Valstiečiai dar turi laiko įrodyti, kad skiriasi nuo tradicinių partijų

A. Krupavičius (nuotr. R. Ščerbausko)
A. Krupavičius (nuotr. R. Ščerbausko)
  © Organizatoriai

Nuomonės, kad XXI a. didysis politikos mūšis vyks tarp atviros visuomenės ir uždaros, tarp liberalizmo ir populistinio nacionalizmo, laikosi Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas bei kylanti Ispanijos politikos žvaigždė, „Ciudadanos“ lyderis Alberas Rivera. Visgi čia nereikėtų daryti skubotų išvadų, ypač tokį politikos paveikslą bandant perkelti į Lietuvos kontekstą.

Ilgus demokratijos tradicijų metus skaičiuojančiose šalyse, ypač Prancūzijoje ar Ispanijoje, vis dažniau girdime svarstymus, kad šių laikų politikoje varžosi dvi jėgos: nacionalizmas ir liberalizmas, uždaros ir atviros visuomenės idėjos. Taip pat esą atėjo laikas įsisąmoninti, kad politika tolsta nuo tradicine laikomos kairės-dešinės ašies, o tai tarsi savaime keičia ir pačią politiką, jos reprezentacijos būdus.

Nepaisant realių šias įžvalgas pagrindžiančių pavyzdžių, toks šių laikų politikos paveikslas yra gerokai supaprastintas ir neapima kertinių jos vektorių. Pirmiausia esminė naujiena – į ekonominę politiką grįžtantis valstybės reguliavimas.

Ilgoji neoliberalizmo banga nuo pat įsitvirtinimo pradžios maždaug prieš keturis dešimtmečius arba Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margarethos Thatcher ir JAV prezidento Ronaldo Reigano laikų gerokai susilpnėjo, ir vietoje populiarių liberalių receptų – tokių kaip privatizacija ar rinkos dereguliavimas – vis daugiau politikos instrumentų atiduodama į valstybės rankas. Itin akivaizdu tai buvo 2008–2010 m. ekonominės krizės metu, kai valstybės gelbėjo ne vieną verslą ne vienoje šalyje.

Antrasis šių laikų politikos bruožas siejamas su didesne įvairove ir pliuralizmu. Gana platus visuomenės nepasitenkinimas vadinamais tradiciniais politikais ir partijomis yra dar viena dabarties politikos tendencijų. Tradicinė kairioji srovė demokratinėje Europoje išgyvena ilgalaikę krizę. Jiems niekaip nepavyksta sugrįžti į valdžią beveik nei vienoje šalyje. Tradicinės centro dešiniosios partijos, gal išskyrus vieną kitą šalį, pavyzdžiui, Vokietiją, irgi yra praradusios nemažos dalies savo buvusių rėmėjų pasitikėjimą.

Greta to kartu su neoliberalizmo krize atsiveria didesnė erdvė įvairioms kitoms, nebūtinai naujoms politikos srovėms. Viena jų – nacionalistinės partijos su nemenku populizmo užtaisu („Laisvės partija“ Austrijoje ar „Alternatyva Vokietijai“ Vokietijoje). Kitos partijos buriasi apie politinį centrą. Jau minėti E. Macronas ir A. Rivera yra tokių centristinių jėgų pavyzdžiai.

Šių laikų politikoje svarbus bruožas yra jos pastovus nepastovumas. Štai Ispanijos „Ciudadanos“ partija yra itin vertinama dėl gebėjimo prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Jos lyderiai teigia, kad senos kairiosios ir dešiniosios politikos nebeliko, tad vertybinis pastovumas nėra būtinas. Vieną dieną tokios jėgos gali būti centro kairėje, o kitą – jau žengti link centro dešinės. Taigi, bendrąja prasme šios jėgos turi nemažai politinio chameleoniškumo.

Neatsitiktinai pasitikėjimas šiomis politinėmis jėgomis dažnai staiga išauga, bet lygiai taip pat sparčiai krenta. Antai E. Macronas didelę dalį savo populiarumo prarado vos per pusmetį po prezidento rinkimų.

Lietuvoje taip pat buvo nemažai bandymų suformuoti stiprią centristinę politinę organizaciją ir politiką. Tarp jų matėme signataro Romualdo Ozolo Centro sąjungą, prezidento Valdo Adamkaus „naująją politiką“, beveik lygiagrečiai buvo Artūro Paulausko socialliberalai. Reikia pripažinti, kad kai kurie bandymai buvo visai neprasti. Visgi tos politikos ir politinės jėgos netapo tvarios.

Ankstesnius bandymus tapti centristinės krypties alternatyva tiek dešiniesiems, tiek ir kairiesiems gana sėkmingai 2016 m. atkartojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Tačiau dabar valdžioje valstiečiams sunkiai sekasi įrodyti, kad jie tikrai yra kitoks pasirinkimas nei tradicinės kairės ir dešinės politikai bei jų partijos. Laiko pamėginti tai įrodyti jie dar šiek tiek turi.

Kitu atveju 2020 m. tikrai bus gana plati niša Lietuvos politikos lauke politinei jėgai prieš visus buvusius valdžioje. Tokią perspektyvą sustiprina tai, kad Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai vis dar turi savo rėmėjų „stiklines lubas“, socialdemokratai besiskaldydami žengia Lenkijos kairiųjų keliu į naikinimąsi.

Negana to, liberalams niekaip nepavyksta esminis apsivalymas skaidrumo link, o senosios protesto partijos kaip Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ savo išteklius gerokai išnaudojo. Tad jei tik nebus didelės mažų partijėlių spūsties, o LVŽS patirs fiasko valdžioje, tai įtikinamas centristinės pakraipos judėjimas (be senų politikos veidų) turi tam tikrų galimybių atsirasti.

Jam reikės įdomaus ir charizmatiško lyderio. Kol kas tokio politiko Lietuvoje nėra. Bet gal ir yra galimybių tokiam atsirasti. Visgi abejonių, kad jis bus gerokai kitoks nei A. Rivera ar E. Macronas, beveik nėra. Jį matytume tik kaip gerokai labiau prisitaikiusį prie lietuviško konteksto.