei gyvenime.
reklama