Atsakomybė elgtis moraliai

Tomas Palmeris
Tomas Palmeris
© Alfa.lt
Kotryna Tamkutė | Žurnalas IQ
2018-04-22 18:28
Naudos siekimas šiandien gali sugadinti gerovę ateityje, įsitikinęs pasaulinio nevyriausybines organizacijas vienijančio tinklo „Atlas Network“ viceprezidentas Tomas G. Palmeris. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis užsiminė apie savo prieš beveik keturis dešimtmečius užsimezgusią veiklą Vidurio Europoje ir pripažino, kad pastaruoju metu liberaliosios Vakarų demokratijos susiduria su dar didesniais iššūkiais, negu žlugus komunizmo milžinui žemyno Rytuose.

– Dar devintojo dešimtmečio pradžioje aktyviai užsiėmėte laisvės idėjų sklaida Rytų Europoje: rengėte seminarus, vežėte knygų ir fakso aparatų kontrabandą. Kokių pokyčių galima užčiuopti lyginant tą laikotarpį su dabartimi?

– Pasaulis nuo tada pasikeitė labai stipriai. Turėjome galimybę stebėti, kaip žlugo vienas didžiausių to laikotarpio, tos kartos gyvenimo elementų – totalitarinė valstybė. Daugeliui mūsų tai buvo staigmena. Retas galėjo patikėti, kad kada nors tokia, kokia yra dabar – laisva ir nepriklausoma – Lietuva apskritai galės egzistuoti. Atrodė, kad sovietinis komunizmas neturi pabaigos ir yra amžinas.

reklama

Aš tuo metu mąsčiau šiek tiek kitaip. Nežinojau, kada, bet buvau įsitikinęs, kad režimas žlugs. Nepaisant ginklavimosi varžybų, kurios buvo tikrai nemenkas iššūkis sovietams, tai nebuvo esminis veiksnys. Sovietų Sąjunga žlugo, nes neveikė. Kaip kadaise yra sakęs Vladimiras Bukovskis, teiginys, kad vyksta debatai tarp liberalizmo vienoje pusėje ir komunizmo kitoje, yra mitas. Nėra jokios diskusijos. Pusės nekovoja. Vienai tiesiog pasibaigė pinigai.

Pastaruoju metu vėl stebime tai, ko niekas neprognozavo. Idėjos, kurias manėme palaidoję dar 1945 m., atgimsta vadinamojo dešiniojo kolektyvizmo ideologija. Stebina, kad jos vėl jaučiamos Europoje ir JAV.

– Dešiniojo kolektyvizmo idėjų atgimimas vyksta ir Rusijoje?

– Reikia pripažinti, kad ši valstybė tikrai nebėra tai, ką matėme Sovietų Sąjungos laikais. Šiandien tai paprasčiausiai postmodernus autoritarizmas, atrandant būdą, kaip geriausiai tvarkyti valstybę. Čia nėra tikėjimo gėriu ir blogiu, viskas paremta propaganda. Rusams kalama į galvą, kad jiems nuolat kyla grėsmė. Ir vienintelis juos saugantis dalykas esą yra stiprus lyderis. Tai vidinė žinia. Išorinė – niekuo nesiskirianti. Ji skelbia, kad nėra nieko teisinga, niekas nėra geresnis už ką nors. Tokie žiniasklaidos kanalai kaip „Sputnik“ ar RT nuolat pabrėžia, kad Vakarai patys save apgaudinėja. Jie esą tiki, kad turi laisvą spaudą, teisės viršenybės principą, bet iš tiesų taip nėra. Žiniasklaidą neva kontroliuoja privatūs kolaborantai, policija kelia ranką prieš civilius, teisinė sistema pūva, visuomenėje nevyksta diskusijos dėl moralės, o žmonės toli gražu nėra laisvi.

reklama

Ši informacija formuojama labai įtaigiai ir profesionaliai. Grupėms, kurioms, pavyzdžiui, svarbūs darbininkų interesai, kalbama apie visa griaunantį amerikietišką kapitalizmą, tradicinių pažiūrų visuomenės daliai sakoma, kad dėl homoseksualų įsitvirtinimo visuomenėje tuoj nebeliks vaikų. Įdomu, kad viską skleidžia vienas ir tas pats šaltinis.

Pavyzdžiui, feisbuke buvo sukurta paskyra „Black fist“ (angl. „Juodasis kumštis“), kurioje buvo skelbta apie savigynos užsiėmimus afroamerikiečiams. Atrodytų – graži iniciatyva, visi turėtume mokėti apsiginti. Tačiau greitai internete pasklido reklamos kampanija, kurioje įamžinti ginkluoti ir kovingai nusiteikę juodaodžiai. Negana to, pagal tai, kokiuose regionuose buvo skleidžiama, informacija skyrėsi. Ten, kur istoriškai didesnę dalį sudarė afroamerikiečiai, nuotraukos skelbė: apsiginkluokite nuo baltaodžių! Nebraskoje, Ohajuje – baltaodžių gyvenvietėse – nuotraukos pasirodė su tekstu „Juodaodžiai ateina tavęs!“ Visa tai buvo platinama iš tos pačios feisbuko paskyros. Tikslas buvo labai paprastas: pasėti neapykantą, padalyti visuomenę, priversti ją kovoti viduje.

Panašiai buvo elgiamasi komunizmo laikais. Vis dėlto sistema žlugo. Šiandien šias priemones perėmė nacionalistai, o jų judėjimas gali būti destruktyvus. Tai kelia didelį nerimą. Tačiau vienintelis juos vienijantis dalykas yra tai, kad jie vieni kitų nekenčia. Lenkijos ir Rusijos nacionalistai gali kalbėti vienu balsu, priešintis liberalizmui, bet galiausiai ims kovoti tarpusavyje. Jie priešų turi visur ir visada. O Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos, Prancūzijos ir kitų šalių liberalai gali gyventi nekonfliktuodami, būti draugai ir kurti atvirus santykius.

– Dėl kokių priežasčių, jūsų nuomone, atgyja dešiniojo kolektyvizmo idėjos?

reklama

– Nuolat kartoju, kad gerovės valstybė svariai prisideda prie etninių ir rasinių neramumų. Tai iliustruojančią situaciją stebėjome iš karto po Vokietijos Demokratinės Respublikos žlugimo, kai Vakarų Vokietijos gyventojai buvo nepatenkinti valdžios suteikiamu būstu migrantams iš Rytų, kaltino juos vagiant jų namus ir gyvenimą.

Viena visuomenės grupė, regėdama valstybės pagalbą kitai, kaltino ją gviešiantis pirmajai priklausančias pašalpas ir laikė tai grėsme. Šiandien apie tai kalba ir įtakingiausi populistiniai judėjimai – ir Marine Le Pen „Nacionalinis frontas“, ir valdančioji Lenkijos partija „Teisė ir teisingumas“ pasisako už dar didesnę valstybę. Vis dėlto ne visai visuomenei, o atskirai jos daliai – tautinei grupei – tikriesiems lenkams arba tikriesiems prancūzams.

– Ar kalbėdamas apie dar didesnę valstybę turite omenyje gerovės valstybės modelį?

– Gerovės valstybė pagal viešai pateikiamą apibrėžimą savo tikslu laiko pagalbą labiausiai nuskriaustoms visuomenės grupėms. Tačiau realybėje viskas šiek tiek kitaip ir panašiau į pinigų paėmimą iš vienos kišenės ir perkėlimą į kitą, nepamirštant atskaičiuoti mokesčių valstybei už proceso administravimą. Ši sistema paremta vadinamuoju einamuoju finansavimu, kai išmokos mokomos iš surenkamų įmokų ir priklauso nuo darbo užmokesčio. Kai kuriose šalyse tam sukurti specialūs fondai, vis dėlto jų veikimo principas paremtas pasitikėjimu pačia sistema. Tokiu būdu valstybė meluoja visuomenei. Pinigai nėra investuojami, mes tiesiog gauname pažadą, kad vis daugiau jų bus imama iš ateities mokesčių mokėtojų.

reklama

Tačiau visos gerovės valstybės šiuo metu stagnuoja, nebegali plėstis, kad užtikrintų tvarią socialinę politiką, nes visuomenė vis labiau sensta, nebėra lėšų socialinėms garantijoms. Ir tai nepriklauso net nuo to, kas yra valdžioje – ar dešinieji, ar kairieji.

– Kaip valstybės dorojasi su iššūkiais, kuriuos kelia gerovės valstybės modelis?

– Atsakydamas į klausimą pateiksiu kelis pavyzdžius. Štai Švedijos rinkos ekonomika – labai produktyvi. Ten niekada nebuvo komunizmo, vyravo privačios įmonės, tačiau mokesčiai buvo dideli. Vis dėlto tokia sistema, palyginti su JAV, gali būti laikoma gana regresyvia, mokesčių mokėtojai atiduoda valstybei vieną didžiausių savo atlyginimo dalių.

Vien pridėtinės vertės mokestis yra didžiausias Europoje ir siekia 25 proc. Tai lėmė pasirinkimas, kurį visuomenė priėmė dar devintajame dešimtmetyje. Per diskusiją dėl tuometės finansų krizės valdymo buvo nuspręsta, kad valstybė negali būti paslaugų teikėjas. Priešingai – ji turinti suteikti žmonėms čekių arba grynųjų pinigų, už kuriuos, pridėję savo uždirbtus pinigus, jie galėtų įsigyti reikalingas paslaugas. Tokiu būdu net švietimo ar sveikatos apsaugos paslaugas ėmė teikti rinka. Tai vienas kūrybiškų kelių, leidžiančių priimti efektyvius ir produktyvius sprendimus, ir jų turi siekti visos valstybės.

reklama

Panaši sistema gali būti taikoma ir nuomojant butus mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Vienas mechanizmų – kainų kontrolė. Bėda, kad tai gali tiesiogiai naikinti miestus, nes kainos neatskleidžia tiesos apie rinkos pasiūlą ir paklausą. Kitas būdas – suteikti gyventojams tam tikrą čekį ar pinigų sumą, už kuriuos, pridėję savo pajamas, jie gali išsinuomoti būstą. Tai perskirstymo sistema, kuri taikosi prie kainų, leidžia joms siųsti signalus apie situaciją rinkoje.

Esu įsitikinęs, kad efektyviausias būdas keisti žmonių elgesį – leisti suprasti, kad blogi jo padariniai pirmiausia gula ant jų pečių. Kaip ir geri. Politikams pats laikas suvokti, kad su visuomene reikia kalbėtis kaip su suaugusiais žmonėmis.


Edvardo Blaževič nuotr.

Visai neseniai lankiausi Kopenhagoje. Norėdamas iš oro uosto nuvykti į susitikimo vietą mėginau išsikviesti „Uberį“. Net nesusimąsčiau, kad šioje šalyje jis neveikia. Tegalėjau išsikviesti monopolio principu veikiančių taksi bendrovių automobilį. Tai užtruko 1 val. 40 min. Galiausiai visai netyčia aptikau pervežimo kompaniją, ji pasiūlė nugabenti mano daiktus į reikiamą vietą, o aš galėjau keliauti kartu. Tai vienas iš absurdiškų atvejų, kai rinka prisitaiko prie neracionalių valdžios sprendimų, o žmonės – prie valstybės intervencijos.

Studijų metais gyvenau Didžiojoje Britanijoje. Tada ten barai turėjo būti uždaromi iki maždaug 22–23 val. Tokia tvarka buvo teisinama tuo, kad žmonės rytą darbe nepasirodytų neblaivūs. Įsivaizduokite, kad esate bare ir barmenas dirbančiosios klasės anglišku akcentu sušunka: džentelmenai, po paskutinį bokalą! Pakilę nuo stalų lankytojai užsisako po paskutinius 11–12 bokalų alaus. Visus juos išgeria iš karto. Patikėkite, tai šlykštu.

Be to, eidamas namo turėjai saugotis vadinamųjų šaligatvio picų – daugeliui vakaro lėbautojų tokio kiekio alaus skrandis neatlaikydavo. Įdomu, kad šaligatviai tapo beveik iš karto švarūs, vos minėtas įstatymas buvo panaikintas. Šiandien žmonės Didžiosios Britanijos baruose gali gerti tol, kol nori. Šis pavyzdys rodo, kad draudimai neveikia. Negalėdami elgtis taip, kaip atrodo tinkama, žmonės dažnai pasirenka ne pačius saugiausius ir sveikiausius būdus. Laisvė ir atsakomybė eina koja kojon. Atėmus laisvę spręsti pačiam prarandamos visos paskatos elgtis atsakingai.

– Teigiate, kad gerovės valstybė nebeturi kur plėstis, tad ateityje reikės imtis skausmingų sprendimų. Kieno tai atsakomybė?

– Tai bendra visuomenės ir politikų atsakomybė. Pastarieji privalo elgtis moraliai ir atsakingai priimti ryžtingus sprendimus. Įdomus pavyzdys – Naujoji Zelandija. Didžioji Britanija, prisijungusi prie bendrosios rinkos, nutraukė laisvosios prekybos ryšius su pastarąja valstybe. Tuo metu šalį valdžiusių konservatorių atsakas rėmėsi protekcionizmu ir subsidijomis žemės ūkiui, imta šerti kiekvieną, net ir nuostolingai veikiančią, įmonę. Tai vos nesukėlė vienos didžiausių to laikotarpio tragedijų šalyje.

Po rinkimų formuoti vyriausybę buvo pavesta leiboristų partijai, kurios finansų ministras Rogeris Douglas, kaip ir priklauso tikram kairės politikui, buvo stipriai nusiteikęs prieš privilegijas. Todėl drąsiai naikino žemės ūkio subsidijas ir kontrolę, norėdamas gamintojams suteikti kuo daugiau laisvės. Į valdžią grįžusių konservatorių finansų ministras taip pat ėmėsi liberalių reformų. Tai sukėlė daug skausmo trumpuoju laikotarpiu: politikai buvo kaltinami skriauda ūkininkams. Vis dėlto šie buvo priversti gaminti rinkai, o ne politikams. Tai jiems leido įsitvirtinti visame pasaulyje – šiandien restoranų, kuriuose tiekiami Naujosios Zelandijos vaisiai, daržovės ar aviena, rastume bet kuriame Žemės rutulio kampelyje. Vienas kitam perduodami estafetę du liberalių pažiūrų politikai, vienas – kairiųjų, kitas – dešiniųjų komandoje, sukūrė tai, kas tada brangiai kainavo, bet leido atgaivinti valstybę.

Šios istorijos moralas paprastas – svarbu priversti žmones mąstyti toliau nei iki kitų rinkimų. Politikai apie tai galvoja retai: jei nebus išrenkami, neturės ką veikti. Ne paslaptis, kad didesnes socialines garantijas jie siūlo mainais į balsus. Todėl dažnai ir rinkėjai turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir balsuoti mąstydami kelis žingsnius į priekį. Vis dėlto ir politikų, ir rinkėjų atmestinas požiūris gali tapti tiesiu keliu į finansinį smukimą.

Nepamirškime ir žiniasklaidos vaidmens. Teiginio iliustracijai pasitelkime Albanijos ir Bulgarijos posovietinės transformacijos pavyzdžius. Iš karto po komunizmo žlugimo šiose šalyse, kaip ir visoje Europoje, žmonės nebuvo tikri, ką reiškia laisvoji rinka, kapitalizmas ir panašiai. Prasidėjo įvairių bruzdėjimų, garsiausiai ėmė šaukti sakantieji, kad minėtos sąvokos reiškia, jog visi labai greitai praturtės.

Viskas esą bus paremta tokia schema: atvykę vieni investuotojai kurs pridėtinę vertę, jų išlaidas padengs vėlesni investuotojai, o šių sąnaudas – dar kiti. Tai klasikinė finansų piramidės schema: plečiantis jos pagrindui konstrukcija didėja, tačiau galiausiai griūva.

Albanijoje šios sistemos žlugimas jau kvepėjo pilietiniu karu. Bulgarijoje scenarijus buvo panašus. Tačiau šioje šalyje, mano nuomone, laiku įsikišo privati ir nepriklausoma žiniasklaida. Ji aiškino žmonėms, kad vien oru misdamas sotus nebūsi, kad bandoma spekuliuoti piliečių noru greitai ir sėkmingai praturtėti. Į tai gana sąmoningai reagavo ir valdžia, išaiškindama finansinius nusikaltimus ir siekius pasipelnyti. Dėl to staigios ekonominės santvarkos pasikeitimas Bulgarijoje nebuvo toks skaudus kaip Albanijoje. Galima vertinti įvairiai, tačiau esu linkęs manyti, kad skirtumai šiose šalyse prasmės įgavo tik dėl žiniasklaidos noro šviesti ir informuoti visuomenę.

T. G. Palmeris


Politikos mokslų daktaro laipsnį įgijo Oksfordo universitete, Didžiojoje Britanijoje.

1980–1990 m. dirbo „Institute of Humane Studies“ Austrijoje. Jo pagalba Friedricho Hayeko, Ludwigo von Miseso, Miltono Friedmano ir kitų liberalios idėjos šalininkų kūriniai buvo išversti į daugelį Rytų Europos kalbų.


Nuo 1995 m. ėjo vyresniojo bendradarbio pareigas „Cato Institute“, vadovavo „Cato University“.

Nuo 2009 m. „Atlas Network“ viceprezidentas, atsakingas už tarptautinių programų 14 užsieno kalbų koordinavimą. 

Jo straipsnius publikuoja tokie leidiniai kaip „The Wall Street Journal“, „The New York Times“, „Die Welt“, „The Washington Post“.