Ar žinote, kas yra ketvirčio amžiaus krizė ir kam labiausiai ji gresia?

Su ketvirčio amžiaus krize dažniausiai susiduria aukštąjį išsilavinimą turintys jauni žmonės.
Su ketvirčio amžiaus krize dažniausiai susiduria aukštąjį išsilavinimą turintys jauni žmonės.
© 123rf.com

Žmonės nevartotų svaigalų, neatsidurtų kalėjimuose, kurtų darnias šeimas, jeigu būtų teisingai ugdomi nuo pat mažų dienų. Deja, šiandien švietimo institucijose mokiniai ruošiami egzaminams, bet ne gyvenimui. Dėl to atsirado nemažai skylių, kurias suaugusiam žmogui užkamšyti ne taip paprasta. Žinoma, tai nereiškia, kad situacijos negalima pakeisti. Galima, tik klausimas, kas už tai prisiims atsakomybę.

Mokyklose nemokoma pažinti savęs

reklama

„Bendrojo ugdymo ir tėvų pastangų bei profesinių mokymo tikslas turėtų būti – suformuoti jauno žmogaus socialiai orientuotą, individualų asmens gerovės suvokimą. Gaila, bet šiandien šis punktas visiškai ignoruojamas“, – tokia mintimi savo pasakojimą pradėjo Vilniaus universiteto prof. dr. Boguslavas Gruževskis Šiaulių universiteto bibliotekoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Socialinė gerovė tarpdisciplininiu požiūriu“.

Anot jo, jeigu pradinio ugdymo lygmenyje (6–12 m.) nebūna suformuotos, atskleistos vaiko bendrosios ir socialinės kompetencijos (gebėjimas komunikuoti, gerbti kitus, patylėti), jo galimybės ateityje tampa labai apribotos. Tiesa tokia, kad būtent pradinukams, o ne baigiamųjų klasių abiturientams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Kitaip vaikai iš viso gali prarasti norą mokytis ar net nebaigti mokyklos. Neužtenka vaikų tik aprengti, pamaitinti, suteikti saugią aplinką, bet juos reikia mokyti pažinti save.

„Jeigu abiturientas iš mokyklos išeina be socialiai orientuotos ir suvoktos savo laimingo gyvenimo vizijos, vadinasi, jo dalyvavimas ugdymo procese buvo nesėkmingas“, – akcentavo B. Gruževskis. Šią mintį iš tiesų nesunku pagrįsti faktais. Štai visiems žinoma, kad kai kurie net ir geriausiais pažymiais mokyklą baigę asmenys vėliau virsta nusikaltėliais ar savižudžiais ir viskas dėl to, kad laiku neįgijo reikiamų žinių, galinčių padidinti pasitikėjimą savo ateities perspektyvomis.

reklama


snaujienos.lt nuotr.

B. Gruževskis: „Finansinis saugumas turi būti užtikrintas, bet to nepakanka, kad jaustumėme gyvenimo pilnatvę.“ Artūro Staponkaus nuotr.

Neturi laimingo gyvenimo vizijos

Realybė yra tokia, kad šiandien įgytas išsilavinimas negarantuoja tinkamo darbo. Profesija neapsaugo nuo skurdo. Gerai apmokamas darbas – neapsaugo nuo nepasitenkinimo ir depresijos.

Bedarbių gretose atsiduria net profesoriai ir mokslininkai. Netrūksta ir asocialių, niekur nesimokančių bei nieko nesiekiančių jaunuolių. Ką jau bekalbėti apie tuos asmenis, kurie net ir dirbdami vis tiek skursta. Jeigu iki XX a. vidurio išsilavinimas ir profesija buvo socialinės gerovės garantija, šiandien tai praktiškai nieko nereiškia.

„Finansinis stabilumas turi būti užtikrintas, bet to nepakanka, kad jaustumėme gyvenimo pilnatvę“, – kalbėjo profesorius.

Štai vis daugiau 25-erių metų jaunuolių yra apatiški ir pervargę. Tyrimais įrodyta, kad ketvirčio amžiaus krizė pasireiškia depresija, nepasitikėjimu ateitimi. Su šia problema dažniausiai susiduria aukštąjį išsilavinimą turintys jauni žmonės. 2016 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje atliktas sėkmingo jaunimo (išsimokslinusių, turinčių gerai apmokamus darbus) tyrimas atskleidė, kad net 75 proc. sėkmingų jaunuolių yra susidūrę su ketvirčio amžiaus krize. Ši problema nesvetima ir Lietuvos jaunuoliams. Jie, net ir turėdami aukštojo mokslo diplomus, gerai apmokamus darbus, vis tiek yra nepatenkinti savo gyvenimu.

Be to, žmonės susiduria ir su kitais iššūkiais: tradicinių santykių ir vertybių infliacija, susvetimėjimu, empatijos sumažėjimu, laisvo pasirinkimo vaidmens didėjimu. Keičiasi net karjeros samprata. Šiandien karjerą raginama suvokti kaip tam tikrą individo tapatumo dinamiką. Kitaip tariant, žmogus pats sau turi nusistatyti karjeros vertę. Ne pretenduoti į aukštus postus, atlikti visuomenėje labiausiai vertinamas pareigas, bet dirbti tokį darbą, kuris pačiam tiktų ir patiktų.

„Karjeros viršūnė yra ne buvimas direktoriumi ar valdybos pirmininku, bet buvimas laimingu darbininku. Kuo labiau save realizuosite, tuo jūsų gyvenimas bus laimingesnis, nepriklausomai nuo išorinių veiksnių“, – esminę mintį išskyrė B. Gruževskis.

Tik bėda ta, kad susikurti laimingo gyvenimo scenarijų nėra taip paprasta. Būtent todėl švietimo institucijose ir turi būti daugiau kalbama apie žmogaus savirealizacijos svarbą. Karjeros kompetencija turi tapti tokiu pat svarbiu dalyku kaip lietuvių kalbos pamoka. Asmens gerovė turi būti socialinės gerovės politikos dominantė. Tik tada, kai žmogus turės išvystytą laimingo gyvenimo strategiją, įgytas išsilavinimas, profesija negalės netarnauti, nes viskas bus susieta su vidiniais žmonių pasirinkimais.

Skurstančiųjų neužtenka tik pamaitinti

Laimingo gyvenimo vizijos neturinčius asmenis šiandien bandoma gelbėti per socialinę apsaugą. Tik, anot profesoriaus, ir šioje srityje daroma nemažai klaidų. Bėda ta, kad didžioji dalis lėšų nukreipiamos į žmogaus gyvybę palaikančias priemones. Skurstantys pamaitinami, aprengiami, apgyvendinami ir t. t.

Tik niekas nesuka galvos, kaip skurstantiems asmenims padėti pasikeisti, kad jie nekartotų tėvų klaidų ir išbristų iš skurdo liūno. Profesoriaus nuomone, geriau žmonės turėtų mažiau pinigų, bet būtų harmonijoje su savimi ir aplinka: „Turime padėti žmonėms tapti savarankiškesniems, skatinti juos aktyviai veikti. Jeigu suteiksime tik būtiniausias paslaugas, jie niekada neišeis iš užburto rato.“

Užburtas ratas atrodo šitaip: žmogus neturi darbo, susiduria su pajamų trūkumu ir pradeda naudotis socialinės paramos priemonėmis. Tada nyksta jo profesiniai gabumai, pradedama mažiau pasitikėti savimi, daugiau – institucijų pagalba. Galiausiai žmogus užsidaro savo gyvenime, nes supranta, jog yra silpnesnis už kitus, ir tokiu būdu dar labiau didina prisirišimą prie socialinių paslaugų.

„Nacionaliniu lygmeniu būtina didinti socialinės apsaugos ir švietimo politikos sinergiją. Socialinės apsaugos negali būti be ugdymo paslaugų ir ugdymo paslaugų – be atitinkamo žmonių įgalinimo per socialines priemones“, – ugdyti ir ne tik maitinti skurstančius ragino B. Gruževskis.

Pajamų nelygybę suvokia kaip pažeminimą

Nugyventi visaverčio gyvenimo kai kuriems nepavyksta ir dėl kasmet augančios pajamų nelygybės. Moksliniais tyrimai įrodyta, kad ilgesnį laikotarpį išgyvenant pajamų ir gerovės nelygybę, keičiasi žmonių vertybės bei nuostatos. Pradeda dominuoti apatijos, nihilizmo elementai. Žmonės išmoksta tikėtis nesėkmės ir atitinkamai nesiimti veiksmų, keisti savo aplinkos, gyvenimo perspektyvos ir t. t. Galiausiai įklimpsta į dar vieną užburtą ratą. Pajamų ir gerovės nelygybę pradeda suvokti kaip pažeminimą. Tik visa bėda ta, kad žmonės negali ilgai gyventi su šiuo suvokimu, todėl pradeda vartoti alkoholį, kitus svaigalus. Taip elgiasi norėdami nebejausti pažeminimo ir išsaugoti psichinę savo komforto išraišką. Vadinasi, siekiant pokyčių visuomenėje, būtina kuo skubiau mažinti pajamų nelygybę.

Reziumuodamas profesorius dar kartą akcentavo, kaip svarbu keisti ne tik socialinės apsaugos, bet ir švietimo sistemą. Priminė, kad šiuolaikinio pasaulio aplinka vis labiau užteršiama, vis labiau išaukštinamas tuščio vegetavimo blizgesys, malonumus vadinant pasiekimais, nors taip neturėtų būti.

reklama