Panevėžio našlaičius vis dažniau įsivaikina globėjai iš Italijos – lietuviai nedega noru

Šiuo metu Lietuvoje naujos šeimos laukia beveik 600 našlaičių.
Šiuo metu Lietuvoje naujos šeimos laukia beveik 600 našlaičių.
© Alfa.lt

O lietuviai ieško sveikų ir mažų vaikų. Bet, specialistų teigimu, įvaikinimas nėra apsipirkimas parduotuvėje ir pirmiausia reikia galvoti apie mažo žmogaus gerovę.

reklama

Šiuo metu Lietuvoje naujos šeimos laukia beveik 600 našlaičių. Tačiau tėvų paliktų vaikų kasmet įvaikinama vos daugiau nei penktadalis. Praėjusiais metais naujus namus rado 139 tėvų globos netekę vaikai. Ankstesniais metais tokių buvo 157.

Panevėžio mieste pernai įvaikinti 4 mažyliai, 2016-aisiais – vienas, 2015 metais – 9. Rajone įtėviai rasti 2 vaikams, tiek pat ir dar ankstesniais metais. Toks statistikos bangavimas, pasak Vaiko teisių apsaugos specialistų, neleidžia numanyti, ar šis procesas gerėja, ar blogėja. Be to, įvaikinimas nėra mados reikalas: tokie sprendimai priimami labai apgalvotai ir individualiai.

Nemaža dalis įvaikintų našlaičių iškeliauja svetur. Jų užsieniečiai pernai įvaikino 47, tai dvidešimčia mažiau nei 2016-aisiais.

reklama
Naują šeimos narį rado Panevėžyje

Šiuo metu Lietuva bendradarbiauja su 9 užsienio akredituotomis įvaikinimo organizacijomis. Pusė jų – iš Italijos.

Per sausį italai įvaikino jau 6 vaikus iš Lietuvos. Praėjusiais metais į Pietų Europą pas naujus tėvus išvyko gyventi 24 našlaičiai. Vienas jų – ūgtelėjęs berniukas iš Panevėžio miesto.

„Tai paprasta valstybės tarnautojų šeima, vyras dirba dėstytoju. Šeima jau turėjo vieną savo vaiką“, – teigia miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė Daiva Simonaitienė.

reklama

Dar tris vaikus įsivaikino juos iki tol globojusios panevėžiečių šeimos.

Šiemet jau dvi šeimos lanko įtėvių mokymus ir stos į eilę – laukti našlaičio. Šis procesas, pasak D. Simonaitienės, labai sudėtingas: tapti įtėviais daug sunkiau, nei būti biologiniais tėvais – reikia pasiruošti tiek psichologiškai, tiek sukaupti reikalingų žinių apie svetimo vaiko ugdymą, auklėjimą. Todėl pasitaiko, kad vykstant mokymams žmonės atsisako noro įsivaikinti. Tačiau jei pasiryžtama, labai retai atsisakoma įvaikio jį grąžinant į globos namus. Tokio atvejo Panevėžyje, džiaugiasi D. Simonaitienė, jau seniai nebuvo.

Jauni, išsilavinę ir turtingi
reklama

Mokymai įtėviams ir globėjams vyksta tris mėnesius. Miesto gyventojams juos vykdo Panevėžio socialinių paslaugų centras.

Norintiesiems įsivaikinti ar būti globėjais čia tenka ateiti į trijų akademinių valandų paskaitas kartą per savaitę. Būsimieji įtėviai ir globėjai išklauso informacinę medžiagą iš dešimties įvairių temų ir gauna išvadas, ar jie tinkami įvaikinti svetimą vaiką.


Užsieniečiai, pasak Danguolės Sabulienės, paprastai ne prieš įsivaikinti ir neįgalius mažylius, o lietuviai daugiausia prašo sveiko vaiko. T. Šiaudinio nuotr.

Tokie kursai rengiami ne itin dažnai, nes laukiama, kol susirinks bent trijų klausytojų grupė. O naujų globėjų ar įtėvių taip daug, kaip norėtųsi, neatsiranda. Socialinių paslaugų centro Socialinės pagalbos skyriaus vadovės Danguolės Sabulienės teigimu, dažniausiai įvaikinimu susidomi 30–40 metų žmonės, turintieji aukštąjį išsilavinimą ir geras finansines sąlygas.

Kalbėdama apie tokių žmonių lūkesčius specialistė buvo atvira: labiausiai trokštami mažyliai iki 3 metų, kurių statusas jau galutinai sutvarkytas. Mat vaiką paėmus iš tėvų ar šiems jį atidavus naujiems globėjams, viskas dar gali pasikeisti – našlaitis per 3 mėnesius turi teisę grįžti į šeimą. Įtėviai nori būti tikri, kad nepraras savo naujojo šeimos nario.

Prašo mažo ir sveiko

Užsienio gyventojai, ieškodami įvaikio Lietuvoje, paprastai ne prieš paimti ir neįgalų mažylį. O lietuviai, pasak D. Sabulienės, daugiausia prašo sveiko vaiko, kad jo biologiniai tėvai nebūtų buvę girtuokliai ar narkomanai.

„Lietuviai nenori įsivaikinti vaiko, turinčio psichinių ar fizinių negalių, – sako Socialinės pagalbos skyriaus vadovė. – Netgi žiūrima, ar šis neturi elgesio ar emocinių sutrikimų. Tačiau dalis pastarųjų trūkumų kaip tik ir dingsta, kai mažylis patenka į šeimą. Prieraišumas, šiluma, emocinis artumas paskatina jų raidą ir šių vaikų pasiekimai sparčiai išauga. To jie negali gauti globos namuose.“

Pašnekovė prisiminė atvejį, kai viena moteris, išvydusi globos namų auklėtinį, nieko kito nebenorėjo, tačiau ji dar nežinojo, kad šis turi elgesio sutrikimų. Vėliau įmotė prisipažino: jei būtų žinojusi, tikriausiai dabar nesidžiaugtų didžiausiu stebuklu pasaulyje, mat netrukus jos įvaikis tapo toks, kaip ir visi kiti vaikai.

Svarbiausia – vaikas

Savo norus ir sprendimo motyvus dėl būsimo mažylio įtėviai gali surašyti po mokymų, pateikus specialistų išvadas.

„Pas mus paprastai įsivaikina nevaisingos poros. Kai kurios jų taip trokšta užpildyti tuštumą savo širdyse, kiti nori pritapti prie visuomenės kaip pilna šeima. Tačiau reikia žinoti, kad toks sprendimas visų pirma yra naudingiausias vaikui ir dėl jo mes tai darome“, – pabrėžė D. Sabulienė.

Specialistė prisipažįsta itin jautriai išgyvenanti akimirkas, kai visus kriterijus atitikę tėvai vežami supažindinti su vaikais. Pirmoji pažintis, anot jos, tęsiasi kelias valandas ir pusdienį. Bendraudami, įtėviai ir globotiniai paprastai greitai vieni kitus pamilsta.

„Labai gražus ir jaukus vaizdas būna. Prisimenu, kartą sėdim su tėvais automobilyje. Jie tyli ir vienas sako: „Reikės lovą nupirkt.“ Supranti, kad čia nei mes, nei globos namai nebeegzistuoja – jie tampa šeima“, – dėl sėkmingų atvejų džiaugėsi pašnekovė, nes jos patirtyje būta ir kitokių.

Kursus baigę įtėviai stoja į eilę ir laukia siūlomų vaikų dokumentų. Jie turi teisę tris kartus atsisakyti ir stoja į eilės galą.

Per paskutinius ketverius metus, pasak D. Sabulienės, buvo dvi poros, persigalvojusios dėl įvaikinimo – jos atsisakė toliau laukti eilėse įvaikio.

„Kartais matai, kad žmonės bijo – lyg ir nori, lyg ir nenori. Tokiu atveju geriau viską atidėti. Motyvacija čia itin svarbi“, – patikino Socialinių paslaugų centro darbuotoja.

Laikinieji globėjai

Nuo praėjusių metų Lietuvoje jau rengiami ir budintys globėjai, laikinai priglaudžiantys iš tėvų paimtus vaikus iki 12 metų. Nepaisydami paros meto ir kitų sąlygų, jie turi būti visada pasiruošę priimti naują žmogų savo namuose.

Šiuo metu Panevėžio miestas turi du tokius talkininkus. Vienas jų globoja dvi ūgtelėjusias sesutes, kitas kol kas laisvas.

Iš pradžių budinčiais globėjais norėjo būti daugiau asmenų. Tačiau paaiškėjo, kad ši pareiga sunkesnė, nei įsivaizduota.

Daugelis darbuotojų prisiriša prie globotinių ir kai kurie ima svarstyti apie įvaikinimo galimybę. Tačiau socialinius darbuotojus tai tik džiugina – svarbiausia, kad kuo mažiau vaikų augtų valstybiniuose globos namuose.

Nuo liepos 1-osios vaiko teisių apsaugos srityje laukia daug naujovių. Jos palies ir patį įvaikinimą bei globą – bus atnaujinta pasenusi įtėvių ir globėjų mokymo programa, parengti nauji svarbūs pokyčiai.