Savivaldybės įmonių valdymas: esama oligarchinio kapitalizmo užuomazgų?

Paviešinti Kauno savivaldybės įmonių valdymo ypatumai sukėlė diskusiją.
Paviešinti Kauno savivaldybės įmonių valdymo ypatumai sukėlė diskusiją.
  © Paulius Peleckis

Po Alfa.lt straipsnio apie Kauno savivaldybės įmonių valdymą visuomenėje ir tarp politikų kilo nemažai diskusijų. Į viešumą iškelta problema parodė tam tikras politines ydas, atskleidė galimas oligarchinio kapitalizmo užuomazgas. Viską galėtų išgelbėti skaidrumas ir interesų deklaravimas, tačiau to lietuviškos politikos padangėje labai trūksta.

„Verslo atstovų dalyvavimas savivaldybės įmonių valdyme nėra savaiminis blogis. Tačiau tokie žmonės turi būti kompetentingi atitinkamose savivaldybių įmonių veiklose, o ne pakviesti pagal partines ar kitokias „grupės draugų“ pažintis“, – įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius.

– Kokių grėsmių kyla viešajam interesui, kai savivaldybės valdomų įmonių veiklos strategijas formuoja merui ar jo administracijai tiesiogiai pavaldūs asmenys? – Alfa.lt paklausė profesoriaus.

– Ne tik valdymas, bet ir valstybės bei savivaldybių įmonių veiklos efektyvumas, rezultatyvumas ir skaidrumas Lietuvoje yra svarbios problemos. Bet apie jas kalbama mažai. Kartais prieš rinkimus, kartais po jų, kartais – kai opozicija kritikuoja valdančiuosius. Būta ir bandymų labiau sistemiškai peržiūrėti valstybinių įmonių valdymą ir veiklas. Tačiau tie planai ir strategijos tik iš dalies yra kai kuriose srityse yra sėkmingi.

Šiame kontekste verta priminti gerą posakį, kad žuvis pūva nuo galvos. Visos organizacijos (beje, tiek viešosios, tiek ir privačios) pūva dažniausiai nuo vadovų ir valdymo. Tad bent dalis savivaldybės įmonių problemų tikrai yra spręstinos valdymo srityje.

Teisiškai lyg ir daug dalykų yra aiškūs, nes tokių įmonių veiklas reguliuoja dar 1994 m. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Kadangi svarbiausia aptariamų įmonių funkcija yra „teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus“, tai bet kuri tokių įmonių veikla yra tiesiogiai susijusi su viešųjų interesų tenkinimu.

Minėtame įstatyme gana įsakmiai 9 str. 4 dalyje sakoma, jog „įmonės vadovas ir valdybos nariai turi vengti situacijos, kad jų asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti įmonės interesams“. Yra ir daugiau saugiklių netinkamos veiklos prevencijai, tokių kaip įpareigojimai vadovams ir valdyboms veikti išimtinai įmonės naudai, nesiimti akivaizdžiai nuostolingų veiksmų, visiškai atlyginti padarytą žalą. Tad teisiškai viešasis interesas tarsi yra apsaugotas.


A. Krupavičius (nuotr. R. Ščerbausko)

A. Krupavičius (nuotr. R. Ščerbausko)© Organizatoriai

A. Krupavičiaus pastebėjimu, kai „savi“ gauna neblogas vietas karjerai savivaldybių įmonėse, galima įžvelgti politinio „patronažo“ požymių. Remio Ščerbausko nuotr.

– Gal pasaulyje yra tokių praktikų ir pavyzdžių, kuo tai baigiasi?

– Profesionalumas, rezultatyvumas, skaidrumas ir atskaitomybė turi būti pagrindiniai kriterijai, įvertinant savivaldybės įmonių valdymą, jų veiklos strategijas ir politikas. Apskritai, valstybės ir savivaldybių įmonių valdymo yra ne vienas ir ne du modeliai. Tai galioja ne tik Lietuvai. 

Vienais laikais buvo manoma, kad politikų dalyvavimas tokių įmonių valdyme yra vienas iš būdų siekti geresnių jų veiklos rezultatų ir atskaitomybės. Kitas modelis buvo naujosios viešosios vadybos klestėjimo metu, XX a. pabaigoje (Lietuvoje apie tai ir dabar dar kalbama), kai apskritai daug viešųjų paslaugų buvo siūloma privatizuoti ir dalis buvo privatizuota, nes a priori manyta, kad privatus sektorius yra efektyvesnis. Vėliau populiari tapo viešoji ir privati partnerystė. Su naujojo viešojo valdymo teorijos atsiradimu ieškoma pusiausvyros tarp viešojo ir privataus sektoriaus įtakų ir veikėjų.

Visais atvejais Lietuvoje privataus verslo atstovų dalyvavimas valdant savivaldybės įmones nėra savaiminis blogis. Bet toks dalyvavimas turi būti viešas ir skaidrus. Dalyvaujančiųjų interesai turi būti aiškiai deklaruoti ir interesų konfliktų neturi būti. Dar daugiau – privataus verslo atstovai turi būti kompetentingi atitinkamose savivaldybių įmonių veiklose, o ne pakviesti pagal partines ar kitokias „grupės draugų“ pažintis. Galiausiai jie neturėtų sudaryti valdybos narių daugumos.

Lietuvos įstatymai čia yra aiškūs ir konkretūs. Tokių įmonių valdybos sudaromos 4 metams iš ne mažiau kaip 5 narių, kuriais gali būti valstybės tarnautojai, kiti fiziniai asmenys, apimantys ne mažiau kaip 1/3 įmonės valdybos narių skaičiaus (tam yra dvi sąlygos: įmonės turto vertė yra ne mažesnė nei 14 mln. eurų; pardavimo grynosios pajamos per ataskaitinius finansinius metus yra lygios arba viršija 5,8 mln. eurų), galiausiai, penktadalį valdybos narių turi sudaryti darbuotojų atstovai.

Bet pasaulyje yra bent dviejų rūšių demokratijos: tikra, arba visiška, demokratija ir valdoma demokratija. Taisyklės ir principai abiem atvejais yra panašūs arba beveik tie patys, bet rezultatai gerokai skiriasi.

Valstybės ir savivaldybių įmonėse, panašu, neretai yra kaip tose dviejose demokratijose. Taisyklės ir įstatymai tarsi visai tinkami, bet viskas vyksta kaip valdomoje demokratijoje, kuri pasibaigia oligarchiniu kapitalizmu ir, jei norite, oligarchine demokratija. Nors Lietuvoje savivaldybių įmonių srityje nėra kokių nors rimtesnių tyrimų ar bent platesnio audito, svarstymų apie jų sistemines ydas, ir ne be pagrindo, gali būti įvairių.

– Konservatorių valdymo laikais Kaune vietas savivaldybės įmonių valdybose „pasidalydavo“ tuo metu valdančioje daugumoje buvusios partijos. Kuo grėsminga ši praktika?

– Politikų atstovavimas savivaldybių įmonėse Lietuvoje buvo ir yra nereta praktika. Valdančiosios partijos toje ar kitoje savivaldybėje – kaip jau tapo įprasta – turi akivaizdų pirmumą. Ar tokioje situacijoje, kai „savi“ gauna neblogas vietas karjerai, galima įžvelgti politinio „patronažo“ požymių? Veikiausiai taip. Šia sistema, matyt, naudojasi visos įtakingos partijos. Tik joje šaknys giliau įleidžiamos priklausomai nuo trukmės valdžioje: kuo ilgiau valdžioje, tuo, ko gero, giliau.

Ar yra pavyzdžių Europoje, kai politikai aktyviai dalyvauja valdant panašias įmones? Taip. Pavyzdžiui, Suomija. Joje savivaldybių įmonių valdyme dalyvauja politikai. Bet šiuo atveju itin svarbios yra jų delegavimo taisyklės, skaidrumas ir atskaitomybė. Beje, toje pačioje Suomijoje yra dalis įmonių, kurios veikia pagal municipalinės įmonės modelį, t. y. jos neturi juridinio asmens teisių ir yra savivaldybės administracinės bei finansinės sistemos dalis. Toks modelis didina savivaldybių įmonių priežiūrą ir atskaitomybę. Tik dėl viešųjų paslaugų sudėtingėjimo šis modelis nėra visuotinai pritaikomas. 

Kitas būdas yra patikrintas ne vienoje šalyje, pavyzdžiui Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje ar Slovėnijoje. Tai – savivaldybių įmonių sukorporatyvinimas, kai jos lieka autonomiškos, bet vietos valdžios yra tinkamai prižiūrimos.

Nepaisant įvairių galimų valdymo modelių, esminis klausimas savivaldybių įmonių valdymo srityje yra tai, ar politikais arba jų deleguotais atstovais galima pasikliauti kaip neutraliais ir sąžiningais. Kitaip tariant, ar gali būti Lietuvoje kaip Suomijoje, kur politikais ir (ar) valstybės tarnautojais savivaldybių įmonių valdyme pasitikima. Veikiausiai taip. Ir esu tikras, kad gerų pavyzdžių Lietuvoje yra ir dabar. Kiek jie dažni, neturiu jokio gero atsakymo, o spėlioti būtų neprotinga.

– Kokia apskritai turėtų būti savivaldybės įmonių valdymo politika?

– Pirmiausia turi būti tiksliai įgyvendinamos esamo įstatymo nuostatos valdybos narių atrankoje: jie turi turėti tinkamą išsilavinimą, neturėti interesų konfliktų dėl sąsajų su kitais juridiniais asmenimis, būti nepriekaištingos reputacijos ir turėti kompetencijų konkrečios įmonės veiklos srityje. Geriausi „gydytojai“ yra tokių įmonių veiklos viešumas, įvertinimas pagal rezultatus ir atskaitomybė. 

Interesų deklaravimas – kaip tik vienas iš viešumo instrumentų. Bet jis yra tik pradžia. Galima deklaruoti, ką nori, bet kai tikrovėje vienas labai žinomas verslininkas tuo pat metu sugebėjo būti dviejų panašių (jei ne konkuruojančių) viešųjų organizacijų valdybų nariu, tai įstatymai yra sau, o tikrovė irgi – sau. Gerai tik, kad šis atvejis nėra iš savivaldybių įmonių srities. Nors visa tai yra kaip tik jau mano minėto oligarchinio kapitalizmo pavyzdys. Ne už jūrų marių ar vakar ir rytoj, bet čia ir dabar.