Pagrindinė klaida, dėl kurios žlunga visi santykiai

Pora
Pora

Įsivaizduokite, kad nusipirkote pirmąjį savo automobilį, apie kurį seniai svajojote. Gražų, blizgantį, naują, patogų, patikimą. Jūs – laimingi. Įsistatėte naują grotuvą, pavežiojote visus savo draugus. Galite leistis su juo nors rytoj į kitą pasaulio kraštą.

Po metų pastebite, kad automobilis visiškai pakeitė jūsų gyvenimą, išmušė iš įprastų vėžių. Jis turėjo būti tik judėjimo priemonė, suteikti jums daugiau komforto gyvenime. O išėjo atvirkščiai: jums nuolat tenka juo rūpintis, galvoti, kaip teisingai vairuoti, kur pastatyti, nervintis dėl spūsčių, plauti, pilti benziną, remontuoti ir taip toliau.

Kasdien atiduodate daug laiko, minčių ir energijos savo mašinai. Ji užvaldė jus ir jūsų laisvalaikį. Jūs svajojote apie geresnį gyvenimą, kai turėsite automobilį, o gavote papildomų rūpesčių, kurių nenumatėte, pasinėrėte į nereikšmingą užsiėmimą, kuris atitraukė jus nuo kai ko svarbesnio.

Juk akivaizdu, kad paprasto žmogaus gyvenimo tikslas yra ne rūpintis savo automobiliu.

Maždaug tas pats įvyksta ir su mūsų santykiais, tik dar blogiau, nes į fanatiškus automobilių mėgėjus žmonės žiūri su lengva ironija, o į žmogų, paskyrusį savo gyvenimą santykiams, – su nuoširdžiu susižavėjimu.

Ar santykiai – gyvenimo prasmė?

Biologiškai viskas aišku – mes turime daugintis, o po mirties tapti maistu kitiems organizmams. Psichologiniu atžvilgiu viskas yra sudėtingiau – kaip didelis medis, išaugantis iš mažos sėklelės, mūsų sąmonė turi pereiti visą vystymosi kelią nuo visiško nesąmoningumo iki maksimaliai įmanomos savo potencialo realizacijos.

Mūsų gyvenimas – tai judėjimas savirealizacijos keliu. Svarbu ne pasiekti finišo tikslą, o pats judėjimo procesas. Tik intensyviai judėdami pajuntame gyvenimo pilnatvę.

Jeigu dėl kokios nors priežasties šis judėjimas į priekį sustoja, žmogus pradeda vaikščioti ratais ar trypčioti vietoje, tada jis pameta kelią, praranda gyvenimo tikslą. Užuot išsijudinęs iš sąstingio taško, jis ima trypti vietoje dar įnirtingiau. Ima statyti apsauginius įtvirtinimus toje vietoje iš santykių, būsto ir materialinių gėrybių, stengdamasis apgauti save, kad jo gyvenimo prasmė – ne judėjimas į priekį, o ši gynybinė tvirtovė, kuri apsaugos jį nuo „žiaurios“ realybės.

O santykiai su žmonėmis, ypač meilės santykiai, juk yra geriausias būdas apgauti save. Reikia tik surasti teisingą žmogų – savo neurotinį atspindį, savo antrąją pusę, kuri nuoširdžiai meluos jam apie jo privalumus ir kuriai jis galės atsakyti tuo pačiu.

Santykių prasmė

Žmogaus gyvenimas turi tam tikrą prasmę, bet ta prasmė nėra surasti savo antrąją pusę ir užmegzti su ja santykius. Per didelę reikšmę santykiams suteikia ne mūsų sielos poreikis susijungti su savo antrąja puse, o mūsų kompleksai ir baimės, troškimas surasti kitame žmoguje atramą ir paguodą. Tipiškų meilės santykių tikslas – išsivaduoti nuo dvasinio skausmo, kurį sukelia nuodingas savo menkavertiškumo pojūtis.

Jeigu mūsų nevaldytų kompleksai, tai santykiai niekada netaptų gyvenimo prasme. Jie įsilietų į natūralią gyvenimo tėkmę, o ne atstotų ją.

Ir moterys, ir vyrai mėgsta šį žaidimą – užpildyti savimi visą partnerio gyvenimą, priversti palikti jį savo kelią, pamiršti savo vertybes dėl kito tikslų ir troškimų.

Iš tikrųjų santykiai turėtų būti kuriami aplink tai, kas svarbu ir įdomu abiem, be pačių santykių ir meilaus burkavimo. Tarp jų turi būti jungiamoji grandis – bendras gyvenimo būdas, bendros vertybės, bendras tikslas, bendra aistra.

Bėda ta, kad daugumai žmonių gyvenime nėra nieko, kas būtų jiems iš tikrųjų svarbu ne kompleksų, bet dvasinių poreikių lygyje. Tada meilės santykiai virsta paskutiniu prieglobsčiu nuo tuštumos jausmo ir visos egzistencijos beprasmybės.

Jeigu žmogaus gyvenime nėra nieko svarbaus, nėra prasmės, nėra asmeninės aistros, vadinasi, laikas bėga tuščiai. Ir santykiai tokios situacijos išgelbėti negali. Jie tik apsunkina ją, slėpdami po romantiškomis iliuzijomis ir problemomis, kurių kyla iš tų pačių santykių.

Santykiai dėl santykių yra įmanomi, bet tai bus blogiausias scenarijus iš visų galimų. Būtent tokiuose santykiuose kyla daugiausia problemų, todėl partneriai pradeda reikalauti vienas iš kito neįmanomų dalykų – paaukoti savo gyvenimą santykiams, pasikeisti dėl tų santykių.

Ne santykiuose laimė! Priešingai – laimę lydi geri santykiai. Negalima painioti priežasties su pasekmėmis.

Viltys, kad geras darbas, ištikimi draugai, jaukūs namai ir geri santykiai padarys jus laimingu žmogumi, – kvailiausia klaida, kurią galima padaryti gyvenime.

„Judėjimas iš išorės į vidų psichologijoje nevyksta. Jokios stebuklingos aplinkybės nepadarys žmogaus laimingo, lygiai kaip jokios sunkios sąlygos nepadarys laimingo žmogaus nelaimingu, – pabrėžė psichologas Olegas Satovas. – Ir nereikia sau meluoti, kad jūsų asmeninė paskirtis, jūsų asmeninis gyvenimo tikslas yra santykiai.“

Šaltinis: Satway.ru