Menininkė prikels senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenimą: lipdo krūvas figūrėlių

A. R. Pečeliūnienė užsibrėžusi pavaizduoti kuršių kaimą iki poilsiautojų atvykimo.
A. R. Pečeliūnienė užsibrėžusi pavaizduoti kuršių kaimą iki poilsiautojų atvykimo.
© Egidijus Jankauskas

Kalėdiniu laikotarpiu Klaipėdos Teatro aikštę papuošusi įspūdinga prakartėle menininkė Aida Raimonda Pečeliūnienė šią vasarą pajūrio gyventojus žada nustebinti dar vienu grandioziniu projektu. Šiuo metu ji stengiasi atkurti XIX a. vidurio Neringos vaizdą.

Nors darbai dar tik prasidėjo, planuojama sukurti aštuonis 2x3 m blokus, kuriuose bus vaizduojami epizodai iš tuometinės kuršininkų kasdienybės.

reklama

Šio edukacinio projekto tikslas – parodyti Kuršių nerijos žvejų kaimą iki poilsiautojų atvykimo. Kol dar nėra vilų, takų, o tik paprasti žvejų namai ir kasdienis žvejų gyvenimas.

Darbų pradžia

Įsileidusi į savo namus, A. R. Pečeliūnienė „Vakarų ekspreso“ žurnalistams aprodė savo kūrybinio proceso pradžią. Dirbtuvėmis virtusio kambario viduryje – didžiulis stalas, ant kurio ratu susėdę kuršininkai, šalia jų vyksta namo statybos. Menininkė pagal nuotraukas kruopščiai stengiasi atkurti namo stogų „karpinius“, tvoras, vežimą, kopėčias.

reklama

„Viskas prasidėjo nuo prakartėlės. Tačiau tąkart norėjosi sukurti emociją – kalėdinį džiaugsmą, papasakoti žmonėms krikščionybės istoriją taip, kad ji pritrauktų ir vaikus. Tačiau, atkuriant senąjį Neringos gyvenimą, norisi svaraus istorinio pagrindimo. Senųjų šio krašto žmonių gyvenimas buvo labai sunkus. Jūra, marios – pagrindinės žmonių maitintojos, tačiau sykiu gamtos stichijos ten buvo negailestingos“, – atskleidė menininkė.


ve.lt nuotr.

Kalėdiniu laikotarpiu uostamiesčio Teatro aikštėje buvo eksponuojama A. R. Pečeliūnienės sukurta instaliacija „Pasivaikščiojimas po stebuklo laukiančią Jeruzalę“. Egidijaus Jankausko nuotr.

Šalia – išsklaidytos nuotraukos, knygos, kurių medžiaga A. R. Pečeliūnienė remiasi tam, kad sukurtų autentiškus to laikmečio Neringos vaizdus. „Tai – be galo sudėtinga, nes reikalingos medžiagos surasti sunku. Labai gelbsti Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Aušros Feser siunčiama medžiaga bei informacija, – teigė ji. – Apskritai istorinė medžiaga, su kuria man teko susipažinti, be galo įdomi. Pavyzdžiui, epizodai, kaip Kuršių nerijoje apsilankiusios pašto karietos skęsdavo klampsmėly ir netgi įtraukdavo žirgus. Kokia buvo jų buitis? Jie vogdavo žuvėdrų kiaušinius, valgydavo juos. Žmonės gyvendavo dūminėse pirkiose, be kaminų“, – rodydama nuotraukas pasakojo pašnekovė.

A. R. Pečeliūnienė planuoja atkurti tas pašto karietas, kurėnus. Taip pat žada atkurti varnų gaudymo epizodą. Įdomu, kad pagautam paukščiui jie nukąsdavo galvą, tačiau dar neaišku, ar šis makabriškas gestas atsiras. Būtinai bus ir epizodas, kuriame vaizduojama, kaip saulėje buvo džiovinamos menkės; smėlio užpustyti nameliai; bus ir ledo luito nuskeltas namas, į kurio vidų bus galima žvilgtelėti. Menininkė planuoja atkurti ir visus paukščius ir gyvūnus, kurie ten gyveno. Tačiau sunkiausia esą bus atkurti arklius, kurių dar nėra lipdžiusi.


ve.lt nuotr.

Jau sukurtos 25 lėlės, tačiau jų bus kur kas daugiau. Egidijaus Jankausko nuotr.

Savo darbuose menininkė naudoja įvairiausias statybines medžiagas – kartoną, putplastį, polistirolą, medžio lenteles, pjuvenas, lipalą, dažus, lėlėms lipdyti – dirbtinį porcelianą.

Jų galvas, kojas ir rankas menininkė lipdo ir kepa atskirai, po to iš vielos išlanksto kūną, apsuka sinteponu – taip jis gali lengviau „judėti“. Naudojant krakmolą, dažus, lėles ir jų drabužius dar teks pasendinti.

Kol kas kuršininkų sukurta 25, tačiau jų menininkė pasiryžusi sukurti kur kas daugiau. „Kursiu tie, kiek reikės“, – tvirtai sakė ji. Iki gegužės menininkė planuoja pagaminti smulkias detales, na, o vėliau dirbtuves teks perkelti į sodybą Mingėje.

Paklausta, kaip vyksta kūrybiniai darbai, moteris pasakojo, kad jie vyksta nuolat. A. R. Pečeliūnienė teigė negalinti vakarais ramiai sėdėti prie televizoriaus. Kartu ji lipdo lėlės kūno dalis, taiso drabužėlius ar užsiima kitais smulkiais darbais.

reklama

Šis projektas – taip pat bus menininkės dovana Neringai. Gali būti, kad prieš iškeliaudama ten ši paroda Jūros šventės metu dar bus eksponuojama Klaipėdoje.

Įtaigi edukacija

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė A. Feser įsitikinusi, kad ši paroda bus labai įtaigi edukacinė priemonė, ir džiaugėsi, kad neringiškiai ir poilsiautojai galės susipažinti su čionykščiu žmonių gyvenimu XIX a. pirmojoje pusėje, iki tuomet, kai Neringą atrado turistai.

„Norisi pavaizduoti autentišką žvejo gyvenimą. Surinkome reikalingą istorinę medžiagą, senas nuotraukas, kurių didžiąją dalį radome internete ar įvairiuose leidiniuose. Skirtingomis scenomis Aida bandys perteikti atmosferą, parodyti žmones, jų aprangą, veidus, jų veiksmus ir darbus“, – pasakojo A. Feser.

Parodoje bus galima pamatyti, kaip vyrai statydavo laivus, nuleisdavo juos į vandenį, kaip vykdavo žvejyba, taip pat žuvis rūkančias ar su vaikais laiką leidžiančias moteris, gyvulius ganančius piemenis, užpustytus namus, pašto kelią – kaip su karietomis atvykdavo išsipustę prūsų paštininkai išdalinti siuntinius ir laiškus.

reklama

Žmonės taip pat pamatys, kaip buvo sutvirtinamos kopos – iš pradžių, XIX a. pr., buvo sodinamos žolės, o jau vėliau – pušys.


Aida Raimonda Pečeliūnienė atkuria senovės kuršių kaimą.© Egidijus Jankauskas

Ekspozicija, planuojama, užims 16 m ilgio ir 3 m pločio erdvę. A. R. Pečeliūnienės teigimu, įgyvendinti šį projektą bus sudėtingiau nei sukurti prakartėlę, kadangi reikia ypač daug istorinių žinių. Egidijaus Jankausko nuotr.

Kitokie žmonės

Nors Neringoje nuo XIX a. daug kas pasikeitė, tačiau žvejybos metodai, pasak A. Feser, pernelyg nepakito. „Įdomu, jog kuršininkai, kurie į Kuršių neriją atsikėlė XVI a. pr., buvo labai pastovūs ir savo papročius išlaikė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Gyvendami izoliuotai jie 500 metų sugebėjo išlaikyti žvejybos papročius, kuršininkų kalbą, darbo įrankius“, – toliau dėstė pašnekovė.

Paprašyta plačiau papasakoti apie tuometį kuršininkų gyvenimą, neringiškė pradėjo nuo to, kad tiek vyrų, tiek moterų gyvenimas sukosi vien apie žuvis. Pagrindinis vyrų užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba, na, o žmonos buvo jų didžiausios pagalbininkės.

Paryčiais, apie kokią 3-4 val., jos suruošdavo vyrus į žvejybą, o, jiems grįžus, darinėdavo laimikį, tvarkydavo tinklus. Jos rūkydavo žuvis, veždavo jas pardavinėti į turgų kitoje marių pusėje. Vienas žinomiausių taškų buvo Šilutėje. O sykiu ten kuršininkai įsigydavo žibalo, miltų, medaus ir kitų reikalingų produktų.

reklama

„Žinau vieną smagią istoriją, kai žvejas turguje pirko avilį ir baisiai stebėjosi, kaip vabaliukai tokius saldžius klijus neša“, – pasakojo A. Feser.


ve.lt nuotr.
Menininkė planuoja atkurti šį vaizdą: kuršininkai saulėje džiovina žuvis.

Apskritai šis kraštas buvo atokus ir vadintas Užmariu. Kitos marių pusės gyventojai visai nesižavėjo kuršininkų gyvenimu, kuris, pasak pašnekovės, buvo labai sunkus. O užmarių žvejams buvo sudėtinga rasti žmoną, nes vietinės merginos stengėsi pabėgti nuo tokio atšiauraus gyvenimo.

„Gerai, kad kuršininkai buvo gražūs, stiprūs žvejai, – juokėsi A. Feser. – Apskritai šie žmonės buvo labai santūrūs, mažakalbiai, kuklūs, šventųjų šventės buvo santūrios, be šokių ir linksmybių, žodžiu, jie buvo kitokie. Jų gyvenimo būdą būtų galima pavadinti meditatyviniu. Įsivaizduokite kiekvieną dieną, kuri prasideda ir baigiasi tais pačiais veiksmais. Tik sekmadienį žvejyba buvo draudžiama.“

Didysis sunkmetis atslinkdavo kartu su šaktarpiu. Rudenį ledas ant marių būdavo plonas ir gaudyti žuvų kuršininkai negalėjo. Taip pat ir pavasarį, per ledonešį. Sunkmečiu jie gaudydavo ir valgydavo praskrendančias varnas, kurias sūdė statinaitėse ir netgi pardavinėdavo Karaliaučiuje kaip marių karvelius.

„O šiaip visas maisto racionas sukdavosi vien apie žuvis. Viena moteris, kuri čia užaugo, pasidalino tokiu pasakojimu: „Atsibunda mama ir klausia, na, ką šiandien valgysime – bulvienę su žuvimi ar žuvis su bulvėmis? Kas laikydavo kiaules, jas taip pat šerdavo žuvimis, tad kiauliena buvo prasmirdusi žuvimi“, – iliustravo A. Feser.

reklama

Pasiteiravus, ar kuršininkai dėl vienodos mitybos buvo sveiki žmonės, A. Feser prisiminė skaičiusi, kad beveik visi vietos gyventojai turėjo po kaspinuotį, nes valgė žalią žuvį. Jie manydavo, kad negaluoja tie, kurie kaspinuočio neturėdavo.

Kodėl žvejai nesikeldavo į kitą marių pusę, kur gyvenimas – lengvesnis, spalvingesnis? Esą žvejyba – tai gyvenimo būdas, į Kuršių nerijos gyventojus įaugęs nuo pat kuršininkų atsikėlimo į šį kraštą.


Aida Raimonda Pečeliūnienė atkuria senovės kuršių kaimą.© Egidijus Jankauskas

Gyvenimą pakeitė turistai

XIX a. pr. trobos dar buvo be kaminų, nendriniais stogais – esą buvo labai svarbu džiovinti ir dūmuose impregnuoti tinklus. Tik antrojoje to amžiaus pusėje, kai prasidėjo turizmo bumas, žmonės pradėjo kloti čerpių stogus su kaminais – juk turtingo poilsiautojo neįleisi į pajuodusią pirkią.

„Trobos buvo juodos, nedažytos. Visas grožis ir pokyčiai – šalia namų įrengtos verandos, dideli langai, namų dažymas prasidėjo atėjus poilsiautojams. Tuo metu visoje Europoje pasklido mada vasarą poilsiauti prie jūros, gamtoje. Juodkrantė kurortu tapo greičiau dėl gero pasiekiamumo, infrastruktūros, kuri atsirado kartu su Gintaro kasybos įmonės veikla, na o Nidą atrado dailininkai, kurie, atvirkščiai, visai nenorėjo poilsiautojų antplūdžio, stengėsi išlaikyti ypatingą santykį su senaisiais žvejais“, – pasakojo A. Feser.


ve.lt nuotr.
XIX a. pr. trobos dar buvo be kaminų, nendriniais stogais – esą buvo labai svarbu džiovinti ir dūmuose impregnuoti tinklus.

Pasak pašnekovės, į šį kraštą poilsiauti atvykdavo turtingi miestiečiai. Pašnekovė netgi skaičiusi, kad Vokietijos gydytojai tiems, kurie sirgdavo astma arba plaučių ligomis, siūlydavo gydytis esą sveiku Kuršių nerijos oru.

Poilsiautojai apsigyvendavo pas žvejus, vėliau atsirado viešbučiai. Žvejų namai vis didėjo, gražėjo, atsirado ir verandos – kad ten svečiams galėtų patiekti pusryčius, įsirengė palėpes. Netgi namai esą pradėti statyti fasadu į gatvę tam, kad priviliotų turistus.

Istorija

  • Mokslininkai teigia, kad Kuršių neriją Baltijos jūros bangos ir vėjai suformavo daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų. Ties Sembos pusiasaliu iš pradžių susidarė plika siaura jūros smėlio juosta, kuri pamažu ilgėjo. Ilgainiui jūros bangos ir srovės sunešė vis daugiau smėlio, juosta platėjo ir galiausiai atskyrė marias nuo jūros.
  • Kuršių nerijos pasididžiavimas – smėlio kopos – susidarė vėjui pustant išdžiūvusį smėlį. Vėjo genamos kopos slinkdavo į marias, taip pakrantę paversdamos sausuma.
  • Smėliu užpildama marias nerija platėjo, traukėsi iš vakarų į rytus. Šis slinkimas sustojo, kai akmens amžiuje čia ėmė augti miškai. Spėjama, kad tuo metu Kuršių nerijoje apsigyveno ir pirmieji žmonės.
  • Nerijos vardo kilmė siejama su kuršiais – vakarų baltų gentimi, kuri gyveno dabartinės Latvijos ir Šiaurinės Lietuvos dalies pajūryje, o pietuose siekė Klaipėdos apylinkes.
  • Kuršių nerijos urbanizacija prasidėjo XIII a., kai šią teritoriją užkariavęs Kryžiuočių, arba Teutonų, ordinas pastatė kelias ordino pilis, iš kurių svarbiausioji buvo Rasytės.
  • XV-XVI a. sandūroje Kuršių nerijoje apsigyveno kuršininkai. Kuršininkai buvo žvejai, skrodę Kuršių marių bangas ypatingos konstrukcijos burinėmis valtimis – kurėnais.
  • XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Senieji gyventojai medžius laikė šventais ir jų nelietė. Vėliau žmonės medžius pradėjo negailėdami kirsti. Nebesutvirtintas vėjo genamas smėlis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link. Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą.
  • Spėjama, kad Kuršių nerijoje yra net 14 smėliu užpustytų kaimų. Slenkančios kopos vertė ieškoti būdų sustabdyti šį procesą. Taip atsirado kopagūbriai, dirbtinai suformuoti žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad geriausiai slenkantį smėlį sulaiko kalnapušių šaknys.
  • Kuršių nerijoje kopas apželdinti pradėta prieš porą šimtmečių ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje.

Menininkė prikels senųjų Kuršių nerijos žvejų gyvenimą: lipdo krūvas figūrėlių

A. R. Pečeliūnienė užsibrėžusi pavaizduoti kuršių kaimą iki poilsiautojų atvykimo.
+11