Švedijos rinkimai: tokios intrigos dar nėra buvę

Imigracijos klausimai Švedijoje lieka vieni opiausių
Imigracijos klausimai Švedijoje lieka vieni opiausių
  © SCANPIX
Arvydas Guogis | Alfa.lt
2018-04-27 12:25

Švedijos Riksdago rinkimai, kurie įvyks po 4 mėnesių, rugsėjo 9 d., kelia daug klausimų ne tik apie pačią Švediją, bet ir apie kitų Europos šalių bei ES likimą, tradicinių ir šiuolaikiškų vertybių, globalizacijos, pabėgėlių integracijos ir socialinių problemų sprendimą.

Dar niekada Švedijoje nebuvo taip neaišku, kas laimės rinkimus ir valdys šalį – socialdemokratų mažumos koalicija su kairiąja partija ir žaliaisiais, dešiniųjų partijų koalicija ar net socialdemokratų ir dešiniųjų koalicija. Šiuose deriniuose nematyti Švedijos demokratų partijos, prieš kurią nusiteikusios kitos šalies politinės jėgos. Ji taip pat gali laimėti rinkimus, bet į koaliciją su ja nenori eiti nei viena Švedijos politinė partija, todėl demokratai neturi šansų tapti valdančiaisiais.

Kyla natūralus klausimas – kodėl? Ogi todėl, kad Švedijos demokratai nori matyti šalį tikrai „švedišką“, puoselėti „švediško modelio“ gerovės valstybę, riboti imigraciją, įvesti griežtus reikalavimus viešosios tvarkos saugojimui, stiprinti tradicines vertybes ir šeimą, išplėsti paramą senyvo amžiaus gyventojams bei mažinti visų rūšių socialinę atskirtį. Tai kas gi čia tokio nepriimtino Švedijos demokratų veikloje? Kitų partijų teigimu, demokratų veiklai būdingas dešinysis nacionalizmas, nepakantumas lytinėms mažumoms, diskriminacija ir ksenofobinių pažiūrų skatinimas. Tai prieštarauja ir šiuolaikinei bendrai ES vertybių sistemai, kurioje tolerancija, lankstumas ir integracija yra kertiniai veiklos orientyrai tiek ideologiniu, tiek ir praktiniu požiūriu.

Bėda tik tai, kad Švedijoje, kaip ir daugumoje kitų Europos šalių, tokių dešiniojo „ekstremizmo“ rėmėjų su kiekvienais rinkimais – vis daugiau ir daugiau, o juos stabdyti tampa vis sunkiau ir sunkiau. Šiuo požiūriu Švedija tikrai nėra išskirtinė Europos valstybė – toks išskirtinumas Europoje jau tampa dėsningumu.

Imigracijos klausimas nuo pastarųjų rinkimų 2014 m. Švedijoje tapo gyvybinis, nes naujų imigrantų skaičius gerokai viršija 100 tūkst. per metus, o bendrai imigracija tapo didžiausia pasaulyje, skaičiuojant vienam gyventojui. Atskira imigrantų kategorija – prieglobsčio prašytojai, daugiausia iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių. 2017 m. iš daugiau kaip 10 mln. Švedijos gyventojų 24,1 proc. buvo ne vietinės kilmės. Švedija pasižymėjo kaip ir atskirais sėkmingais imigrantų integracijos pavyzdžiais, taip ir didele dalimi nesėkmingos integracijos, kurią pirmiausia rodė išaugęs nusikaltimų skaičius.

Ypač augo vadinamasis gaujų nusikalstamumas. Pavyzdžiui, Malmės, trečiojo pagal dydį šalies miesto, pietinėje dalyje kai kurie rajonai, kartais teigiama, jau tapo „neprieinami“ policijos pajėgoms. Išaugusio nusikalstamumo klausimai prieš rinkimus svarbūs visoms politinėms partijoms, bet Švedijos demokratai juos iškelia į aukščiausią politinį lygmenį, susiedami su nepasisekusia imigrantų integracija. Norėdama perimti Švedijos demokratų elektoratą, opozicinė Švedijos nuosaikiųjų konservatorių partija imigracijos ir viešosios tvarkos saugojimo klausimais yra šiek tiek priartėjusi prie demokratų pozicijos, bet užsitęsusios vadovavimo šiai partijai problemos neleidžia besąlygiškai prognozuoti jos, kaip ir kitų nuosaikių dešiniųjų partijų, pergalės per rugsėjo mėnesį įvyksiančius rinkimus.

Dėl agresyvių Rusijos veiksmų įvairiose pasaulio vietose ir potencialiai keliamos grėsmės Baltijos jūros regione Švedija turi greitai spręsti ir šalies gynybos stiprinimo klausimus, didinant jos finansavimą. Atrodo, kad šiuo klausimu šalies partijos sutaria – net anksčiau strateginėje demilitarizuotoje Gotlando saloje įsikūrė nuolatinis karinis kontingentas.

Vertinant ilgiausiai Švediją valdžiusius ir dabar tebevaldančius socialdemokratus, galima pažymėti, kad nors partijos populiarumas ir yra smukęs, partijos pirmininkas ir šalies ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pasižymi pakankamai aukštu reitingu. Tačiau kai kurių anksčiau sėkmingai spręstų problemų, kaip nelygybės tarp socialinių sluoksnių bei regioninės nelygybės tarp šalies šiaurės ir pietų mažinimo, socialdemokratams pastaruoju metu nebesiseka kontroliuoti – šalyje išaugo turto ir pajamų koncentracija, o gyventojai vis dažniau renkasi gyventi tik tris pagrindinius šalies miestus – Stokholmą, Geteborgą ir Malmę.

Švedijos socialdemokratija, kaip ir apskritai šiuolaikinė Vakarų socialdemokratija, pastaruoju metu stokoja naujesnių ir originalesnių idėjų iškėlimo bei įgyvendinimo. Tokioje aplinkoje pakankamai originaliai nuskamba žymaus švedų politologo Bo Rothsteino, kuris yra vienas dažniausiai cituojamų Vakarų politologų Mykolo Romerio universiteto (MRU) politikos mokslų ir viešojo administravimo programose, mintys. Jis yra nurodęs vieną labai aktualią švedų socialdemokratams idėją apie tiesioginį eilinių dirbančiųjų įtraukimą į organizacijų valdymą. Politologas mano, kad senasis klasinis ir profsąjunginis modelis, kuris remiasi dirbančiųjų ir darbdavių santykio pozicionavimu, yra iš dalies atgyvenęs. Kapitalistai ir didelė dalis darbdavių daugiau nebėra kompetentingi savo įmonių ir įstaigų valdytojai, nes šiuolaikinė rinka reikalauja procesų išmanymo iš vidaus, todėl B. Rothsteinas teigia, kad be tiesioginio eilinių dirbančiųjų dalyvavimo įmonių ar organizacijų valdyme efektyvus jų valdymas nebėra įmanomas. Profsąjungos, pagal šį politologą, yra suinteresuotos senuoju ekspertiniu išmanymu kaip spręsti darbo ir kapitalo santykių problemas – jos nenori atsisakyti šios „duonos“ ir nori toliau vadovauti dirbantiesiems. O tiesioginis dirbančiųjų dalyvavimas valdyme sudarytų sąlygas ne tik šiuolaikiškam socialiai teisingam, bet ir efektyvesniam organizacijų valdymui. 

Nors ši „ekonominės demokratijos“ idėja yra modifikuota dar 1983 m. Švedijoje bandytų įgyvendinti Rudolfo Meidnerio „dirbančiųjų fondų“ versija, jos šiuolaikiškas ideologinis ir praktinis angažuotumas galėtų sutelkti Švedijos socialdemokratus ir jų rinkėjus.

Švedijos socialdemokratams kaip niekada būtina atsinaujinti, taip pat ieškoti sąjungininkų. Trijų partijų – ŠSDDP, Kairiosios partijos ir Žaliųjų partijos – koalicija gali ir nebesusiformuoti, nes žalieji rinkimų metu gali neperkopti 4 proc. rinkėjų barjero. Ši žaliųjų problema Švedijos socialdemokratams dabar yra tapusi centrine ir sunkiai išsprendžiama. Ar pavyks Švedijos socialdemokratams, kurie keliasdešimt metų buvo prie valdžios vairo Švedijoje, mobilizuotis dar kartą ir laimėti bei valdyti? O gal kurie nors dešinieji perims iniciatyvą? Tai parodys Riksdago rinkimai šių metų rugsėjo pradžioje.

Arvydas Guogis yra MRU Viešojo administravimo instituto profesorius