Geriausias Palangos žvejys: laikas žvejyboje į gyvenimą neįskaičiuojamas

Kiti žvejai ant Palangos tilto dairosi, kurioje vietoje stovi J. Rimkevičius.
Kiti žvejai ant Palangos tilto dairosi, kurioje vietoje stovi J. Rimkevičius.
© Edvard Blaževič

Kai tik jis pasirodo ant Palangos tilto, žvejai pradeda keiktis – ir vėl atėjo šitas, kuriam su kiekvienu metimu kimba. O paklaustas, ką gi tokio stebuklingo kabinąs ant kabliuko, geriausias Palangos žvejys šypteli: „Tris kartus paspjaunu ir metu“. Vis dėlto, šiemet ir vėl tradiciškai laimėjęs stintų žvejybos varžybas, Jonas Rimkevičius su „Palangos tilto“ skaitytojais pasidalina kai kuriomis savo paslaptimis. Tikrai – ne visomis. Pasakodamas vis patyli, pagalvoja, ką galįs atskleisti, o ką pasilikti sau.

Pasigamino pats

Po kelių savaičių švęsiantis 81-ąjį gimtadienį, Jonas pasakoja lėtai ir nuosekliai – nuo pradžių pradžios, kaip pradėjęs draugauti su meškere dar būdamas penkerių. Karo metas, tikros meškerės nė matęs nebuvo – daug ko trūko. Tėvas, didelis ūkininkas, keli kilometrai nuo Plungės, turėjo tinklą ir leidimą žvejybai. Būsimasis žvejys gyveno prie dviejų upelių – Babrungo ir Pietvės. Tėvas Jonui leisdavau žuvį su tinklu tik panešioti. Bet matydamas upelyje plaukiojant šimtus grundulų – ne tokių, kaip dabar iš jūros žvejai traukia, bet didelių, upinių, baisiausiai užsimanė ir pats pažvejoti.

„O neturiu meškerės ir, kas svarbiausia, nė valo ir nė kabliuko, – dalijasi ryškiu vaikystės prisiminimu. – Vaikio (taip pašnekovas tarną vadina – autoriaus pastaba) paprašiau, kad iš kumelės uodegos ištrauktų ilgą plauką. Pats nusipjoviau lazdyną, pasidariau kotą, vargdamas pririšau tą plauką, kabliuką tarnas sulenkė, pagalando. Pats pasidariau plūdę iš žąsies plunksnos.“

Žuvį – į kišenę

reklama

Mažasis žvejys tada buvęs trumpom kelnėm – vienintelėm, turėjusiomis kišenes. Tad į vieną jų sliekų prisidėjo, o į kitą kišenę krovė sugautą žuvį. „Prisigaudžiau daug, kad į kišenes nebetilpo“, – šypsosi prisimindamas. Tarnaitė tuomet apsidžiaugė, iš pirmojo laimikio žuvienę išvirė, o mama apstulbo, kai pamatė, ką sūnus iš kišenių traukia. Kelnes tuoj pat plauti paėmusi.

Nuo to karto Jonas ir pradėjo žvejoti. Kitą kartą iš Babrungo ištraukė tokio didumo ešerį, kad pakelti negalėjo. O ir net didžiulėje kaimo keptuvėje laimikis netilpęs – tekę dalinti į dvi dalis.


Žvejoti J. Rimkevičius pradėjo būdamas penkerių. „Palangos tilto“ nuotr.

Kaip šiandien Jonas prisimena, kaip pokario ūkinių prekių parduotuvėje pirmą kartą pamatė tikrą valą. „Tėvas man nupirko – gal penkių metrų. Pasidariau pusę meškerės iš kadagio, kad būtų lanksti, nelūžtų, o storąją dalį – iš lazdyno, – apie pirmą jau rimtesnį žvejybos įnagį pasakoja palangiškis. – Buvau septynerių, ganiau pusšimtį žąsų, nuo lapių jas saugojau. Beganydamas taip ir susimeistravau tą meškerę. O su ja daug ir geros žuvies ištraukdavau: ešerį, lydeką, šapalą ne vieną.“

Intensyvią žvejybą pertraukė po karo prasidėjęs lietuvių trėmimas. Tiesa, Rimkevičių šeimyną nuo stribų išgelbėjo... sovietų karininkai. Mat karo metais jie pasiėmė pusę ūkio, bet draugiškai sugyveno su Jono tėvu. „Tėvelis jiems bulvių duodavo, kartu ir samagoną virė, tad, kai per pirmą vežimą atėjo stribai, tie karininkai juos išvarė. Tačiau po karo iškeliaudami perspėjo mano tėvą, kad visi bėgtume slėptis“, – pasakojo žvejys. 

Visa šeima ir išsibėgiojusi pas gimines, draugus. Taip Jonas atsidūrė Kretingoje. „Važiuodavau į Palangą, pradėjau žvejybą jūroje. Turėjau vieną meškerę. Buvau dvylikos, gal jau ir trylikos. Nesulaikomas, – vyro akys net žiba bepasakojant. – Parvažiuoju su didele kuprine – dvi-tris dienas visi galime maitintis. Juk po karo trūko maisto, o dabar – tik geros žuvies nėra. Tada sugaudavau ne tik menkių, plekšnių, bet ir ungurių.“

Ant jūros tilto Jonas yra keliais žodžiais persimetęs ir su tuometės Sovietų Sąjungos ministrų tarybos pirmininku Aleksejumi Kosyginu. 

„Žiūrim – visa svita ateina. Visi – mėlynais sportiniais kostiumais, tik kai užkalbino, atpažinome iš paveikslų. Paklausė, kas čia, rodydami į ungurį. Kosyginas paklausė, ar galima jį paimti, ir kad bus labai dėkingas, jeigu galima. Turėjome didelių menkių, bet jis tą ungurį nusižiūrėjo. Davėme. Įsidėjo į maišelį, pats ir nešė, tik paskui kitas vyras maišelį paėmė. Visi nuėjo, o vienas atsiliko, priėjęs mums padavė 25 rublius. Tai buvo daug, mėnesio algos avansas tuo metu būdavo 30 rublių. Tik kad nieko nebuvo, ką nusipirkti. Aš nuo 6 val. ryto, dar prieš mokyklą, turėdavau eiti eilėje prie duonos kepaliuko stovėti, kad tik jos gaučiau“, – aiškina žvejys.

Žūklės prognozuotojas – sliekas

Žuvies jūroje labai sumažėjo, kaip mena J. Rimkevičius, prieš maždaug 30 metų, po didžiulio uragano, kai Baltijoje iš laivo išsiliejo nafta. „Visus metus nebuvo jokios žuvies, paskui pradėjo rastis plekšnių, vėliau – strimelių. Vis dėlto kokius 10 metų buvo ta krizė. Važiuodavom į Šventąją, prie Latvijos rubežiaus – ten nebuvo taip blogai, žuvies dar sugaudavome“, – prisiminimais dalijasi redakcijos svečias.

Ir kokia gi gero žvejo paslaptis? „Reikia proto ir patirties turėti“ , – juokiasi. Paprašytas paaiškinti, kame gi tas protas slypi, žvejys akivaizdžiai dvejoja, kiek ir ką čia dabar pasakoti. Pirmiausia paatvirauja namie turįs du augintinius – naktinius sliekus. Va tokio dydžio – dviem rankom rodo atkarpą, ilgesnę už sprindį. Toliau besiklausant paaiškėja, kad toks didžiulis sliekas yra žvejo radaras ar slaptasis žvalgas. 

„Į žvejybą visada pasiimu vieną naktinį slieką, einu nešinas dviem meškerėmis. Ant vienos pririšu slieką, bet neveriu ant kabliuko, kad nežūtų. Tą slieką numetu į jūrą kuo toliau, – aiškina Jonas. – Jei jis vandeniu eina toliau, vadinasi, ten žuvies nėra, jei grįžta, – yra. Matyti, kaip jis keliauja. Jis – mano žūklės prognozuotojas, parodo, kur meškerę su masalu mesti.“

O iš kur tokių sliekų žvejys gauna? Pasirodo, čia pat, Palangos pušynuose susiranda. Tik ieško naktį ar po lietaus, ir būtinai – pasišviesdamas prožektoriumi, skleidžiančiu raudoną šviesą. „Šis sliekas nuo prožektoriaus šviesos šviečia kaip auksinis, kiti sliekai nešviečia, – paaiškina visą reikalo esmę. – Pamatęs švytint prožektoriaus šviesą nukreipiu šonan, o pats lėtai ir labai atsargiai einu jo paimti. Jei tik staigiau sujudėsi, sliekas tuoj – į urvą.“

Ar taip atviraujantis žvejys nebijąs, kad kiti jį nurungsią pasinaudoję jo patirtimi? „Juk nepakanka žinoti, reikia dar ir mokėti“, – gudriai šypsosi pašnekovas. Šypsosi taip, kad darosi akivaizdu – žilagalvis atvirauja tiek, kiek žino, kad gali, kiek pats pageidauja. Dar pasako, kad šitie sliekai labai mėgsta bananų žieves – būtina išmanyti, kaip juos maitinti. „Mažiukai (taip žvejys vadina įprastus sliekus – autorės pastaba) irgi mėgsta bananų žieves“, – priduria.

Žvejybą lemia ir vėjo kryptis

Svarbu stebėti ir vėjo kryptį. „Pasižiūriu, iš kur vėjas pučia – bus gera žvejyba, ar nebus. Jei vakarų – bus, šiaurės vakarų – dar geriau, šiaurės rytų – dar įmanoma žvejoti, bet mažiau kibs, rytinis, pietinis vėjai išpučia žuvį tolyn į jūrą, – aiškina senolis. – Srovė pasikeičia ir eina nuo kranto į gilumą su visu mailiumi, visomis krevetėmis, tad ir žuvis išplaukia.“

Ant tilto Jonas visuomet ateina nešinas dviem meškerėmis. „Turėk ir penkias, bet aš vis tiek daugiau sugausiu, – užtikrintai šypsosi. – Vieną meškerę metu toli, gal 100 m nuo tilto, kitą – arti, gal 20 m atstumu. Ir žiūriu, kur daugiau žuvies pakimba, tada ir kitą meškerę ten pat metu. Tad kiek užmetu, tiek ir traukiu. Kiti net ir keikia mane, sako: „Jau tas atvažiavo, tai jau viskas“. Jei šiaurinis vėjas ilgiau pabuvo prie jūros, geriau yra žvejoti prie akmens, jei vakarinis – einu už tilto posūkio. Bet jau kur aš einu, ten ir kiti iš paskos.“

Vis dėlto prie jūros gyvenančiam žvejui maloniausia žvejyba ne Baltijoje, o Rusnėje – karšius gaudyti. „Žinom geriausias vietas, žinom pašarus“, – sako pašnekovas.

Pašaro žuviai Jonas užsiperka žiemą, kuomet kainos smarkiai kritusios, kad nereiktų vasarą išlaidauti. Ir palygina. Pavyzdžiui, kilogramas pašarų karšiams vasarą kainuoja 2 eurus, žiemą – 80 centų. Žvejys dar perka kukurūzų, perlinių kruopų. „O jūros žuviai privilioti tinkamiausias yra plakis. Nuimu file, supjaustau gabaliukais ant lentelės, kuri skirta tik tam, kad nesugertų jokių pašalinių kvapų, padalinu porcijėlėmis. Vieną dalį sumaišau su česnaku, kitą – su indišku prieskoniu karkuma, kitą dedu visai be nieko. Pašarams netinka karpis, karosas, ir sliekų nenaudoju.“

Gardžiausia – paties pagauta lašiša

Kokią ir kaip paruoštą žuvį labiausiai mėgsta užkietėjęs žvejys? „Pats rūkau žuvį, bet ne prekybai – tik sau ir vaikams. Rūkau karšį, ešerius, gandrus (vėjažuvę – autorės pastaba). O tie gandrai, kol dar šilti, labai skanu su alumi užgeriant, kol šaldytuve dar nebuvę.

O skaniausia man lašiša, tik ne ta pirktinė, bet paties sugauta. Tada žinau, kad tai tikra žuvis. Žmona išpjauna file, pabarsto prieskoniais, iškloja ant lentelės, ant viršaus kitą lentelę uždeda, paspaudžia akmeniu ir 3 paras laiko balkone. Tada išsigalanda peilį labai aštriai, pjausto plonais gabaliukais ir deda į stiklainiukus, užpylusi „Aivos“ arba riešutų aliejaus, bet dažniausiai – „Aivos“. Ir – į šaldytuvą. “

O kiek gi meškerių Jonas turįs? Iš viso – 10. Ir, pasirodo, kad skirtingai žvejybai ir meškerės – vis kitos. „Ant tilto turiu 3 meškeres, kitur jų nenaudoju, jos tam ir paruoštos – jūrinei žuviai. Karšių žvejybai turiu dvi, su jomis galima ir šamus, dideles motinines kuojas žvejoti. Šitos meškerės brangios, litais skaičiuojant viena su visais valais, kabliukais ir kitais įrankiais – apie 200 litų vertės būdavo. Kiniškos tai greitai lūžta, jei jėgą naudoji, o proto ne. Dar turiu smulkiai žuviai meškerę, kurios kotas sveria tik 200 g. Su ja gaudau kuojas, ešeriukus. Labai lengva, nelūžta. Šventojoje su tokia meškere esu ištraukęs lašišą. Man vis pasiseka“, – šypsosi palangiškis.

Vieną meškerę Jonas turi skirtą specialiai lydekoms. Su kietu, pintu valu, 5 metrų ilgio. Tai – didžiausias senolio žvejybos įrankis.

O kaipgi laikas žvejojant slenka? Neprailgsta? „Laikas žvejyboje į gyvenimą neįskaičiuojamas. Nori ilgai gyventi, žvejok. Tada nesinervini, niekuo nesirūpini. Kartais nebent pasinervini, kai stambią žuvį paleidi. Nespėji nusimauti, o ji nusikabina“, – kalba pašnekovas.

Didžiausias Jono laimikis – 8 kg 800 g svėręs karpis, didžiausią karšį yra sugavęs 4 kg 250 g svorio.

O brangiausias apdovanojimas pergales kasmet vis skinančiam žvejui – 2011-ais metais Latvijoje tarptautinėse žvejybos nuo kranto jūroje varžybose iškovota antroji vieta. 

reklama