Panevėžio įstaigos kratosi nuostabių, dešimtimis tūkstančių eurų įkainotų drožinių

Garsaus drožėjo kūriniams niekaip nerandama tinkamos vietos.
Garsaus drožėjo kūriniams niekaip nerandama tinkamos vietos.
© V. Bulaitis

Į Rokiškio muziejų pasigrožėti Liongino Šepkos įstabiais drožiniais traukiantys turistai nežino, kad panašų lobyną turi ir Panevėžys. Tik Aukštaitijos sostine tituluojamame mieste garsaus tautodailininko, iš šio krašto kilusio V. Ulevičiaus darbai, užuot vilioję lankytojus, sunkiai prieinami miestiečiams ar atvykusiems turistams.

Įstabaus grožio medžio skulptūros saugomos miesto Santuokų rūmuose. Norintieji apžiūrėti vertingą kolekciją priversti prašyti rūmų darbuotojų įleisti į ekspozicijos salę, o šią pasiekti įmanoma tik įveikus stačius laiptus į rūmų antrąjį aukštą.

reklama

Čia eksponuojami 36 kūriniai, prieš 13 metų autoriui juos dovanojant miestui, buvo įvertinti beveik 600 tūkst. litų (173 tūkst. eurų). Brangiausiai – po 14,4 tūkst. eurų – įvertinti du darbai, pigiausi – po 1500 eurų.

reklama

Rūmuose netinka

Civilinės metrikacijos skyriui prieš porą mėnesių stojusi vadovauti buvusi Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė ėmėsi žygių, kad V. Ulevičiaus drožiniai būtų iškelti į dienos šviesą ir atverti visuomenei.

„Nei Santuokų rūmų pastatas, nei salė nėra pritaikyti parodoms demonstruoti. Gal dar galėtume šioje vietoje įsivaizduoti kitokią ekspoziciją, bet šioji neturi nieko bendra su pastato paskirtimi“, – tvirtino L. Krasauskienė.

reklama

Vedėja pripažįsta, jog apžiūrėti medžio skulptūrų per mėnesį užsuka vos pora smalsuolių. Ir tiems patiems tik atrakinamos durys – nėra kam pristatyti nei kolekcijos, nei jos autoriaus.

L. Krasauskienė turi planą, drožiniams suradus kitą vietą, jų užimtą salę atverti jaunavedžiams. Joje būtų registruojamos neiškilmingos santuokos. Dabar tokia ceremonija vyksta tiesiog pačios vedėjos kabinete.


L. Krasauskienė ėmėsi žygių, kad šiuo metu Santuokų rūmuose mažai kam prieinami V. Ulevičiaus įstabieji drožiniai būtų iškelti į dienos šviesą ir atverti visuomenei. V. Bulaičio nuotr.

Kitos vietos kolekcijai mieste besidairanti vedėja mano, jog tam tinkamiausios būtų Bendruomenių rūmų erdvės.

Anot L. Krasauskienės, šiuo metu laukiama rūmų direktorės atsakymo, tačiau galutinis žodis priklausys pačiam V. Ulevičiui.

„Jei kas nors turi idėjų, kur mieste galėtų būti eksponuojami tautodailininko darbai, labai lauktume pasiūlymų“, – sakė vedėja.

Anot jos, galbūt savo erdves menui galėtų pasiūlyti ir miesto verslininkai.

Dairosi kampo

Idėją medžio skulptūras perkelti į Bendruomenių rūmus jų vadovė Sandra Myškienė priėmė atsargiai. Anot direktorės, kol kas tebesvarstoma, kur tokius darbus derėtų įkurdinti.

„Rūmų antrojo aukšto fojė vyksta intensyvios, kas keletą savaičių keičiamos parodos. Nuolatinei V. Ulevičiaus kolekcijai reikėtų atskiros erdvės su specialiu apšvietimu, patys darbai dėl jų saugumo turėtų būti eksponuojami už stiklo. Medžio skulptūros be galo gražios, vertingos, su daug smulkių detalių, laikyti jas atviras būtų labai nesaugu“, – svarstė S. Myškienė.

Tačiau čia kolekcija bent jau neliktų nematoma, kaip yra dabar. Bendruomenių rūmuose per savaitę vien saviveiklininkų apsilanko apie 500.

Visgi, S. Myškienės nuomone, tinkamiausią pagarbą tautodailininkui ir jo darbams Panevėžys parodytų kolekcijai paskyręs salę miesto Kraštotyros muziejuje, kai bus užbaigta jo rekonstrukcija.

„Ekspozicija verta ilgalaikio saugojimo ir Kraštotyros muziejus būtų bene geriausia išeitis“, – muziejininkams drožinius siūlo rūmų direktorė.

Dovanotų dar daugiau

Gimęs ir užaugęs Anykščių rajone, Traupyje, gyvenęs ir dirbęs Panevėžyje, Plungėje, o galiausiai Krakėse, Kėdainių rajone, apsistojęs garsusis drožėjas V. Ulevičius sakė jaučiantis sentimentų Aukštaitijos sostinei. Dėl to ir vertingą kolekciją miestui padovanojo. Dar viena kolekcija dovanota Plungei, jo darbai eksponuojami ir Romoje, Popiežiškoje Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje.

Vis dėlto V. Ulevičius neslepia nuoskaudos, kad medžio skulptūrų ekspozicijos Panevėžys „neįdarbino“.

„Santuokų rūmuose salė gal ir nebloga, bet apleista, nėra ekspoziciją prižiūrinčio žmogaus. O reikėtų darbuotojo, išmokyto vesti ekskursijas, net esu kiekvieno darbo trumpą aprašą parengęs“, – teigė menininkas.

Jei Panevėžys medžio skulptūroms suras tinkamą vietą, V. Ulevičius nusiteikęs miestui padovanoti dar kelias dešimtis darbų, saugomų namuose Krakėse.

Jo sodyba – tarsi muziejus: kiemą puošia skulptūros, namuose gausu medžio drožinių. Čia kasmet užsuka gausybė svečių iš įvairių šalies kampelių, užsienio.

Vis dėlto tautodailininkas įsitikinęs, jog privatus muziejus negali egzistuoti – jį reikia dovanoti valstybei, tik tuomet darbai įgaus išliekamąją vertę. V. Ulevičius sakė per valdžią kolekcijas dovanojantis liaudžiai ir jų paskui jau negalima nei dalyti, nei dovanoti, nei parduoti.

„Reikia, kad kolekcijos dirbtų. Jei turėčiau pinigų, pats pastatyčiau didelį pastatą, įrengčiau muziejų ir jį dovanočiau valstybei. Bet tiek pinigų neuždirbau“, – sakė menininkas.

Išlieka, kiek atiduodama

Panevėžiui jau 13 metų nesurandant atsakymo, kur turėtų būti eksponuojama V. Ulevičiaus dovana, drožėjas pripažįsta turėjęs minčių netgi ją pasiimti atgal.

„Mačiau, kad jie neteisūs, bet suprantu, jog reikia iškentėti. Vis tiek atsiras žmonių, kuriems tų darbų reikės. O valdžiai reikalingas ne menas, tik palankumas ir paklusnumas“, – svarstė kūrėjas.

Ne vienam miestui įteikęs daug dvasinių ir fizinių jėgų pačiam kainavusias dovanas, V. Ulevičius už tai nesitiki nei įvertinimo, nei dėkingumo.

„Net per šventes niekas nepasveikina, nė ačiū nepasako. Nieko čia keisto. Visada egzistavo du pasauliai: materialinis ir dvasinis. Dabar dauguma gyvena materialiajame, todėl žmonėms ir sunku. Jie lipa per galvas galvodami, kad viską į kapus nusineš, o nežino paprasčiausios tiesos: išliekamoji vertė yra ne tai, kiek iš visuomenės gauni, bet kiek pats jai duodi“, – įsitikinęs drožėjas.

Grąžina žmonėms

V. Ulevičiaus dovanotos kolekcijos įvertintos šimtais tūkstančių eurų. Jis pats juokėsi, kad daugelis, matyt, galvoja drožėją esant labai turtingą. Iš tiesų iš meno garsusis tautodailininkas sakė nesusitaupęs.

„Parduodu kokį darbą, už tuos pinigus perku ąžuolus, įrankius, vėl kuriu kolekciją ir ją dovanoju – grąžinu liaudžiai. Jau 50 metų taip gyvenu. Turbūt yra manančiųjų, kad esu šlapiu maišu trenktas. Visi menininkai trenkti, bet kai kuriems į maišą dar ir po plytą įdėta“, – humoro jausmo nestokoja V. Ulevičius.

Šiuo metu drožėjas baigia dar vieną didelį darbą. Šiaulių vyskupijos užsakymu sukūrė 14 medžio skulptūrų, žyminčių Kristaus kančių kelią. Iš jų 11 jau pastatytos prie Kryžių kalno Šiaulių rajone. Kitos trys iškils jau šį pavasarį.

„Šiais metais dar pakursiu ir baigta. Sveikata nebe ta. Visi galvoja, kad esu poros metrų dydžio kvadratas, o iš manęs tik susirietęs žmogeliukas“, – sako 84-uosius einantis menininkas.

V. Ulevičius yra sukūręs kelis šimtus įvairiausių vertingų skulptūrų, išleido albumą „Medžio giesmė“. Apie 200 monumentalių jo darbų sukurta įžymiems asmenims, įvykiams atminti. Medžio drožėjo darbai garsina Lietuvą ir užsienyje. V. Ulevičius keliskart karūnuotas medžio drožėjų meistrų meistru.

Meno kritikai teigia, kad „nedaugeliui kūrėjų duota taip valdyti medžiagą, formą, ritmą ir liniją, kaip tai daro Vytautas. Kad ir kokias temas – mitologinę, religinę, istorinę – atspindėtų V. Ulevičiaus darbai, visi jie pažymėti vienu ženklu – lietuvybe“.

reklama