Dviejų lietuvaičių patirtis: gyventi galima įdomiau nei kasdien vaikštant į biurą

J. Čaplygina žiemoja Tenerifėje, nors pripažįsta, kad tai nėra pati svetingiausia vieta.
J. Čaplygina žiemoja Tenerifėje, nors pripažįsta, kad tai nėra pati svetingiausia vieta.
© Asmeninis albumas

Po studijų Anglijoje paklausias specialybes įgijusios ir gerai apmokamus darbus kompanijų biuruose gavusios dvi jaunos lietuvės atsisakė to, apie ką svajoja daugelis, ir pasirinko gyvenimą už komforto zonos. Merginos tikina, kad dėl savo sprendimo kol kas nesigaili nė per nago juodymą, nors buvo ir sunkių akimirkų.

reklama

24 metų Julijos Čaplyginos ir metais jaunesnės Aistės Zdančiūtės keliai susikirto prieš kelerius metus, kai jos kartu pradėjo studijas vienoje Anglijos aukštojoje mokykloje, o iki šiol spėjo įgyti specialybes, kurios rinkoje tiesiog graibstomos ir įgijo vertingos darbo patirties.

Tačiau jas vienija ne tik tai, bet ir nenumaldomas troškimas vengti rutinos, todėl metusios gerai apmokamus darbus nutarė iškeliauti. Bet kur, anot jų.

Iki šiandien jos spėjo iš itin arti pamatyti Portugalijos skurdą, pagyventi su rojumi lyginamose Azorų salose, šiuo metu įsikūrusios ten, kur amžina vasara – Kanarų salose, tačiau jau ruošiasi kelti sparnus iš ten ir dėlioja ateities planus. Jie, žinoma, susiję su kelionėmis po tolimiausius planetos kampelius.

Toks gyvenimo būdas gali pasirodyti tarsi pasiturinčių ir pinigų neskaičiuojančių žmonių kasdienybę, tačiau lietuvaitės tikina, kad norint keliauti nereikia įspūdingų sumų sąskaitose, priešingai – jų klajonėse buvo momentų, kai teko skaičiuoti paskutinius centus.

reklama

Julija ir Aistė mielai papasakojo, kodėl jos pasirinko tokį gyvenimo būdą ir kaip nuo praėjusių metų rugsėjo pavyko apkeliauti tiek, kiek kiti galbūt nepamatys per visą gyvenimą.


Julija Čaplygina ir Aistė Zdančiūtė darbą biuruose išmainė į keliones.© Asmeninis albumas

Anglijoje susipažinusios Julija (kairėje) ir Aistė vardan kelionių metė tai, apie ką daugelis svajoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Merginos, kaip jūs susipažinote?

Julija: Prieš 5 metus Leicesterio universitete pradėjome viename kurse studijuoti marketingą ir verslą. Mokslams pasibaigus aš šiame mieste ir likau, gavau ten darbą pagal įgytą specialybę. Veikla patiko, tačiau rutina per pusantrų metų pabodo. Taip sutapo, kad vėl ėmiau dažniau bendrauti su Aiste, kuri tuo metu dirbo Lietuvoje, bendraudamos supratome, jog galvojame vienodai: gyventi galima įdomiau nei kasdien kasdien vaikštant į darbą kompanijų biuruose. Pavyzdžiui, keliauti po skirtingas pasaulio vietas kartu internetu teikti rinkodaros paslaugas, taip užtikrinant pajamas.

Aistė: Dar studijų metais ir joms pasibaigus aš daug keliavau, tiesiog išmaišiau JAV, lankiausi Kanadoje ir tik tuomet sugrįžau į Lietuvą. Kaune išsinuomojau butą, gavau gerai apmokamą darbą tarptautinėje kompanijoje. Tiesiog gyvenome normalų gyvenimą, tačiau aš visada jaučiau, kad kažko trūksta iki visiškos pilnatvės, kartais atrodydavo, jog esu įkalinta, baugino mintis apie tai, jog gražiausius gyvenimo metus teks praleisti biure siekiant karjeros tarsi robotui atliekant kažkokias funkcijas. Kad toks gyvenimo būdas – ne man, supratau dar greičiau, po kelių mėnesių. O bendraujant su Julija tapo aišku, kad ne mane vieną tokios mintys kankina. Taip gimė mūsų planas.

Koks?

reklama

Aistė: Planavome pradėti magistro studijas Portugalijoje, tačiau nenorėjome laukti kitų mokslo metų. Sutapo nuomonės, kad reikia viską mesti ir važiuoti kažkur, kur dar nebuvome, kur nėra didžiulių turistų srautų. Man, tiesą sakant, buvo šiek tiek baisu, gąsdino nežinomybė, nerimavau ar užteks negausių santaupų keliautojo gyvenimui. Buvo atidėliojimų, abejonių, galiausiai nutarėme nusipirkti bilietus – kad nereikėtų svarstyti, nebūtų kelio atgal. Taip ir padariau, po mėnesio dienų jau buvau pas Juliją Leicesteryje.

Julija: O netrukus jau buvome tokioje vietoje, apie kurią iki tol nieko negirdėjome – Azorų salų sostinėje Ponta Delgada.


Julija Čaplygina ir Aistė Zdančiūtė darbą biuruose išmainė į keliones.© Asmeninis albumas

Merginos tikina, kad sėslus gyvenimas joms atrodo nuobodus. Asmeninio archyvo nuotr.

Gana egzotiškas ir tolimas kraštas. Kodėl ten?

Julija: Pora mano pažįstamų ten apsilankė, socialiniuose tinkluose tinkluose dalijosi nuotraukomis – iš jų supratau, kokia nuostabi šių salų gamta. Tuo metu mums ko nors panašaus ir reikėjo! Šilto oro, vietos, apie kurią net nepagalvotum kaip apie gyvenamąją vietą. Aišku, žinojome, kad reikės darbo – o ten dar tęsėsi turistinis sezonas, tad gauti darbą nebuvo sunku. Atvykome su aiškiu planu – praleisti salose porą mėnesių, o tuomet – vėl kažkur.

Tuo metu nežinojote, kur?

Julija: Dar ne. Vienintelė sąlyga – šiluma ir sezonas.

reklama

Azorų salos – daugeliui lietuvių dar neatrasta, paslaptinga šalis. Papasakokite truputį apie šią vietą.

Julija: Mes apsistojome San Miguel – didžiausioje archipelago saloje, kuri yra labai maža – tolimiausius taškus automobiliu galima pasiekti per pusantros valandos. Visur labai žalia. Per trumpą laiką susiradome daug draugų. Sutikome panašių į mus žmonių – pavyzdžiui, jaunas norvegas, kuris savo šalyje turėjo gerą darbą, namus, tačiau vieną dieną viską metė, pardavė namą ir leidosi į keliones po pasaulį. Šiuo metu kažkur lyg ir Karibų salyne. Taip pat sutikome taip gyvenančių amerikiečių, britų latvių.

Aistė: Nors gyvenome sostinėje, daug keliavome ir tiesiog išmaišėme šią salą. Be nuostabios gamtos įspūdį paliko puiki atmosfera, draugiški ir visada padėti pasirengę, nuoširdūs žmonės. Salose daug gyventojų, atvykusių iš žemyninės Portugalijos, jie kadaise atvyko čia ir tiesiog nepanoro grįžti atgal.


Azorų salos© Asmeninis albumas

Gyvenimas Azorų salose keliautojoms įsiminė dėl nuostabios gamtos. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip reagavote į sutiktus bendraminčius keliautojus, kai supratote, jog ir daugiau žmonių gyvena taip, kaip jūs?

Julija: Manau, kad pabendravus su jais įgavome daugiau pasitikėjimo savimi, supratome, kad galime padaryti daugiau, nei galvojame, tapome drąsesnės.

Kas buvo toliau?

Julija: Iš Azorų kelioms dienoms užsukome į Portugaliją, Porto miestą, ten mūsų laukė tikrai labai įdomi patirtis. Galėjome apsistoti viešbutyje arba draugo portugalo, kuris gyvena Anglijoje, šeimos namuose, kurie buvo užmiestyje. Ta šeima – labai skurdi, kaip ir daugelis kvartale, kuriame ji gyvena. Namas – senas ir su daliniais patogumais, net virtuvė lauke.

reklama

Aistė: Buvo jau lapkritis ir gana šalta, o to namo sienos – tiesiog kiauros, šildymo nėra, karšto vandens – irgi, o mums paskirtas kambarys – pilnas senų rakandų, šeimininkė angliškai nekalbėjo. Norėjome iš ten dingti.

Bet pasilikote?

Julija: Mes nežinojome dar vieno svarbaus dalyko – ta šeima visiškai neturėjo pinigų. Tačiau mumis rūpinosi kaip karalaitėmis, dalijosi maistu. Nė kiek nesigailėjome, kad teko gyventi tokiomis sąlygomis. Pamatėme kitą gyvenimo pusę, kurioje žmogaus gerumui visiškai jokios įtakos neturi materialios vertybės.

Aistė: Jeigu būtumėme apsistojusios viešbutyje, Porto būtų tiesiog dar vienas aplankytas miestas ir tiek, o ši patirtis paliko labai ryškius ir emocijų kupinus prisiminimus. Su šeimininke atsisveikinome kaip su mama.

Tolesnis jūsų taškas?

reklama

Aistė: Tenerifė – vieta, su kuria siejome didžiulius lūkesčius, ši sala mums asocijavosi ne tik su galimybe užsidirbti, bet ir saule, jūra, vakarėliais, linksmybėmis. Deja, realybė pasirodė visiškai kitokia, teko labai nusivilti, per pirmąjį mėnesį čia patyrėme labai daug negatyvių emocijų, kurias taip pat galima laikyti pamokomis ir ateityje praversiančia patirtimi.

Kas įvyko, kad realybė buvo tokia baisi?

Julija: Jeigu Azoruose mums, svetimšalėms, visi stengėsi padėti ir buvo draugiški, tai Tenerifėje mus bandė ne kartą apgauti, pasinaudoti tuo, kad esame naujokės. Kartą, kai bandėme išsinuomoti butą, nuomotojas prašė sumokėti iš anksto, nors butas, pasirodo, net neegzistavo – per plauką išvengėme šios apgavystės. Darbą gauti nesunku, tačiau niekada negali būti tikras, kad jį išsaugosi – atėjęs kitą dieną iš šeimininko gali išgirsti, kad esi nereikalinga. Taip per mėnesį teko pakeisti 5 darbus, o dabar dirbu turizmo agentūroje, kurioje tiek sąlygomis, tiek atlyginimu esu patenkinta.

Aistė: Vietiniai tiesiog naudojasi tokiais, kaip mes. Aš tiek daug darbų nekeičiau, šiuo metu dirbu administratore naktiniame klube, taip pat parduodu turistams ekskursijas. Nors buvo sunkių momentų – vieną dieną supratau, kad mano kišenėje – vos 5 eurai ir kilo grėsmė, kad greitai nebus už ką duonos pirkti. Tačiau didžiausi nesklandumai – jau praeityje, šiuo metu tiesiog mėgaujamės gyvenimu Tenerifėje ir apima liūdesys pagalvojus, kad greitai teks ją palikti.

reklama


Julija Čaplygina ir Aistė Zdančiūtė darbą biuruose išmainė į keliones.© Asmeninis albumas

Julija šiuo metu mėgaujasi gyvenimu Tenerifėje, nors ši sala nepagailėjo išbandymų. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar ilgam apsistojote Tenerifėje, kur galvojate traukti toliau?

Julija: Būsime čia iki kovo, tada trumpam grįšime į Lietuvą. Kur toliau – bilietų neturime, tačiau turime planų. Šiemet norėtumėme aplankyti JAV ir Aziją.

Kaip jums pavyksta taip keliauti, gal jūs milijonierės?

Aistė: Tikrai ne. Mes pinigų užsidirbame, tačiau jų neleidžiame taip, kaip daugelis žmonių. Nuomojamės pigius būstus, išvengiame išlaidų, susijusių su automobiliais, perkame tik tai, kas būtiniausia: kiekvienas naujas daiktas reiškia, kad mums teks kažką išmesti, nes turime ribotai vietos – kiekviena keliaujame su vienu dideliu ir mažu lagaminu.

reklama

Julija: Kol dirbome restoranuose, ten ir valgėme, maisto parsinešdavome ir namo. Neišlaidaujame pramogoms. Kai pradėjome pardavinėti ekskursijas, atsirado galimybės nemokamai pakeliauti – juk toks ir yra mūsų tikslas. O daiktų mums nereikia, nesame jų vergės.

Nuoširdžiai pasakykite: ar bent akimirką gailėjotės dėl tokio gyvenimo būdo, ar buvo momentų, kai norėjote grįžti į patogius namus ir biurus, iš kurių savo noru pabėgote?

Aistė: Buvo tokių kalbų, buvo ašarų, bet tikrai nesigailėjome. Per daug gerų emocijų patirta, per daug geros patirties įgyta, tai apie kokį gailestį galima kalbėti?

Julija: Pritariu. Aš net pradėjau abejoti, ar galėčiau pritapti prie daugeliui įprasto gyvenimo būdo, jeigu staiga reikėtų sugrįžti. Kad ir kokių sunkių momentų buvo keliaujant, neiškeisčiau jų į darbą biure Anglijoje.


Julija Čaplygina ir Aistė Zdančiūtė darbą biuruose išmainė į keliones.© Asmeninis albumas

Aistė prisipažino, kad vienu momentu kišenėje teturėjo vos kelis eurus, tačiau didžiausi sunkumai – jau praeityje. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet tai yra kažkas, apie ką svajoja daugelis atvykėlių iš Lietuvos – švarus darbas biure, geras atlyginimas…

Julija: Bet per tokį darbą kelionėms laiko nelieka, tai koks čia svajonių darbas?

Nejaugi taip, kaip dabar ir praleisite visą likusį gyvenimą?

Julija: Jau dvejus metus praktikuoju jogą, mano asmeninis planas – baigti specialius mokymus Indijoje, po kurių galėčiau tapti mokytoja. Tai man suteiktų galimybę užsiimti mėgstama veikla, o kartu ir neprisirišti prie vienos vietos. Pasaulis per daug gražus ir didelis, o gyvenimas – vienas, reikia kuo daugiau pamatyti.

Aistė: Tiksliai žinau, kad noriu šeimos, vaikų, bet visa tai – žymiai vėliau, o dabar visą laiką noriu skirti sau, savęs pažinimui, noriu verstis tuo, kas man patinka ir kas suteikia galimybę keliauti. Žinoma, teks rasti vietą, kurią bus galima vadinti šeimos namais. Tačiau net ir ji neturėtų sulaikyti manęs nuo kelionių.

Dviejų lietuvaičių patirtis: gyventi galima įdomiau nei kasdien vaikštant į biurą

J. Čaplygina žiemoja Tenerifėje, nors pripažįsta, kad tai nėra pati svetingiausia vieta.
+2