Įspūdžiai iš ligoninės priimamojo: išmani lova su nekeičiama patalyne padarė įspūdį

Ligoninė
Ligoninė
© Unsplash.com

Užrašai iš Šiaulių ligoninės priimamojo, antra dalis. Pirmą dalį parašiau maždaug prieš 8 metus – buvo publikuota miesto laikraštyje, sulaukiau nemažai atsiliepimų. Daug vandens nutekėjo. Pasikeitė ir pats priimamasis – sumodernėjo ir ilgai laukti koridoriuje nebetenka.

Taip jau susiklostė, kad aplink siaučiant gripui pasigavau infekciją. Savaitę bandžiau gydytis savo metodais. Jokios pažangos. O vakarais iš krūtinės sklindantys garsai, silpnumas, žema šokinėjanti temperatūra vertė ieškoti išeities... Padariusi tyrimus ir apžiūrėjusi, šeimos gydytoja iškomandiravo mane į ligoninės priimamąjį.

Prisistačiau kaip pavyzdingas mokinukas – iš pat ryto ir už manęs iškart užsivėrė atnaujinto priimamojo skyriaus durys. Atsidūriau patalpoje, kurios vidury buvo budėtojų pultas, kelios pagalbinės patalpos, o aplink ratu, perskirtos širmomis, stovėjo visokios aparatūros ir modernių lovų prikimštos stebimosios palatos.

Netrukus keletas medikių mane paguldė ant stalo, prisegiojo daviklių, o kad jie geriau laikytųsi ant plaukuotos krūtinės, dar ir šaltu vandenėliu palaistė. Didžiai pažvalėjau, kad pagalvojau, jog pasveikau. O kita, nežymiai prisėdusi ties mano kaire ranka, jau baigė pripildyti, rodos, ketvirtą mėgintuvėlį kraujo. Matyt, ankstesniame gyvenime uodė buvo!

Paskui pasakė, kad reikės palaukti pusantros valandos ir buvau nuvestas į laikinojo bazavimosi vietą – prie lovos Nr. 10. Gausiai mantos ir visokių gėrybių pripildytą sportinį krepšį įsakė palikti spintelėje, tik kad jis netilpo. Pastačiau stačią. Dar ir striukę įspraudžiau. O už širmos, be manosios lovos, stovėjo dar viena, kurioje užsiklojusi gulėjo senyva moteriškė. Pasak jos, guli čia nuo pat labo ryto – pasakos tos „pusantros valandos“.

reklama

Apsidžiaugiau, kad neatvažiavau anksčiau, nes buvo pasiūlymas atsidanginti čia nuo pusės septynių, esą tada greičiau priima. Taip, ponios ir ponai, niekas dar neatšaukė būtinybės mąstyti savarankiškai.

Netrukus atėjusi darbuotoja nuvedė persišviesti. Eilių nebuvo, tad po dešimties minučių vėl sėdėjau ant man priskirto baldo – „išmaniosios“ lovos Nr. 10 su pulteliu.


„Išmanioji“ priimamojo skyriaus lova su įjungta elektra, pultu ir kitokiais „privalumais“. Tik patalynė, regis, čia keičiama ne po kiekvieno paciento... Autoriaus nuotr.

Mano kaimynei trinka širdies ritmas. Džiaugėsi, kad atvažiavus sveikata pagerėjo. Dalijosi mintimis parduoti savo ūkį ir su vaikais išvykti gyventi į Tenerifę, girdi, ten viskas pigiau, o geras namas kainuoja vos 100 tūkst. eurų – įstengtų nusipirkti. Ir ji kalbėjo tiesą, nes praėjusią vasarą mūsų vaikai atostogavo Tenerifėje – grįžę šnekėjo tą patį.

Po geros valandos ją perkėlė į kardiologijos skyrių. Likau vienas. Parašinėjau žinučių artimiesiems. Net priguliau. Bet greitai tapo vėsu, nes neužsiklojau. O neužsiklojau, nes, kaimynę išvežus į kardiologijos skyrių, atėjusi sanitarė pakedeno pagalvę, palygino paklodę, ir tiek. Patalynės nepakeitė! Atsikėliau. Atsukau daugiau šilumos.

Buvo po dvylikos. Praleidau tris valandas – dvigubai daugiau, nei man buvo šnekėta. Nupėdinau pas mano kraują siurbusias moteriškes paklausti, koks reikalas. Kodėl tenka šitiek laukti? Kantrybė niekad nebuvo manoji dorybė!

Iki tol balsu čiauškėjusios apie visokius reikalus, lūžtančius nagus, lauke šaltyje paliktą katiną ir pan. keturios medikės net nesureagavo į mano paprastą klausimą. Balsas tyruose! Matyt, dėl to, kad kartais atsakoma ir be žodžių. Ir čia buvo kaip tik tas atvejis: būk ir lauk tiek, kiek reikės, – man buvo pasakyta nebylių kalba.

Grįžau į laikinosios dislokacijos vietą ir ėmiau mąstyti, ką nuveikti. Bedūmojant atkėlė naują kaimyną pakruojietį. Žmogus metuose, bet toks šviesus, linksmo būdo. Skundėsi, esą širdis save vis primena. Kurį laiką plepėjome, juokavome. Paskui anas pavargo ir prigulė. Čia pas jį atėjo gydytojas. Apžiūrėjo. Tada sužinojau, kad lauksiu „iki po pirmos“, nes nėra, kas padaro rentgeno nuotraukos aprašą.

Prisipažinsiu, nustebino. Nuotrauka padaroma beveik akimirksniu, o kas ją perskaito – nėra. Įsivaizduokite konstruktorių biurą, kur kompiuteriai ilgai skaičiavo naujo lėktuvo siluetą, variklių galią ir kt. Ant stalo šūsnys popierių su paskaičiavimais, brėžiniais ir pan. O vyriausiasis konstruktorius ir sako: dabar ieškosime to, kas pažįsta raides ir gali mums visa tai perskaityti... Gražu!

Pasakiau medikui, kad prisiartino pietų metas. Kaip dar sakoma, karas karu, bet pietūs pagal tvarkaraštį. Anas tik linktelėjo galva. Atsinešiau krepšį, išsitraukiau užkandžius, mineralinį ir surengiau „trapezą“. Kad pasisotinčiau ir kad aniems mano buvimas labiau atsibostų... Gal šitaip priversiu greičiau suktis?

Skaičiai elektroninio laikrodžio ekrane keitė vieni kitus, tik mano situacija nesikeitė. O jau laukiau trečiąją kadenciją, t. y. daugiau kaip keturias valandas.

Palikęs citadelę – lovą Nr. 10 – ėmiau valkiotis ratu koridoriumi. Apžiūrėjau visus ant sienų kabėjusius paveikslus. Paskui atsinešiau mobilųjį ir ėmiau fotografuoti priimamojo skyriaus gyvenimą.

Atvežė naujoką. Iš pradžių negalėjau suprasti, ką regiu. Galva kriaušės formos, sutinusi, o akių beveik visai nematyti – siauri plyšeliai, kur net skutimosi peiliuko geležtė netilptų. Anas tikino prieš savaitę nukritęs nuo kopėčių. Girdi, dėl to viskas. Galėjau lažintis, kad kažką slepia. Galbūt garaže kokio marmalo išmaukė. Kuo čia dėtos kopėčios?

14 valanda. Penkios valandos, kai laukiu ir jokių prošvaisčių. Kurį laiką klausiausi už širmų vykstančių pokalbių nuotrupų, paskui einu prie pulto ir klausiu ten sėdinčio gydytojo, ar jie čia kartais šiandien nieko nepamiršo.

Anas ir sako balsu, kupinu olimpinės ramybės bei pasitikėjimo: „Žinok, medikai – irgi žmonės, irgi serga.“ Norėjau priminti, jog Indijoje sergąs medikas kaipmat prarastų klientūrą: koks tu daktaras, jei pats nepasigydai. Bet buvo aišku, kad manęs nesupras. Pernelyg savim pasitikintis. Todėl tik pastebėjau, kad padaryti aprašą, ko gero, gali net tos specializacijos praktikantas – kur problemos?

„Tu, eik, eik... Ir lauk... Iškvietėme kitą specialistą.“

Paskambinau buvusiems kolegoms, siūlau temą: ko verti investuoti milijonai, „išmaniosios“ lovos ir kita brangi technika, jei elementaraus „atsakymo“ tenka laukti valandų valandas? O jeigu ligonis silpnas, kas tada?

Po trijų valandų pakruojietį paleidžia. Nieko rimto. Anas klausia personalo, ar greitoji parveš atgal, kaip atvežė. Ne, pasirodo, greitoji tik į vieną pusę teveža. Grįžk pats ir kuo tik nori... Niekam tai nerūpi. Juokaudamas siūlau eiti pėsčiomis: 40 kilometrų įveiks per 10 valandų, vis greičiau, negu čia laukti. Abu smagiai juokiamės.

Po pusvalandžio pro širmos apačią, man bedūmojant liūdnas dūmas, pamatau baltus budinčiojo gydytojo sportbačius. Gavo aprašą! Aleliuja! Užduoda kelis klausimus, išrašo stiprių antibiotikų. Teks gydytis namuose. Po šešių valandų laukimo pagaliau kažkokios permainos!

Buvau beišeinąs, bet čia rankos linkyje pastebėjau dar nuo pat ryto man įstatytą kateterį, kurio taip ir neprireikė, tik ranka toje vietoje pamėlynavo it narkomano. Priėjęs prie vienos iš medikių prašau išimti tą gerą daiktą – namuose neprireiks. O ji man sako: „Palaukite savo sesutės, čia yra jos darbas.“ Garsiai pastebiu, kad jau ir taip pralaukiau šešias valandas – mažai nepasirodė. Ir kiek čia to darbo – minutė... Kiek padvejojusi, po nedidelės vidinės kovos ji kateterį vis dėlto išėmė.

Išeidamas praveriu priimamojo skyriaus duris ir matau ką tik atvažiavusią žmoną su krepšiu provizijos – beveik neabejojome, kad mokančio skaityti rentgeno nuotraukas speco lauksiu iki vakaro, o gal net ir nakvosiu taip svetingai mane priglaudusioje išmanioje lovoje Nr. 10 su pulteliu...

reklama