Neregėta avantiūra: senovine burvalte perplaukė apsemtą Rusnės kelią

Kieno pirmenybė: vandeniu važiuojančių automobilių, juos tempiančių traktorių ar tradicinio burlaivio?
Kieno pirmenybė: vandeniu važiuojančių automobilių, juos tempiančių traktorių ar tradicinio burlaivio?
© Orestas Lidis

Prieš porą dienų du pamariškiai Monika Dobrovolskytė, Šyšos kaimo gyventoja, ir Simas Knapkis iš Rusnės tradicine burvalte perplaukė apsemtą Rusnės kelią. „Tai buvo paskutinė diena ir paskutinė viltis – kai šį kelią netikėtai vėl apsėmė vanduo. Tokio dalyko daugiau pakartoti niekada nepavyks, nes planuojama pastatyti estakadą“, – „Vakarų ekspresui“ sakė Monika.

Tokia avantiūra buvo sena laivadirbio S. Knapkio svajonė. Idėja skersai perplaukti užlietą Rusnės kelią jam kilo gal prieš 15 metų, kai pasistatė savo laivą. „Bet svajonė ir liko svajone iki šių metų, – pasakojo M. Dobrovolskytė. – Nors potvynis buvo ilgas kaip niekad, vis sutrukdydavo nenumatyti darbai arba oro sąlygos. Galiausiai mes tai padarėme!“


ve.lt nuotr.

Idėja skersai perplaukti užlietą Rusnės kelią S. Knapkiui kilo gal prieš 15 metų, kai pasistatė savo laivą. Oresto Lidžiaus nuotr.

Pamariškiai po pievas plaukiojo „Nacionalinei ekspedicijai“ pastatytu laivu „Vytis“. Tai XIX a. sielininkų tipo valtis, S. Knapkio pastatyta pagal XIX a. Konstantino Tiškevičiaus kelionės Nerimi graviūras. Rusniškis S. Knapkis – žymiausias laivadirbys Lietuvoje. Jis dalyvavo visose „Nacionalinėse ekspedicijose“, išskyrus pirmąją, ir suprojektavo bei pastatė joms ne vieną laivą. Šiais metais pirmąkart į tokią ekspediciją, šįkart į Ukrainą, išplauks ir Monika.


ve.lt nuotr.

Rusniškis S. Knapkis – senosios laivadirbystės tradicijų puoselėtojas, garsiausias istorinių laivų meistras Lietuvoje. Monikos Dobrovolskytės nuotr.

Šiuo metu M. Dobrovolskytė ir S. Knapkis ruošiasi ypatingų dirbtuvių Rusnėje atidarymui. „Dirbtuvėms gavome paramą parašę projektą, – staklėms ir įrankiams pirkti. Planuojame statyti laivus. Norime, kad laivyba upėmis atgytų, kad kiekvieno Nemuno deltos gyventojo kieme būtų prišvartuota tiek valčių, kiek automobilių, – sakė Monika. – Simas – garsus laivadirbys, ant kiekvieno gaminio kaip kokybės garantija bus jo parašas. Dirbtuvės vadinsis „Vytine“ – didžiausio nacionalinio laivo garbei.“


ve.lt nuotr.

Šyšos kaimo Atmatos pakrantėje gyventoja, Minijos kaimo bendruomenės narė M. Dobrovolskytė, spaudoje dažnai pavadinama entuziastinga Pamario krašto ambasadore. Kartu su rusniškiu S. Knapkiu jiedu sumanė ir vasaromis organizuoja laivų paradus „Minijos flotilė“. S. Knapkio nuotr.

Apie vytines

Kaip senovėje atrodė lietuviški laivai, galime įsivaizduoti pažvelgę į „Carta Marina“ žemėlapį, nupieštą švedų kartografo Olauso Magnuso. Žemėlapis buvo išleistas Venecijoje 1539 m. Jame žemėlapyje, šalia Vilniaus bei Kauno miestų, pavaizduoti trys prekybiniai burlaiviai (lot. Naves Frumetarie), vadinti vytinėmis.

Vytinėmis plaukiota nuo XV a. ištisus 500 metų. Jomis gabenti kroviniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos vidaus vandens keliais: upėmis, kanalais, mariomis...


ve.lt nuotr.

Pirmasis lietuviškų vytinių pavaizdavimas žemėlapyje. (Iliustracija iš J. Litwin, „Die Memel, Wittinen und die Binnenschiffahrt nach Konigsberg“)

Tyrinėtojai mano, kad vytinėmis buvo vadinami visi Nemuno krovininiai laivai. Rašytiniuose šaltiniuose, ordino metraščiuose, vytinės pavadinimas fiksuojamas nuo 1530 m. Vytinė minima mūsų senuosiuose raštuose – Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo ir kitų autorių tekstuose. Tokį pavadinimą perėmė ir kitakalbiai Lietuvos bei kaimyninių šalių gyventojai.

Pasak akad. prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus, laivo pavadinimą „vytinė“ beveik visi kalbininkai sieja su vytimis – senovinių valčių ir sielių rišamąja medžiaga. Vytis – tai karklo ar kito medžio lanksti šaka. Pirmosios vytinės buvo pinamos iš vytelių, paskui aptepamos derva. Taip pagamintas plokščiadugnis laivas būdavo lengvas ir patvarus, įveikdavo upių rėvas. Vėliau vytinės pavadinimą paveldėjo medinis plokščiadugnis laivas. Daug tokių plaukiodavo Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus krašto) upėmis ir kitais vandens telkiniais.


ve.lt nuotr.

Vytinė plaukia Priegliumi Vėluvos mieste. 1684 m. graviūra.

Iki mūsų laikų žodis „vytinė“ išliko lietuvių tarmėse, daugiausia Mažojoje Lietuvoje. „Išlaikė senovinę plokščiadugnio upių ir ežerų prekinio laivo reikšmę, tik Zietelos lietuviai (Gudijoje) vytinei buvo suteikę sielių plausto reikšmę, mat sieliuose rąstai būna surišami, o tai priminė pirmykštę vytinių gamybą iš supintų vytelių. <...> Vytinės sąvoka ilgainiui buvo išplėsta. Vytinėmis imta vadinti įvairius kitus senosios Lietuvos valstybės upėmis ir vandens telkiniais plaukiojusius laivus. Tuo būdu vytinės pavadinimas bus išstūmęs kitų senovinių plokščiadugnių laivų pavadinimus.“ (Z. Zinkevičius, „Voruta“, 2012)

S. Knapkis „vytinę“ linkęs sieti su veiksmažodžiu „vyti“. „Ir turimas omenyje ne vijimas vytelėmis, o judėjimas pirmyn, kadangi kartais vytinės būdavo tempiamos vadinamųjų dzimkų, arba kitaip – vytininkų“ – „Vakarų ekspresui“ sakė rusniškis.

Laivadirbys papasakojo dar vieną laivo „vytinė“ pavadinimo kilmės versiją.

„1839 m. Ernstas Vilhelmas Berbomas laiške Liudvikui Rėzai pirmą kartą nupiešė kurėną ir surašė lietuviškus terminus, susijusius su laivyba, – „Vakarų ekspresui“ dėstė Simas. – Vienas iš jų – vytinai, tarptautinėje terminijoje – španhautai. Kaip žinoma, luotai, naudoti Lietuvoje, tokių dalių neturėjo, tačiau ir paprasčiausiai valčiai jų reikia. Taigi „vytinė“ – bendrinis pavadinimas laivui su španhautais.“

reklama

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad vytinės ilgis – 45-55 metrai, plotis – 7-13 m, grimzlė su kroviniu – 1-1,5 m, talpa – 160-280 tonų. Laivo priekyje būdavo patalpa darbininkams (vytininkams) ir virtuvė, viduryje – kroviniai, gale – savininko kajutė. Be vairininko, vytinėje būdavo keliolika darbininkų.

Vytinės buvo valdomos irklais, kartimis, burėmis ir virvėmis – jomis laivą traukdavo krantu einantys žmonės. Vytininkai savo valtyje turėdavo ir duonkepę krosnį, nes kelionė iš Nemuno aukštupio iki jūros užtrukdavo keletą savaičių.


ve.lt nuotr.

Vytininkai Nemunu prieš srovę Tilžėje tempia vytines. (Vokietijos jūrų archyvas – Deutsches Schiffahrtsarchiv)

1829 m. kelionė vytine

1861 m. Lietuvos lenkas Vladislavas Sirokomlė parašė knygą „Nemunu nuo versmių iki žiočių“. Joje perpasakojo kito žmogaus – 1829 m. keliavusio Nemunu lietuviška vytine – įspūdžius. V. Sirokomlė keliautojo pavardės nenurodė, bet istorikas Rolandas Gustaitis išsiaiškino, kad kelionės Nemunu dienoraštį rašė Augustas Zenavičius (August Zienowicz).

Kelionę A. Zenavičius pradėjo 1829 m. gegužės 5 d. Naugarduke. Per Vilnių, Trakus, Vievį sausumos keliais atvyko iki Kauno. Čia sėdo į valtį ir Nemunu nuplaukė iki Jurbarko. Tada sėdo į vytinę ir plaukė Nemunu žemyn. Praplaukė Ragainę, Tilžę, įplaukė į Giliją (kairiąją Nemuno šaką), po to į Frydricho kanalą ir pro Labguvos, Tepliavos miestus nuplaukė iki Karaliaučiaus. Paviešėjęs, vytine išplaukė atgal tuo pačiu keliu.

V. Sirokomlė minėtoje knygoje perpasakoja keliautojo žodžius (remdamasis jo dienoraščiu) apie vytinę:

reklama

„... Tiems, kurie nepažįsta mūsų naivios, senlietuviškos vytinės, pravartu bus duoti jos aprašymą <...>. Vytinė – tai laivas, paprastos valties pavidalo, arba, jei norite, panašus į mažą mirmidoniškos skalės laivą. <...> Dengia ją status stogas, sukaltas iš lentų ir aptiestas neperšlampama liepų plaušine, kurios patiekia Pagirio miškai. Apsukui eina maža storlenčių bliktis; į pačios vytinės vidų nulipama nuo blikties keliais mediniais laipteliais. Jos pirmagalyje yra pastogė šeimynai ir virtuvė; gale yra vadinamoji podėtis, arba vytinės prievaizdos butas. Tai mažas, bet patogus kambarėlis su dviem gana plačiais langeliais, kur iš bėdos gali tilpti lova, stalelis ir net indauja. Kai grįžtame iš Karaliaučiaus, tai tas kambarėlis pasipuošia veidrodžiais, kilimais, puikiais baldais, nes tie daiktai, jei yra vartojami pačios vytinės reikalams, neapdedami muitais.“

Pasakotojas, seniai svajojęs pakeliauti lietuviška vytine, skundžiasi dėl begalės formalumų, kuriuos turėjo iškęsti Jurbarke, Rukorėlių muitinėje, Lenkų karalystėje, paskui Pašvenčiuose, Smalininkuose. 

Prūsuose su kitos vytinės savininku išėjo pasivaikščioti po artimą kaimą. „Gražūs, švarūs tie kaimeliai. Gražūs prūsų dvareliai, išmėtyti po apylinkę, vienas priklauso poniai Pžeciševskienei, vokietei, ištekėjusiai už lenko, bet pasimetusiai. Čionykščiai žmonės kalba lietuviškai – prūsiškai; žmonės gražūs, geri, linksmi, darbštūs, malonia šypsena sveikina pakeleivius. Žemė gera, bet kieta, reikalinga sunkaus arklo ir gerų geležinių akėčių, o jas traukti dviejų gerų arklių. Kiekvienas ūkininkas turi jų po keletą, jaučių mažiau, nors galvijų veislė geresnė už mūsiškę.“


ve.lt nuotr.

LDK laikus menantis lietuviškas Nemuno laivas vytinė. Pasaulyje jam nėra analogų. Tokiais laivais į Žalgirio mūšį plaukė ir Vytauto Didžiojo kariauna. Pirmoji nuotrauka (iš kairės) – iš Vokietijos istorinio archyvo, antrojoje – S. Knapkio pastatyta vytinė „Vytautas Didysis“.

1933 m. patarimai Nemuno turistams

Garsiausias prieškario Lietuvos upių tyrinėtojas, hidrologijos pradininkas Lietuvoje, Lietuvos universiteto Kaune profesorius Steponas Kolupaila 1933 m. išleido knygelę turistams „Mūsų vandens keliai“. Joje esama įdomių pastabų apie kelionę Nemunu.

„Lankydami deš. krantą, apsodintą krūmais, nedarykime netvarkos. Elkimės, kaip visados, kultūringai. Atsiminkime, kad vokiečiai ir klaipėdiškiai kiek skersai žiūri į mus, tendencingai prikiša mums tariamai žemą kultūrą!“

„13,1 k. Rusnės mst., vald. uostas, v. mat. stotis (betoniniai monolitai), limnigrafas (medinėje būdelėje, automatiškai rašo vandens lygmens svyravimus); muitinė. Baigę plaukti pasienio ruožu, turime pasireikšti muitinei ir pasienio sargybai. Rusnėje aplankytina bažnyčia (paruošti karstai palėpėje!); restoranas; naivūs lankytojai mulkinami garsiuoju vandens punšu; sinagoga (žydų Rusnėje nėra!); labai įdomu paeiti ar paplaukti Pakalne ir jos šaka Vorusne; pylimais apsaugota žemuma.“

reklama