Sovietinis herbas ir sovietų karių kapai Palangos centre: kiek dar ilgai?

Sovietų karių kapai Palangos centre tebėra ir praėjus 28 metais po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Sovietų karių kapai Palangos centre tebėra ir praėjus 28 metais po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
© Miestai.net

Niekas negali paneigti, kad tarp karių, palaidotų sovietine atributika pažymėtuose kapuose Palangoje, galėjo būti sadistų ar žudikų, kurie 1941 m. birželio 24-osios naktį Telšių rajono Rainių miškelyje nukankino mūsų 76 Lietuvos piliečius. Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodytų, jei vietoj kapų ir sovietinės atributikos Palangos centre stovėtų pastatas, kurio viduje būtų kryžius, daug surinktos medžiagos, eksponatų, kurie būtų aprašyti trimis, o gal ir keturiomis kalbomis?

Tokioje vietoje atsispindėtų mūsų tautos kančios, patirtas skausmas, tragiški įvykiai ne tik XX amžiuje, bet ir anksčiau, po 1863 m. sukilimo. Turėtume galimybę atskleisti visam pasauliui, ką teko išgyventi lietuviams. Pasaulis dar mažai žino, ką išdarinėjo komunistinės ideologijos veikėjai, deja, pakalikų netrūko ir tarp mūsų tautiečių. Pavyzdžiui, stribai, kurie save vadino liaudies gynėjais. Komunistai ir visa jų sistema turi būti pasmerkta, kaip buvo pasmerktas Hitleris ir visa jo sistema.

reklama

Lietuva tarpukariu buvo neutrali valstybė, ji laikėsi ir neutralios politikos. Nė su viena valstybe Lietuva tuo metu nekariavo. Vokiečiams okupavus Lietuvą, kelios dešimtys Lietuvos kariuomenės karininkų, atsisakiusių paklusti ir tarnauti, besilaikiusių neutraliteto ir duotos priesaikos, buvo sušaudyti Kaune. 

1939 m. rugsėjo 1 d., kai Rusija su Vokietija užpuolė Lenkiją, Lietuvos vadovybė lenkams, kurie prieš tai valdė Vilniaus kraštą, nekliudė trauktis per Lietuvą į Angliją. Tai buvo nuo 1939 m. rugsėjo 1-osios iki 1940 m. liepos 15-osios. Daugiau kaip šimtas karių buvo priimti ir apgyvendinti pastate Palangoje, kur dabar yra vaikų sanatorija „Gintaras“. Visoje Lietuvoje buvo priglausta daug karių.

reklama


palangatic.lt nuotr.

Daugiau kaip šimtas besitraukiančių lenkų karių buvo priglausta pastate, vietoj kurio dabar yra vaikų sanatorija „Gintaras“. Palangos TIC nuotr.

Prieškarinėje Lietuvoje buvo 65 tūkst. šaulių – apmokytų ginkluotų vyrų. 1940 m. liepos 15 d. okupavus Lietuvą, buvo panaikinta šaulių organizacija ir visi šauliai atsidūrė už sovietinių įstatymų ribų. Iki karo ir po karo buvo sunaikinta 80 proc. šios organizacijos narių. Jiems nebuvo iš ko rinktis – laukė kalėjimas arba Sibiras. Net į kariuomenę jų niekas nepriėmė. Vienintelė išeitis buvo eiti ir kovoti, galiausiai žūti, bet žūti garbingai už Tėvynę ir laisvę.

Mano mamos brolis Augustas Venskus iš Erlėnų, 24 metų šaulys, taip pat kovojo, paaukojo savo gyvybę. Kiek Raudonoji armija sunaikino mūsų Lietuvos karininkų, nesuskaičiuosi, jų buvo tūkstančiai. 

Lietuvos piliečiai buvo vežami į Sibirą 1941 m. birželio 14–18 d., tarp jų – ir tautos elitas, šauliai, Lietuvos armijos karininkai, diplomatai, mokytojai. Trėmė tautos šviesuolius. 

Karui prasidėjus, vadovaujant Dušanskiui, Raudonosios armijos kariai sadistiškai 1941 m. birželio 24–25 d. Telšių rajono Rainių miškelyje nukankino 76 lietuvius. Jauniausiam buvo 18 metų. Jis buvo nukankintas vien už tai, kad buvo šaulys, Lietuvos sūnus.

reklama

Daug žmonių nužudyta Tuskulėnų dvare. Mūsų tautiečiai buvo nuvežti ir į Baltarusiją, kur juos buvo ketinama sušaudyti. Kadangi buvo naktis, ėmus šaudyti, žmonės gyvi virto į duobę. Budeliai kūnų neužkasė, pabėgo, nes artėjo vokiečiai. Likusieji gyvi pėsčiomis parėjo į Lietuvą.

2018 m. vasario 2 d. laikraštyje „Tremtinys“ perskaičiau, jog Anapilin iškeliavo Elena Bucevičiūtė-Savickienė (1929–2018), gimusi Alytaus rajone, Vabalių kaime. Šeimoje augo trys broliai ir trys seserys. 1944 m. gruodžio 23 d. jų kaimą užgriuvo NKVD kareiviai ir vietiniai stribai. Įsiveržė į Elenos tėvų namus, namiškius išvijo į žiemos šaltį. Per naktį jų namuose išmiegoję kareiviai, rytą padegė visas sodybas, kaimo ir apylinkių trobesius. Tąkart sudegė apie 50 ūkių, žuvo apie 20 žmonių. Kareiviai sudegino ir Elenos sodybą, suėmė tėvą Vladą Bucevičių ir vyriausią sūnų Viktorą. Tėvą išvežė į sovietinius lagerius, Viktorui liepė ruoštis kariuomenėn. Tačiau jis tapo Dainavos apygardos partizanu, slapyvardžiu Sekretorius. Jis žuvo 1946 m. Varėnos rajone, Pilvingių kaime. Motina su keturiais vaikais 1947 m. ištremta į Tiumenę. Elena tremties išvengė, nes 1946–1948 m. buvo Rugio būrio partizanė. Vėliau slapstėsi pas žmones. 1951 m. suimta ir karinio tribunolo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties.

Tokių žmonių nemažai buvo ir tarp kretingiškių, palangiškių. Kiek skausmo ir pažeminimo patyrė palangiškė Onutė Veličkaitė, kuri tardymo metu mušta, kankinta, bet draugų neišdavė. Mokytojas, rašytojas, poetas Vytautas Jurevičius, daug metų praleidęs sovietiniuose lageriuose, taip pat kankintas. Dabar jis ilsisi Palangos kapinėse. Partizanas Algirdas Pečiukonis taip pat visus tardymo baisumus regėjo. Kiek būta tokių palangiškių, kurie patyrę tardymo siaubą iškeliavo Anapilin.

Tai, ką mes žinome apie okupantų nusikaltimus prieš mūsų tautą, tik maža dalis. Nė viena valstybė nelaidoja miesto centruose savo karių. Taip darė bedieviai, žemindami tautas, žmones, kurie gyveno toje vietovėje. Jiems reikėjo parodyti, kad „mes atėjome“ ir mūsų herbas primins, jog atėjome visiems laikams.

Pamenu, kai buvo kalbama, jog kiekviename mieste ir miestelyje turi stovėti paminklas Leninui. Mirus Brežnevui pažadai buvo pamiršti. 

reklama


palangostiltas.lt nuotr.

Palangos centre, priešais bažnyčią, sovietų kariams paminklas tebestovi ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. „Palangos tilto“ nuotr.

Praėjo beveik 74 metai, kai Palangos centre buvo palaidoti rusų kariai. Klausimas, ar nesutrūnijo jų kaulai Palangos smėlėtoje žemėje. Siūlau iškasti, surinkti likusius palaikus ir sudėti į iš anksto paruoštas dėžes bei perlaidoti kitoje, tam tinkamesnėje vietoje. Mano manymu, būtų tinkama vieta prie Palangos senųjų kapinių Liepojos plento pusėje. Reiktų iškirsti krūmokšnius, pastatyti kuklų paminklėlį, o pavardžių užrašus tiesiog padėti ant palaidotų palaikų.

Vietoj centre esančių kapų geriau pastatyti, kaip minėjau, pastatą, o priešais jį turėtų stovėti žmogaus ūgio paminklas 1949 m. vasario 16 d. išrinktam prezidentui, generolui, partizanų judėjimo vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui, kuris buvo kilęs iš Palangos.

Greitai bus 28 metai, kai mes gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Per tą laiką daug kartų keitėsi Vyriausybės. Nė viena nesugebėjo apsispręsti sutvarkyti Lukiškių aikštės, pastatyti paminklą. Vienintelis ūkininkas žemaitis, gyvenantis netoli Varnių, Telšių rajone, sugebėjo pastatyti 4,5 metrų aukščio paminklą Vytautui Didžiajam. Paminklas stovi netoli Šatrijos kalno. Į paminklo atidengimo šventę, kuri vyko pernai vasarą, atvyko daug žmonių, tarp jų buvo ir Vyriausybės narių, dalyvavome ir mes – Palangos 6-osios kuopos jūros šauliai.


ve.lt nuotr.

Paminklą Vytautui Didžiajam, Žemaitijos krikštytojui pastatė ūkininkas Vytautas Kondratas. Sido Aksomaičio („Vakarų eskpresas“) nuotr.

Iki šių dienų mus valdo baimės sindromas. Laikas priprasti, kad mes gyvename laisvoje šalyje, esame savo šalies šeimininkai. Tvarkytis reikia taip, kaip mums reikia, patogiau, gražiau. Pagerbkime mūsų tautos sūnus ir dukteris, kurie atidavė už mus savo gyvybes, netikėkime jokiais gandais paremtais grasinimais, niekas mūsų nepuls. 

Po daugelio metų, praleistų Sibire, septynmetis išvežtas kartu su tėvais, užaugęs grįžau į Lietuvą ir ją branginu.

Petras Neverauskas yra tremtinys, Palangos jūros šaulių 6-osios kuopos būrio vadas

reklama