Režisierius A. Areima nori teatrui sugrąžinti pulsaciją

Alfa.lt
2018-04-28 13:25

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre sujudimas: jau šį šeštadienį (balandžio 28 dieną) didžiosios scenos rampų šviesa priklausys premjerinio spektaklio „PABUDIMAS“ aktoriams. Lietuvių dramaturgo Antano Škėmos dramos motyvais paremta pjesė pirmą kartą statyta dar sovietinę priespaudą išgyvenančioje Lietuvoje. Nupūsti nuo jos ilgametes dulkes ir prikelti naujam gyvenimui pasišovė veržlus, neįprastos sceninės raiškos priemones vartojantis ir sistemai nepaklūstantis režisierius Artūras Areima.

Save atrado ne iš karto

Jaunajai kartai atstovaujantis A. Areima prisipažįsta teatrą pamilęs ne iš karto, o režisūros keliu pradėjęs eiti visiškai atsitiktinai. Anuomet, iš Šiaulių kilusiam režisieriui, teatras nedarė didelio įspūdžio, statomų spektaklių kokybė, kaip pats sako, nebuvusi aukšto lygio. A. Areima tvirtina nuo pat mažų dienų mėgęs maištauti, tad ir į pasirinktą specialybę pasuko vedinas nenoro priimti svetimas taisykles. Tuo metu buvo privalomoji karinė tarnyba, tačiau jaunas vaikinas didesnę naudą įžvelgė ne karo lauke, o besimokant. Bičiulio paskatintas įstojo į režisūrą, tačiau entuziazmu nedegė. „Man akis atvėrė O. Koršunovo spektakliai „Meistras ir Margarita“,„Shopping and fucking“. Tuomet pamačiau, koks gali būti įdomus, aktualus teatras, galbūt net labiau nei kinas. Ir tam visai nereikia „žaldokynių“ ir „moljerų“, – prisiminė kelio pradžią.

Ne vienerius metus teatro padangėje besisukantis ir neretai kontraversiškai vertinamas režisierius sako, jog vis dar yra savo teatrinės kalbos paieškose. ,,Noriu atjungti žiūrovą nuo rytų kultūra alsuojančio teatro, kuris yra įsisenėjęs ir klampus. Ieškau aštresnių, gilesnių pojūčių žiūrovui, noriu, kad jam į atmintį įsirėžtų vaizdai, kad jis pasinertų į apmąstymus, o ne būtų apžavėtas mimetiška, metaforine kalba“, – sako.

„Pas mus teatras vis dar yra buržuazinis, tačiau įdomūs ir intelektualūs žmonės nėra šioje kategorijoje“, – įsitikinęs netrukus panevėžiečiams ir miesto gyventojams premjerą pristatysiantis režisierius.

Pasak jo, jis vis dažniau pastebintis teigiamus teatro pokyčius ir tą žiūrovą, kuriam reikia kitokio teatro – intelektualaus, gilaus, filosofinio – tokio, kuris bendrauja su žiūrovu kur kas intymiau, nei įvardijama.

Drąsa būti savimi

Dėl savo netradicinių, drąsių kūrybinių ieškojimų, grubios sceninės kalbos, intensyvaus nuogo kūno transliavimo, nepatogių situacijų A. Areima dažnai vadinamas teatro chuliganu. Tačiau, kaip pats sako, tuo tik norintis paskatinti žmones priimti vieni kitus tokius, kokie jie yra. „Man nepatogumas nevisai suprantamas. Aš nespekuliuoju tuo dalyku. Mes apskritai bijome nuogo kūno. Jau ne kartą minėjau, jog manau, kad dėl šio vengimo ir kyla visi seksualiniai nešvarumai“, – kalbėjo.

Režisierius įsitikinęs: teatras privalo kalbėti, o ne tylėti, jis turi keisti žmones ir padėti jiems tobulėti, ieškoti atramos kitame žmoguje. Tad ir spektaklyje ,,Pabudimas“ bus keliami panašūs siekiai, neišvengta atvirų scenų. „Medžiaga – žiauri, tačiau, jeigu yra parašyta scena, kurioje prievartaujama, ar tą jausmą reikia pavaizduoti metaforiškai? Visa kelionė turi būti iki maksimumo, čia ir atsiskleidžia tas „škėmiškumas“, – dėstė A. Areima.

Vyras prisipažįsta, jog A. Škėmos asmenybė jam – labai artima, o kūryba – įkvepianti. Pirmą kartą lietuvių dramaturgo kūrybą inscenizuojantis režisierius sako, jog pjesę pasirinko neatsitiktinai.

„Joje sudėliotas labai stiprus psichologinis naratyvas, tema, kuri buvo aktuali tiek anuomet, tiek ir šiandien. Nekinta niekas: nei įvykiai tada ir dabar, nei žmogus. Mes tokie patys: bailiai, išdavikai, netvirto stuburo, negerbiantys kito, paklūstantys idealogijoms, sistemoms, pataikaujantys ir keliaklūpsčiaujantys. Dėl to mumis labai lengva naudotis, o kai tai suvokiame, tai žeidžia mus pačius. Visuomet paklusome sistemai, tai sėkmingai darome ir dabar“, – retoriškai svarstė.

Spektaklio režisierius sako, jog jo mėgiamas A. Škėma buvęs iš tų, kuris nebijojo kalbėti apie tai, kas pažeidžia žmogaus teises. Jis nemėgęs paviršutiniškų jausmų, mąstysenos žmonių.

A. Areima nebijo dabartinės šalies valdžios įvilkti į sociopatų ir psichopatų marškinius. Opias problemas į vandens paviršių keliantis režisierius sako, jog niekieno laisvė neturi būti ribojama, nes antraip tai smarkiai pakvimpa despotizmu. ,,Kodėl kovojome dėl laisvės, demokratijos, liberalumo? Kodėl tik naudojamės žmogaus teisių sąvoka, bet jas nuolat pažeidinėjame? Nejaučiame kaip nebyliai mus prievartauja“, – nepasitenkinimo neslėpė jis.

Tikisi pabudinti iš letargo

Pirmą kartą Panevėžyje statantis spektaklį vyras džiaugiasi, jog dirbti su teatro aktoriais – itin lengva. „Aš vertinu tai, kaip dega jų akys, jie atsidavę darbui ir labai geranoriški. Didžiausia pagarba naujiems vadovams, ypač L. Blėdžiui, kuris paskutiniu metu kartu nuo ryto iki išnaktų yra teatre ir pats nešioja rekvizitus, dažo. Jam tai labai svarbu. Įdomu, kuriame teatre dar sutiktume tokį vadovą?“, – negailėjo pagyrų A. Areima.

Vienu didžiausių iššūkių jis įvardina techninius iššūkius, kurie, pasak jo, būdingi šiuolaikiniam teatrui. Spektaklyje bus panaudota daugiau nei penkios tonos dekoracijų. Scenografija rūpinosi ir pats Artūras. „Pradedant režisuoti, visų pirmą viską matau nuo erdvės: kur, kaip veiksmas vyks. Dar beskaitant pjesę paraštėse braižausi erdvę. Dirbant su scenografais jaučiu, jog vis tiek imu primesti savo nuomonę, o jis tik atlieka, tampa asistentu“, – juokėsi.

„Bus įdomu, koks bus santykis su žiūrovu, nepažįstu jo, tad neįsivaizduoju kaip reaguos. Tai nėra lengva komedija. Tačiau kol nėra gimęs vaikas, sunku pasakyti, koks jausmas pažvelgti jam į akis“, – kalbėjo „Pabudimo“ režisierius, iki premjeros likus kiek daugiau nei 48 valandoms.

Ar A. Škėmos kūrybos gerbėjai pamatys dramaturgo braižą ar vis tik bus daugiau progų interpretacijoms, režisierius nenorėjo atskleisti. Vis tik, užsiminė, jog džiaugiasi galėdamas į šią pjesę pažvelgti per savo prizmę. „Nežinau, kokį pastatymą būtų paruošęs pats A. Škėma. Aš statau tai, ką matau medžiagoje“.

Režisierius nori tikėti, jog „Pabudimas“ padės įgyvendinti Juozo Miltinio dramos teatro siekį įskiepyti meilę teatrui jaunajam žiūrovui. „Svarbiausia yra noras būti jaunam. Yra tokių, kurie pagal metus jauni, bet iš tiesų – seni. Kaip Nyčė sako: gyvi lavonai. Tokių jau joks teatras nepažadins iš letargo miego“, – kalbėjo. „Norėtųsi, jog įvyktų kažkoks kartų, požiūrių konfliktas. Į premjerą atvyksta žmonės iš Vilniaus, Kauno, Lenkijos, Latvijos. Smagu, jeigu pavyks teatre sugrąžinti pulsaciją ne vien vietinių žmonių atžvilgiu“, – pridūrė. 

Režisierius A. Areima nori teatrui sugrąžinti pulsaciją

Spektaklio „Pabudimas“ akimirkos (Lauros Vancevičienės nuotr.)
+4