Žemės ūkio ministras prabilo apie melioracijos fondą. Kas į jį suneš pinigus?

Norint atnaujinti visą melioracijos sistemą, iki 2030 metų reikėtų apie 3 mlrd. eurų.
Norint atnaujinti visą melioracijos sistemą, iki 2030 metų reikėtų apie 3 mlrd. eurų.
© Archyvas

Agluonėnuose, Klaipėdos rajone, vykusioje Klaipėdos apskrities savivaldybių seniūnų sueigoje žemės ūkio ministras Bronius Markauskas trumpai apžvelgė Lietuvos žemės ūkio viziją.

Kaimą gelbės ne išmokos, o investicijos

Ši tema, anot ministro, dar niekada nebuvo tokia aktuali, kokia yra pastaruoju metu. „Manęs kartais taip pat klausia, ar aš tikiu žemės ūkio ateitimi. Keistas ministras būčiau, jeigu netikėčiau“, – atvirai sakė jis.

Žemdirbių visuomenėje daugiausia diskutuojama apie smulkiųjų ūkių patiriamus sunkumus. Pasak ministro, tokie ūkiai išgyventi galės tik esant dviem sąlygoms: jei užaugintą produkciją perdirbs, gamins produktus ir parduos, taip pat jei ūkininkai turės papildomų darbų. 

Ne socialinėmis išmokomis, o investicijomis įmanoma gelbėti kaimą. Rinkose gali konkuruoti tik atitinkamo dydžio modernizuoti prekiniai ūkiai. Pasak B. Markausko, Lietuvoje prekiniu gali būti vadinamas tas, kuriame laikoma apie 30 sąlyginių gyvulių, auginama apie 100 ha grūdinių kultūrų, pajamos per metus siekia daugiau kaip 50 tūkst. eurų. 

reklama

Šalyje vyrauja per didelė ūkių diferenciacija: yra ir ypač stambių, ir labai daug smulkių. Anot B. Markausko, bėda ta, kad valstybė niekada neturėjo aiškios politikos ir strategijos, kokio ūkio jai reikia. Negalima nepastebėti, kad Lietuva iš vieno dirbamo hektaro pajamų gauna gerokai mažiau negu senosios Europos šalys, todėl reikia mokytis dirbti pelningai.

Pasaulyje gyventojų skaičius auga sparčiau negu maisto produktų gamyba. Tam įtaką daro ir klimato kaita. Praėjusiais metais Lietuvą plukdė liūtys, o Ispanija, Italija, Belgija nukentėjo nuo sausros. Ateityje, prognozavo ministras, maistas taps strategine preke. Laimės tos šalys, kurios sugebės produktais ir pačios apsirūpinti, ir eksportuoti.


Žemės ūkio ministras B. Markauskas (antras iš kairės) kalbėjo apie tai, kad smulkieji ūkiai išgyventi galės tik dviem atvejais: jei užaugintą produkciją perdirbs, gamins produktus ir parduos, taip pat jei ūkininkai turės papildomų darbų. Ritos Nagienės nuotr.

B. Markauskas lankėsi Japonijoje vykusioje didžiausioje Azijos tarptautinių maisto produktų ir gėrimų parodoje „Foodex Japan 2018“, dalyvavo diskusijose su verslo ir politikos atstovais. Ši didžiulė, ekonomiškai stipri šalis (sostinėje Tokijuje ir priemiesčiuose gyvena per 30 mln. gyventojų) maisto jau nebepajėgia užsiauginti, darosi priklausoma nuo importo. Kita vertus, pavyzdžiui, Lietuvai turėtų būti džiugu, kad Japonija tampa viena iš strateginių eksporto šalių.

Iš kitų Europos šalių mes išsiskiriame tuo, kad apie 80 proc. dirbamos žemės naudojame grūdininkystei, o gyvulių skaičius mažėja. Tačiau, ministro žodžiais, ūkininkui nepasakysi, kuo jis turi verstis. „Užauginame daugiau kaip 6 mln. tonų grūdų, apie 4 mln. tonų eksportuojame, gaila, kad žaliavinių, o ne iš jų iškeptų bandelių ar duonos. Tai sukuria mums mažesnę pridėtinę vertę“, – apgailestavo B. Markauskas.

Vienodas išmokas išsikovoti bus sunku

Briuselyje įsibėgėjo diskusijos dėl bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų. Ministrų tarybos posėdyje daugiausia dėmesio buvo skirta tiesioginėms išmokoms, agrarinės aplinkosaugos priemonėms bei Kaimo plėtros programai (KPP). 

Anot ministro, Lietuva yra aiškiai išsakiusi savo poziciją, kad išmokos būtų suvienodintos, tačiau akivaizdu, jog tai pasiekti nebus lengva. Prieš suvienodinimą pasisako Graikija, Italija, Olandija. Prancūzija bei Vokietija išmokų suvienodinimo galimybes vertina atsargiai. Ką daryti, kokią taktiką pasirinkti, trijų Baltijos šalių ir Lenkijos žemės ūkio ministrai tarėsi ir šią savaitę Rygoje.

Pasak B. Markausko, dauguma valstybių narių pasisako, kad išmokos turi išlikti ir kad turi būti teisingiau paskirstytos: mažesni ir vidutiniai ūkiai turėtų gauti daugiau, o stambesni – mažiau. Ūkiams, gaunantiems per 150 tūkst. eurų, jau kitąmet tiesioginės išmokos gali būti sumažintos.

Be to, svarstoma tiesiogines išmokas mokėti tik dirbantiems žemę. Anksčiau pakako vien tik išlaikyti gerą agrarinę jos būklę.

Nauja ir tai, kad kiekviena šalis narė pati galės nusistatyti priemones ir tikslus, kuriuos per septynerius metus ketina pasiekti agrarinės aplinkosaugos srityje.

KPP ir po 2020 metų išliks. Pasak ministro, radikalių BŽŪP pokyčių nenumatoma, tačiau dėl „Brexito“ 8–10 proc. gali mažėti jos biudžetas.

Melioracija – galvos sopulys

B. Markauskas pripažino, kad ypač jam skaudi tema – melioracija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas baigia parengti studiją, kuri vėliau bus aktyviai aptarta su visuomene. 

„Įvertinsime pasiūlytus variantus, spręsime, ką galime daryti toliau“, – kalbėjo jis. 

Į vieno hektaro melioraciją Lietuva yra investavusi, ko gero, daugiausia pasaulyje, bet tai įvyko 1960–1970 m. Dabar 70 proc. visų melioracijos sistemų yra nusidėvėjusios. Norint sistemą atnaujinti, iki 2030 m. reikėtų apie 3 mlrd. eurų. Tokių pinigų iš biudžeto niekada nebus. 

Dabartinės Vyriausybės programoje numatyta smulkesnes melioracijos sistemas iki 2020 m. perduoti žemių savininkams ir ūkininkams, o griovius ir hidrotechnikos įrenginius geriausiu atveju – savivaldybėms. Tada melioracijos darbams šios gautų didesnį negu dabar finansavimą iš valstybės. 

Resursų būtų ir daugiau: savivaldybės surenka gerokai daugiau žemės mokesčio, galėtų padidinti žemės ūkio technikos registravimo bei techninės apžiūros mokesčius – esą ūkininkai patys šneka, kad sutiktų, jei dalis šių pinigų būtų skirta melioracijos darbams. Ketinama įsteigti Melioracijos fondą, į kurį indėlį įneštų valstybė, prisidėtų žemės savininkai, gyventojai, pasistatę namus ir lietaus nuotekų vamzdžius prijungę prie melioracijos sistemų, taip pat kelininkai, geležinkelininkai.

Atlyginimai – už konkrečią pagalbą

Ministras kalbėjo ir apie žemės ūkio skyrių specialistų perspektyvą. Pati ministerija iš 343 esamų darbuotojų iki liepos 1 d. numačiusi atleisti 53. „Valstybės valdymas turi pigti ir būti efektyvesnis. Žmonėms, kurie lieka dirbti, turi būti mokami didesni atlyginimai“, – sakė jis.

B. Markauskas svarstė, kad žemės ūkio specialistams atlyginimai turėtų būti mokami už konkrečią pagalbą smulkiesiems ūkininkams, o ne už teorines konsultacijas ar „buterbrodinius“ kursus.

B. Markauskas užsiminė ir apie patvirtintas šių metų Pasėlių deklaravimo taisykles, ir apie nebe tokią griežtą sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus metodiką.

„Namų darbų“ ministrui uždavė Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė. Ji klausė, ką daryti su laukuose ūkininkų paliekamais šieno rulonais, kurie vėliau atsiduria krūmuose, pamiškėse, svarbiausia – užkemša kanalus bei siurblines. B. Markauskas žadėjo pagalvoti, kaip šią problemą išspręsti. Prievolės ūkininkui išvežti rulonus nėra.

Gegužės 2 d. startuoja paraiškų teikimas pagal ES priemonę „Parama smulkiam ūkiui“. Seniūnai domėjosi, ar, pasinaudodami ja, žemdirbiai galės pirkti naudotą techniką. Į šį klausimą buvo atsakyta teigiamai.

reklama