Istorikas apie Lietuvos šimtmetį: gyvenimas visada keitėsi dramatiškai, bet mes panašūs į protėvius

Švęsdami Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejų prisimename šaliai reikšmingai nusipelniusius žmones, ieškome valstybingumą įtvirtinančių dokumentų, skaičiuojame nuopelnus ir pokyčių naudą. Dažnai trūksta supratimo, kad istorija nėra tik nuveiktų darbų rinkinys, bet gali žadinti smalsumą ir padėti geriau suprasti šiandieną. Apie tai, kuo ir kaip Lietuvos žmonės gyveno pastarąjį šimtmetį, kalbame su istoriku, publicistu ir rašytoju Gediminu Kulikausku.

„Išmano“ kiekvienas

Istorija Lietuvoje yra panaši į krepšinį – toli gražu ne kiekvienas žaidžia, bet beveik visi apie tai gali ką nors pasakyti. Itin aršios diskusijos istorinėmis temomis kasdien vyksta įvairiose feisbuko grupėse, o į viešumą iškilus naujiems partizanų vadų, KGB klausimams, įsisuka tikra audra.

Tai rodo, jog istorija tautiečiams yra itin įdomi, o rašyti apie ją gana palanku, mat knygos bus perkamos.

G. Kulikauskas užsiima istorijos populiarinimo misija ir yra išleidęs jau keturias suaugusiems skirtas knygas: „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, „Elektros boikotas: ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, „Respublika prieš Maskvą“ bei ką tik knygynuose pasirodžiusią „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“. Jis taip pat parašė vaikams skirtas knygas „Žalgirio mūšis“ ir „Mažųjų Lietuvos istoriją“ bei prisidėjo prie dar vienos knygos išleidimo.

„Svarbiausia, mano nuomone, kai rašai, kad tau pačiam būtų įdomu. Tada didelė tikimybė, kad skaitytojams irgi taip bus“, – teigė autorius.


Gediminas Kulikauskas

Gediminas Kulikauskas© Dmitrijus Radlinskas

Jo knygose Lietuvos istorija pasakojama neįprastu būdu, atskleidžiant svarbiausius valstybės įvykius, didvyrių nuveiktus darbus. Dėmesys sutelkiamas į įdomias detales, primirštus praeities veikėjus ir kasdienybę. Pavyzdžiui, ekonominius karus, monopolius, alų ir kontrabandą. Šios temos, autoriaus teigimu, tebėra aktualios ir šiandien.

„Istorija dažnai būna neteisinga, ir žmogus, kuris šiek tiek daugiau nusipelnė ar bent jau panašiai, jis lieka šešėlyje. (...) Blogai, kad nėra atsiradęs tas Vasario 16-osios aktas, nes, jeigu jis būtų, galbūt dėmesys nukryptų į kitus dalykus, o dabar jo nuolat ieškome. Manau, kad paprastesni dalykai yra lygiai tiek pat svarbūs eiliniams žmonėms“, – sakė G. Kulikauskas.

Jis tikisi, kad gali sudominti net ir alergiją istorijai dar nuo mokyklos laikų puoselėjančius žmones ir padėti išsivaduoti iš šiandien vyraujančių stereotipų apie istoriją ir istorikus, pernelyg didelio oficialumo ir prakilnumo, kuris teikiamas įvairiems oficialiems minėjimams, šventėms.

Tik savo jėgomis

Paklausus, kokios istorinės detalės atrodo reikšmingiausios per pastarąjį šimtmetį, autorius minėjo nepelnytai užmirštus epizodus.

Pavyzdžiui, Tarpukariu Lietuvos žmonių įvykdytą elektros pirkimo boikotą, kai, pasipiktinę itin didelėmis elektros kainomis, žmonės nusprendė nebepirkti elektros ir tokiu būdu privertė tiekėjus nusileisti. „Vartotojų ekonominis karas prieš elektros tiekėjus, pasibaigęs sąlygine pergale, jei būtų vykęs kitoje valstybėje, skambėtų visame pasaulyje. O Lietuvoje taip ėjo, praėjo ir nugrimzdo“, – pasakojo G. Kulikauskas.

Šiandien mes įsivaizduojame, jog lietuvio savivokos pagrindą sudaro tarpukario žmogaus mentalitetas, kurį kiek pakeitė sovietmetis. Pasak G. Kulikausko, tai nėra tiesa, nes daugelis lietuvių būdo bruožų pastebimi jau XIX a. pab.

„Istoriniai kataklizmai turėjo savo įtaką, bet, kas nustebino, kad daugelis būdo bruožų, požiūris į reiškinius, į ekonomiką, į verslą, į emigraciją per visą XIX ir XX a. išliko daugmaž tie patys. Juos sunkiai išmušė smetoninis, sovietinis laikotarpis“, – sakė istorikas.


Trečiasis (1926 metų) Lietuvos Seimas

Trečiasis (1926 metų) Lietuvos Seimas© Archyvas

Šaltinių autoriai jau nuo seno pastebi, kad lietuviai mėgsta vaidytis, sureikšmina individualumą, sunkiai valdo bendrą nuosavybę, daug ginčijasi ir diskutuoja. G. Kulikauskas tarpukario Lietuvoje aptiko ir svarstymų apie kalbos lietuvinimą, paminklų griovimą.

„Iš pradžių maniau, kad šiandienos lietuvis yra tarpukario, smetoninis lietuvis, šiek tiek sugadintas sovietmečio laikų, apšvitintas tos sovietmečio radiacijos. Tačiau, paskaičius senuosius šaltinius, reikia pripažinti, kad XIX a. (...) visi pažymėdavo lietuvių niūrumą, pomėgį bylinėtis, uždarumą ir požiūrį į verslą kaip į nuodėmę, o į verslininkus ir prekybininkus kaip į gana suktus žmones“, – sakė istorikas.

Vienas pagrindinių žmogaus bruožų ilgą laiką buvo asmeninės atsakomybės suvokimas. „Pastovumas, užsispyrimas ir savarankiškumas buvo tie bruožai, kurie buvo vertingiausi ir būdingiausi tarpukario lietuviui. (...) Dar nebuvo to sindromo, kad už tave turi padaryti valdžia. Žmonės suprato, kad, jeigu ne jie, tai nebus kas padarys“, – teigė G. Kulikauskas.

Todėl jausdami neteisybę žmonės imdavo protestuoti, nebepirkdavo, jų nuomone, per brangių prekių, paslaugų, kol pasiekdavo savo.

Laukė šviesios ateities

Šiandien atrodo, jog technologinė pažanga mūsų gyvenimus keičia dar nematytu tempu, tačiau toks požiūris nėra naujas.

„Lygiai taip pat, valstiečių požiūriu, dramatiškai keitėsi papročiai XIX a. pab.–XX a. pr. Iš pradžių buvo labai griežti pasninkai (...), vėliau jie švelnėjo. Jei iš pradžių didelė retenybė buvo, kad sodyba turėtų šakutę, vėliau jų pagausėjo. Ar tos pačios šukos, rankšluosčiai, prausimosi dažnis, higienos reikalai. Tualetai Lietuvoje atsirado praktiškai Pirmojo pasaulinio karo metu kartu su vokiečiais ir buvo sunkiai diegiami, valstiečiai įtariai žiūrėjo, buvo baudos už jų nenaudojimą“, – sakė G. Kulikauskas.


Gediminas Kulikauskas

Gediminas Kulikauskas© Dmitrijus Radlinskas

Istorikas taip pat pabrėžė lietuvių kantrumą, kuriam išsekus, dažnas tautietis jau XIX a. pab. šviesesnio gyvenimo išvykdavo ieškoti į užsienio šalis.

Ilgą laiką lietuviai itin nepalankiai žvelgė į miestus. Buvo manoma, jog lietuviams visai netinka gyventi daugiabutyje ar daugiaaukščiame name. Kartu buvo tikimasi, kad, vykstant neišvengiamai urbanizacijai, daugiau žmonių užsiims verslu ir visa Lietuva suklestės, o 2000-aisiais čia gyvens 4 mln. žmonių.

Tačiau niūri XX a. realybė pakeitė žmonių lūkesčius. Siekiant, kad istorija nesikartotų ir pavyktų išvengti praeityje įvykusių tragedijų bei norint geriau suprasti šiandienos žmones, G. Kulikauskas rekomenduoja dažniau pažvelgti į mūsų praeitį: „Pasikartoja ne tik situacijos, bet labai ilgai išlieka ir tautiniai būdo bruožai. Galima santykinai prognozuoti, kaip žmonės reaguos į vieną ar kitą situaciją, kuri buvo praeityje ir kaip bus dabartyje.“