I. Stonkuvienė – apie moteriškumą, ankstyvą santuoką ir depresiją po gimdymo

Indrė Stonkuvienė
Indrė Stonkuvienė
  © Paulius Peleckis

Televizijos laidų vedėja, socialinių tinklų žvaigždė arba tiesiog įkvėpėja – tokios frazėmis galima apibūdinti Indrę Stonkuvienę. Daugeliui Lietuvos moterų Indrė yra tapusi tikra ikona ir pavyzdžiu: ji  ne tik puikiai suderina šeimą ir karjerą, ji – saviironiška ir neprarandanti savo asmenybės. Armiją gerbėjų socialiniuose tinkluose turinti moteris neužmiega ant laurų – atvirkščiai, Indrė prisipažįsta, kad su kiekvienu sekėju didėja atsakomybė už tai, kokią žinutę ji paleidžia į pasaulį.

– Daug kalbi apie moteris, moteriškumą. Ar laikai save feministe?

– Savęs prie feminisčių nepriskirčiau. Man atrodo, kad sąvokos „feminizmas“ apskritai labai daug kas nesupranta. Taip, aš esu moteris. Aš esu stipri, kurianti, dirbanti, veikli, bet aš esu ir mama, ir žmona, ir noriu būti gležna. Nesu už ar prieš feminizmą, aš – už moteriškumą, kuris yra įvairialypis.

Nesvarbu, kokia tema bekalbėčiau, nesu kraštutinumų žmogus. Visada stengiuosi surasti aukso viduriuką. Man nepatinka juoda arba balta – man patinka ir juoda, ir balta. Aš kalbu apie savęs neįspraudimą į rėmus, nevaržymą taisyklėmis. Galbūt stovėjimas su neskusta pažastimi yra vienokia ar kitokia feminizmo forma, bet tai yra kraštutinumas. Aš myliu Lietuvą ir tai įrodau čia būdama, kurdama, investuodama, augindama vaikus. Tačiau tai nereiškia, kad aš eisiu į gatves ir skanduosiu „Lietuva lietuviams“.


Indrė Stonkuvienė

Indrė Stonkuvienė© Paulius Peleckis

– Kokią žinutę skiri moterims?

– Mūsų, moterų, visada yra daugiau, bet mes kažkodėl viena kitos nepalaikydavome, tarpusavyje konkuruodavome, nesakydavome viena kitai komplimentų ir nemokėdavome jų priimti. Tam tikra prasme aš džiaugiuosi pradėjusi revoliuciją tarp moterų. Mano sekėjų skaičius įrodo to svarbą ir pasitikėjimą manimi. Su didėjančiu sekėjų skaičiumi aš pradedu jausti didesnę atsakomybę už tai, ką kalbu ir kokią žinutę nešu į pasaulį.

Vieši žmonės nėra vien tik vakarėliai ir blizgučiai – tai yra atsakomybė. Tu darai įtaką, formuoji jaunų žmonių, o mano atveju – ir susiformavusių asmenybių, kurios galbūt yra kažkiek pasimetusios ar bijo rizikuoti, mąstymą.

Per tuos 3–4 metus, kai pradėjau kurti „Moterų pasaulyje“ ir „Mamų pasaulyje“, pajaučiau, kad atsirado vienybė. Prie manęs gatvėje prieina moterys, jos nori apsikabinti, jos mane jaučia. Aš supratau, kad, nepaisant amžiaus, pažiūrų, pozicijos, vaidmens ar karjeros pasiekimų, niekas mūsų geriau nesupras negu mes pačios.

Sunkiausias momentas kiekvieno žmogaus gyvenime yra tada, kai pradedi galvoti, kad esi vienintelis toks išprotėjęs ar nesveikas. Tačiau taip nėra – man irgi skauda, man irgi liūdna, aš irgi noriu kažką įrodyti. Tačiau pirmiausia turi viską įrodyti sau ir nebijoti suklysti. Kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs, žinoma, tai padaryti yra tikrai sunku, nes mūsų visuomenėje klaidos iki šiol yra užbadomos pirštais.

Prieš keletą metų atsirado supermamyčių kultas – tuomet ir gimė „Mamų pasaulyje“. Aš buvau antisupermamytė. Nesupratau, kam reikalingas tas „tobulumo“ kultas.

Didžiulė mūsų blogybė yra ta, kad žmonės lenda į tavo asmeninį gyvenimą, individualų pasirinkimą, apie jį nieko nežinodami. Mes turėtume būti šiek tiek tolerantiškesni ir mokėti priimti skirtingus sprendimus. Jeigu žmonės mažiau pavydėtų ir mažiau pyktų, pamatytų, kokie jie taptų laimingi. Sekėjų gausa ir palaikymas mane visą laiką skatino judėti į priekį. „Moterų pasaulyje“ tapo savotišku judėjimu, žiūrėjimu į vieną pusę. Manau, kad netolimoje ateityje ši iniciatyva materializuosis ir taps uždaru moterišku klubu, kuriame bandysime padėti žmonėms. O tie, kurie mane seka, netrukus taip pat sulauks staigmenos – greitu metu planuojamas mano ir sekėjų susitikimas.


Indrė Stonkuvienė

Indrė Stonkuvienė© Paulius Peleckis

– Kas yra tavo ikona?

– Mano mamytė. Ji visuomet mane palaikydavo, kūreno šeimos židinį. Tai yra labai svarbu, nes mes su sese, sukūrusios savo šeimas, kai tik turime laisvo laiko, renkamės ne nueiti į kažkokį renginį ar vakarėlį, o važiuoti papietauti pas mamą. Čia yra didžiausias jos darbo įvertinimas.

– Esi viena iš nedaugelio moterų, viešai prabilusių apie depresiją po gimdymo. Ar nebijojai būti pasmerkta visuomenės ir tų pačių supermamyčių?

– Tą pačią sekundę, kai moteris sužino, kad laukiasi, jos pasaulis pasikeičia. Galbūt kartais moterys net bijo pačios savęs, nes jos nesupranta, kas su jomis vyksta. Manau, kad šeimą kuriantiems žmonėms reikėtų kursų ne apie santuokinį gyvenimą, o apie tai, ką daryti, kai šeimoje atsiranda vaikas. Man buvo labai sunku. Tačiau, kaip tu gali pasiruošti kažkokiai problemai ar prie jos prieiti, kai nežinai, kaip tai padaryti. Gyveni savo gyvenimą, ir staiga jame atsiranda mažas leliukas.

Įsivaizduokite, kaip skamba frazė „aš nesusitvarkau su savo vaiku“. Galima tik numanyti, kokia į tai yra visuomenės reakcija. Kiekvienas žmogus, kiekviena moteris viską išgyvena skirtingai – vienoms šitas laikotarpis praeina lengvai, kitoms – ne. Tačiau tos, kurioms yra sunku, netylėkite, tai nėra gėda. Aš lenkiu galvą prieš moteris, kurios visa galva pasineria į šeimą, nes tai yra visuomenės pagrindas. Mes auginame žmones, auginame ateitį.


Indrė Stonkuvienė

Indrė Stonkuvienė© Paulius Peleckis

– Prieš nėštumą dirbai televizijoje. Šioje industrijoje nuolat keičiasi veidai, gali būti labai greitai pakeistas, pamirštas. Ar nebuvo baisu, kad išėjusi motinystės atostogų prarasi tai, ką per tiek metų buvai susikūrusi?

– Pradėjus dirbti televizijoje į mane niekas nežiūrėjo rimtai. Aš viską dariau viena, niekada neturėjau jokios komandos ar strategijos. Kai tu dirbi tarp vyrų ir jiems praneši, kad laukiesi, tikiesi džiaugsmingos reakcijos, tačiau jie lieka nesusipratę: „Kaip tu gali lauktis? Juk esi pasirašiusi su mumis sutartį!“ Pirmo nėštumo metu aš filmavausi iki 8 mėnesio, nes turėjau atidirbti per du kanalus.

Tada tu augini vaikus ir iškrenti iš darbo rinkos. Paskui rinka galbūt ir norėtų tave susigrąžinti, bet tu esi taip save pasilaidojusi, kad bijai grįžti į gyvenimą. Aš buvau pamiršusi viską – išeidavau į restoraną ir nežinodavau, ką anksčiau mėgdavau valgyti ar gerti.

Iš visuomenės ir žiniasklaidos vis pasigirdavo klausimų: „O ką veiki be to, kad augini vaiką?“ Šita frazė mane visada išprovokuodavo, todėl atsirado piktybiška gynyba. Norėjosi rėkti: „Ateik į mano vietą ir pabandyk!“ Anksčiau, dirbdama per kelis kanalus, turėdama po 6 projektus vienu metu, aš viską suspėdavau. Gimus vaikui, laiko sau nebelieka. Visas pasaulis man buvo tik Mantas ir Cecilija.


Indrė Stonkuvienė

Indrė Stonkuvienė© Paulius Peleckis

– Kas yra jūsų šeimos galva?

– Niekada nebuvome susėdę ir svarstę, kas turėtų būti galva, o kas kaklas. Mes niekada nesėdėjome, negalvojome, nestrategavome, ką reikėtų daryti vienu ar kitu atveju. Viskas kažkaip išsisprendžia savaime. Kiekviena šeima, kiekvieni santykiai turi atrasti tai, kas jiems tinka. Tai, kas man atrodo normalu, kitiems yra nenormalu. Tu pasirenki žmogų kaip partnerį, kaip draugą. 

– Esate viena žinomiausių Lietuvos pramogų pasaulio porų. Ar nesunku dviem ryškioms asmenybėms gyventi po vienu stogu?

– Aišku, kad sunku. Mums visą laiką buvo sunku, bet aš manau, kad niekam nėra lengva. Lengva yra turbūt pačioje pradžioje, kai tu įsimylėjęs, pirmus mėnesius – nieko aplinkui nematai, svajoji, skraidai. Aš jokiu būdu neidealizuoju mūsų poros – mes dažnai ginčijamės, esame itališka šeima. Tačiau tą pačią sekundę mes išsikalbame, apsikabiname, pasibučiuojame ir toliau vienas kitą aistringai mylime.

Susituokėme labai jauni, dėl to sulaukėme neigiamo visuomenės požiūrio. Visi sakė: „Kam skubėti?“ O man atrodo, kad tuoktis reikia tada, kai santykiai yra aukštumoje. Nereikia laukti 10 metų ir žiūrėti, kaip seksis kartu pagyventi ar koks jis čia yra.

– Ir tave, ir Mantą supa nuolatinis dėmesys. Ar nepavydite vienas kito?

– Žinoma, kad pavydime. Reikia pavydėti.

– Ar buvo tokių momentų, kai pagalvojote apie skyrybas?

– Kai būna kritinės akimirkos, aš visą laiką klausiu savęs: ar aš galiu įsivaizduoti savo gyvenimą be to žmogaus? Tai yra pats paprasčiausias klausimas. Iki šiol be jo savo gyvenimo neįsivaizduoju. Nepaisant to, kas mūsų laukia ir kas dar bus gyvenime – gal išsiskirsime, o gal ištiks krizė. Tačiau aš tikrai žinau, kad aš jo niekada negalėsiu išbraukti iš savo gyvenimo. Mes kartu labai daug patyrėme ir viską, ką šiuo metu turime, susikūrėme kartu.

Kai susipažinome, mes neturėjome nieko. Tai ir yra tikra meilė, nes tu myli ne už kažką ar dėl kažko. Tu tiesiog myli ir negali paaiškinti, kodėl. Dabar visi juo žavisi ir sako: „O, koks jis gražus!“ Taip, žinau! Nes, kai prieš 10 metų aš jį sutikau, man visi sakė priešingai: „Koks neišvaizdus, didele nosimi, netalentingas...“ Meilė yra daugiau nei išorė. Aš jau tada žinojau, koks jis yra.


Indrė Stonkuvienė

Indrė Stonkuvienė© Paulius Peleckis

– Kokiais principais vadovaujatės augindami vaikus?

– Tu gali planuoti, strateguoti, stengtis, o vaikai ima ir iš tavęs pasijuokia. Cecilija išvis yra unikumas. Ji yra viena stipriausių moteraičių, kurias aš pažįstu.

– Kaip manai, kur slypi tavo sėkmės paslaptis?

– Niekada nebuvau šešėlyje ir niekada nebuvau tik Manto Stonkaus žmona. Kokia buvau, tokia ir esu. Niekada neapsimetinėju – vis tiek vieną dieną tavo kaukė nukris, ir tada sugrius viskas, ką iki tol buvau susikūręs. Man yra 31-eri, aš esu stambių kaulų, turiu raukšlių ir esu moteriška. Niekad nesupratau tų moterų, kurios slepia savo amžių, tada tu neišgyveni kiekvieno laikotarpio, o juk svarbiausia yra mylėti save čia ir dabar.

I. Stonkuvienė – apie moteriškumą, ankstyvą santuoką ir depresiją po gimdymo

Indrė Stonkuvienė
+1