Sukilusi Armėnija: sustojusio laiko ir vienuolynų žemė
Kelionių reportažas

Armėnija buvo pirmoji pasaulyje, krikščionybę paskelbusi valstybės religija.
Armėnija buvo pirmoji pasaulyje, krikščionybę paskelbusi valstybės religija.
© Ovidijus Lukošius

Lietuvių atostogų maršrutai vis dažniau veda į Gruziją. Jos kaimynė Armėnija, pastaruoju metu drebinama istorinių permainų, keliautojų dėmesio sulaukia gerokai rečiau. Pateikiame žurnalo „IQ Life“ pasakojimą apie šią šalį.

Kirtus chaotiškos ir energingos Gruzijos sieną Armėnija skęsta melancholijoje. Peizažas ne toks dramatiškas ir bent jau vidurvasarį nematyti snieguotų kalnų viršukalnių. Tokia pat skurdi kaip ir temperamentinga jos kaimynė, Armėnija atrodo dar neišvėdinusi sovietinės dvasios. Ypač provincijoje. Čia beveik nematyti iškabų su vakarietiškais prekių ženklais, keliuose patruliuojančių policininkų uniformos tokios pat kaip sovietinės milicijos, o pastatai ir automobiliai tarsi nukelia gerus tris dešimtmečius atgal.

Žmonės atrodo susikaustę. O gal tiesiog ramesni. Dialogų nuotrupos atskleidžia šalyje tvyrančias nuotaikas ir požiūrius. „Mes nesame tokie karštakošiai, kaip gruzinai. Jie – kaukaziečiai, mes – ne“. Iš tiesų, armėnai nesprogsta emocijomis sužinoję, kad bendrauja su lietuviais. „Jūs mūsų geriausi kaimynai“,– tokiu atveju sako gruzinai, nepaisydami daugiau nei 2000 kilometrų atstumo. Armėnai, suprasdami, kad oficialiai šalys atstovauja skirtingoms geopolitinėms stovykloms, tarsi ima teisintis dėl draugystės su Rusija („Europa ir Amerika toli, o Rusijai mes rūpime“.), šios šalies karinių bazių ir Jerevano požeminėse perėjose kabančių plakatų, reklamuojančių „turistines keliones“ į Donecką ar Luhanską. Tačiau jaunesni pašnekovai kategoriškesni: „Jei Europa įsileistų, nė vieno čia neliktų“.

Istorija armėnų tautai retai buvo jautri, ypač pastaruosius šimtmečius. 1922 m. bolševikų įkurta Užkaukazės Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika 1936-aisiais buvo padalinta į sovietines Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną, administracines ribas nubrėžiant nepaisant istorijos ir gyventojų tautybės. Subyrėjus SSRS tai tapo nepriklausomų valstybių sienomis – ketvirtajame dešimtmetyje užprogramuoti teritoriniai nesutarimai virto iki šiol rusenančiu Armėnijos ir Azerbaidžano kariniu konfliktu. Dešimtys tūkstančių žuvo, šimtai tūkstančių turėjo palikti savo namus. Priverstinio kraustymosi pasekmės atsispindi demografinėje statistikoje – Armėnija, kurios 98 proc. gyventojų armėnai, yra viena homogeniškiausių valstybių pasaulyje.

Skaičiuoja tūkstantmečius

reklama

Įsispraudusi tarp ne itin draugiškų Azerbaidžano bei Turkijos ir palankiau nusiteikusio Irano bei Gruzijos, ši nedidelė šalis, kaip ir Lietuva, mėgsta didžiuotis savo praeitimi. Gal tai galima vertinti kaip mažos tautos kompleksą, tačiau šlovingų laikų palikimas iki šiol yra, ko gero, didžiausias šalies turtas. Senoji Armėnijos karalystė, įkurta apie 600-uosius metus prieš Kristų, gyvavo daugiau nei tūkstantį metų. 301 m. karalius Tiridatas III krikščionybę paskelbė valstybine religija ir Armėnija oficialiai tapo pirmąja krikščioniška šalimi pasaulyje.

Šio istorinio posūkio nulemti ženklai gyvi ir dabar. Tai – vienuolynai, skaičiuojantys tūkstantį ir daugiau metų, pergyvenę kitatikių imperijų atakas, sovietmetį ir niokojančius žemės drebėjimus. Dabartinėje Armėnijos teritorijoje jų išlikę apie šešiasdešimt, taip pat yra Kalnų Karabache, Azerbaidžanui priklausančioje Nachečavanėje, Gruzijoje ir Turkijoje.

Įkurti kalnuose, viduramžiais sunkiai prieinamose vietose, dabar jie gana lengvai pasiekiami. Prie kai kurių pasitinka prekiautojai, tačiau ne tokie įkyrūs kaip didesnio turistų dėmesio išlepintoje Gruzijoje.

Gruzinų ar armėnų?

Vienuolynai ir buvo tie riboženkliai, lėmę kelionės po Armėniją maršrutą, neskaičiuojant kilometrų (šalis juk nedidelė), bet dėl laiko stokos pasirenkant pirmiausia tuos, kurie minimi kaip svarbiausi. Bet ypatingų perlų galima aptikti ir išsukus iš pagrindinio kelio.

reklama

Vienas tokių – Kobairo vienuolynas, nepažymėtas jokiomis kelio nuorodomis, tad ieškoti teko kliaunantis kitų keliautojų interneto dienoraščiuose paliktomis užuominomis: „Aštuntame kilometre nuo Sanahino, pravažiavę geležinkelio stoties ženklą, sukite į pirmą keliuką dešinėn. Prie geležinkelio bėgių baigsis kelias, kopkite pėsčiomis dar apie kilometrą į kalną“. Kaip ir aišku, ar ne ? 

Geležinkelio bėgius randame lengvai, o čia susitinkame keliaujančių gruzinų trijulę. Sveikinamės su moterimi, kuri laukia šventyklos ieškoti iškeliavusių kitų dviejų bendrakeleivių. Netrukus grįžta tiedu vyrai ir ima pasakoti, kad kažkur ant kalno esantis vienuolynas yra ne armėnų, bet gruzinų – esą akmenyse iškalti užrašai senąja gruzinų kalba. Sunku sulaikyti juoką – turbūt visuose pasaulio kraštuose kaimynai „savinasi“ vieni kitų paminklus, miestus ir istorinę šlovę. Tačiau tiesa slypi kažkur per vidurį – 1171 m. pastatytas armėnų vienuolynas XIII a. buvo patekęs Gruzijos ortodoksų bažnyčios globon. Todėl tarp užrašų armėnų kalba aptinkami ir gruziniški. Ironiška, bet vienuolyno pavadinimas sudarytas iš gruziniško žodžio „kob“ ir armėniško „air“, kurie abu reiškia uolą.

Kopiame į kalną. Danguje kaupiasi grėsmingi juodi debesys. Žmonių išmintą statų taką užtveria tvora ir varteliai. Juos pravėrę patenkame į teritoriją, kuri turėtų būti kaimiečio sodybos kiemas. Ant tako guli didžiulė kiaulė. Mums įprastą sklypo plotą įrėminantys ilgio ir pločio matmenys stačiame šlaite tarsi sukuria trimatę plokštumą. 

Prakiūra dangus, pila lyg iš kibiro, ima griaudėti. Taip, tai pavojinga, bet slepiamės po medžiu. Įkalnėn vedantis takas tampa toks slidus, kad net nejudant sunku išsilaikyti ant kojų – žemyn srūvantis lietaus vanduo plauna gyvulių išmatas, taip pat ir šalia kriuksinčios kiaulės. Lietus kiek aprimsta ir kabindamiesi į medžių šaknis bei šakas kopiame aukštyn. Kažkur lapų tankmėje sušmėžuoja mūro siena. O gal tik pasirodė ? Ne. Dar keli žingsniai ir prieš akis atsiveria apgriuvusių statinių kompleksas. Kaip tik tuo metu liaujasi lyti. Juodas dangus staiga tampa skaisčiai žydras. Esame vienut vieni. Šviečia saulė, ant restauruojamo statinio pastolių padžiauname striukes. Vienuolyno bažnyčios stogas sugriuvęs, tačiau sienoje už centrinio altoriaus ir kupolo likučiuose matyti puikiai išsilaikiusios freskos.

Žmonės atrodo svetimi

reklama

Kobairas buvo trečiasis aplankytas vienuolynas po dar arčiau Gruzijos sienos esančių UNESCO saugomų garsenybių – Hahpato ir Sanahino. Tiedu vienuolynai kaip mat turėtų išblaškyti skepticizmą tiems, kas sužavėti Gruzijos į Armėniją atvyksta su išankstine nuomone: „Bet čia nėra net jūros“.

Daugiau nei tūkstantmečio metų sulaukę Hahpato statiniai, lyg slegiami metų naštos, į žemę vietomis sulindę iki pat stogo kraigo. Kaimyninis Sanahinas yra bendaamžis. Abu jie kuklūs, vienintelis dekoras tėra akmenyje iškalti kryžiai, raštai ir užrašai. Bet tuo pačiu didingi. Paslaptingi, bet atviri. Galima patekti į daugelį patalpų, kai kurios jų net neturi durų. 

Gruzijos šventyklose privalomas aprangos kodas – jokių nuogų pečių, trumpų kelnių ir būtini galvos apdangalai moterims – čia ignoruojamas. Nors tai greičiau sovietinio ateizmo likučiai nei demokratiškumas. Didžioji dauguma lankytojų, įskaitant vietinius, neabejotinai yra smalsūs turistai, o ne pamaldūs piligrimai.

Šviesa patenka per angas kupolo viršuje ir atrodo lyg koncertų salės prožektorius, kurio sraute sukasi dulkės. Kai kur dega ant akmeninių altorių padėtos žvakės. Viduje skraido paukščiai. Neseniai lijo, nuo stogų laša. Apima nuotaika, kad šie statiniai seniai nebepriklauso žmonėms.

Ežeras ir kalnas

reklama

Keliaudamas po įvairias šalis susidariau įspūdį, kad daugelis šiuolaikinių sostinių turi savo trakus – netoliese esančią vietovę, garsią istoriniais paminklais ar įspūdinga gamta. Arba ir tuo, ir tuo. Netoli Madrido yra Toledas, Paryžiaus – Versalis, Liublijanos – Bledas, Rygos – Jūrmala, Tbilisio – Mtskheta. Sevano ežeras, be abejonės, yra jerevaniečių trakai, tiesa su Galve nelabai lygintinas – plotu didesnis 260 kartų.

Jo pakrantėje esantis Sevano vienuolynas dar prieš šimtmetį stovėjo saloje – tačiau Stalino valdymo laikais pradėjus ežerą sausinti vandens lygis nukrito 20 metrų ir sala virto pusiasaliu. Kai stačiu šlaitu pasiekėme vienuolyno kiemą, vėl liovėsi lyti ir permirkę komplekso pastatai – dvi vieną į kitą panašios Šv. Apaštalų ir Dievos Motinos bažnyčios – tarsi ištirpo ežero ir juodų audros debesų fone. Drėgmės čia daug – įmantriais kryžių ornamentais išpuoštus antkapius švelniu kilimu dengia samanos.

Bet tai irgi turistų apgultas objektas, kaip ir kitas dar arčiau Jerevano esantis Khor Virapo vienuolynas, už kurio stūksantis į debesis paniręs Ararato kalnas primena fototapetą. Gražiausias vaizdas į vienuolyną atsiveria iš toliau, kai į kadrą galima sutalpinti Turkijos teritorijoje esantį legendinį kalną, aplinkui žaliuojančius vynuogynus ar geltonuojančius saulėgrąžų laukus, kuriuos kerta spygliuota pasienio tvora.

Skrydis virš bedugnės

Keliaujame į rytus. Po 120 km ir daugiau nei trijų valandų pasiekiame Noravanko vienuolyną. XIV a. Dievo Motinos bažnyčia laikoma garsaus skulptoriaus Momiko šedevru ir paskutiniu kūriniu. Bažnyčia dviejų aukštų, pirmajame palaidoti jos statybą finansavusios karališkosios dinastijos nariai, antrasis skirtas pamaldoms. Aukštyn veda dveji siauri laiptai, priglausti prie vakarinio fasado. Nėra jauku jais lipti, tačiau tai įdomi pramoga keliaujančiai moksleivių grupei – kiekvienas atsisėdęs ant skirtingos pakopos įsiamžino originalioje klasės nuotraukoje.

reklama

Gilioje provincijoje netoli Kalnų Karabacho esantis Tatevo vienuolynas sulaukė išskirtinės Armėnijos valdžios investicijos – prieš keletą metų iki vienuolyno buvo ištemptas 5,7 km lynas ilgiausiam pasaulyje oro tramvajui. Beveik 15 mln. eurų kainavęs „Tatevo sparnų“ projektas tapo nauju akstinu aplankyti vieną svarbiausių Armėnijos šventovių, įkurtą dar IX a. ant milžiniškos bazalto plokštės.

Vienuolyną galima pasiekti ir senuoju keliu – iki upės vagos nusileidžiančiu, o po to vėl aukštyn vingiuojančiu serpantinu. Kelionė automobiliu trunka kelis kartus ilgiau nei 10 minučių skrydis virš bedugnės. Vietiniai sako, kad kartais lankytojų būna tiek daug, kad nespėjama visų perkelti ir tenka grįžti keliu, tuomet taksistai džiaugiasi netikėtų uždarbiu. Sunku tuo patikėti, nes oro tramvajaus kabinoje esame vienut vieni su jo operatoriumi ir dar vienu darbuotoju. Užsimezga tokiose situacijose įprastas pokalbis apie oro tramvajaus saugumą ir techninius nesklandumus. Pašnekovai pasakoja istoriją, kaip vienintelį kartą pusiaukelėje teko evakuoti keleivius dėl pakilusio stipraus vėjo.

Pro langus matyti įspūdingi vaizdai, tad pokalbiai pasisuka apie tai, kas matyti apačioje – žaliuojantį upės slėnį, kaimą, kuris po žemes drebėjimo pasislinko į kitą vietą, ir vos įžiūrimą medžiais apaugusį dar vieną vienuolyną Tatevo Anapatą. Jis pastatytas tik XVII a., tad gerokai jaunesnis už daugelį kitų. Žvelgiant į Armėnijos tūkstantmetę vienuolynų istoriją keturi šimtmečiai atrodo lyg vakarykštė diena.    

Sukilusi Armėnija: sustojusio laiko ir vienuolynų žemė

Armėnija buvo pirmoji pasaulyje, krikščionybę paskelbusi valstybės religija.
+8