Nepatogus šimtmečio simbolis: valstybės kūrėją A. Smetoną stelbia klydęs žmogus

Antanas Smetona apžiūri kareivių rikiuotę
Antanas Smetona apžiūri kareivių rikiuotę
© Wikimedia Commons

Nors atkurtai Lietuvos valstybei – jau šimtas metų, iki šiol netyla diskusijos, kaip reikėtų įvertinti, o gal ir pagerbti, vieną ryškiausių šio laikotarpio figūrų.

reklama

Antanas Smetona plačiosios visuomenės bei nuomonės formuotojų apklausose nuolat išskiriamas kaip itin svarbus modernios Lietuvos istorijos veikėjas. Tačiau nėra lengva rasti kitą tokią asmenybę, kurios gyvenimą žymėtų tokie prieštaringi faktai – ir jų interpretacijos.

Šiandien A. Smetona prisimenamas ir kaip vienas valstybės tėvų kūrėjų, Vasario 16-osios akto signataras bei pirmasis prezidentas, ir kaip 1926-ųjų gruodžio 17-osios valstybės perversmo lyderis, paskubinęs demokratinės santvarkos griūtį bei įtvirtinęs autoritarinį valdymo modelį, o galiausiai, prasidėjus režimo griūčiai ir sovietinei okupacijai, sprukęs iš Lietuvos.


Antanas Smetona© Lietuvos nacionalinis muziejus
Nepageidaujamas paminklas

Įdomu tai, kad iki šios dienos netrūksta siūlančių A. Smetoną pagerbti paminklu Lietuvos sostinėje – ir siekiančių to išvengti. Dar 2015 metais prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja ragino iki šimtmečio minėjimo 2018-ųjų vasarį pastatyti Vilniuje paminklus „savo didvyriams“ – ne vien Jonui Basanavičiui, bet ir A. Smetonai. O iki jubiliejinio šimtojo Vasario 16-osios minėjimo likus vos savaitei, Vilniaus meras Remigijus Šimašius pareiškė nesąs „A. Smetonos paminklo fanas“ ir pridūrė, kad „Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas“.

Praėjus kiek daugiau nei 91 metams nuo Gruodžio 17-osios perversmo ir beveik 78 metams – nuo A. Smetonos pabėgimo per Lieponos upelį, pirmojo Lietuvos prezidento kratomasi kaip simbolio, nesuderinamo su demokratinės valstybės ir atviros visuomenės idealais.

„Smetona, kaip istorinis prezidentas, galėtų būti gerbiamas, bet aš tikrai nenorėčiau, kad šiam žmogui būtų padaryti kažkokie specialūs atminties paženklinimai, konkrečiai statant paminklus ar vadinant kokius nors metus Smetonos metais“, – naujienų portalui Alfa.lt sakė Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis darbuotojas dr. Alvydas Nikžentaitis.


Antanas Smetona (ketvirtas iš kairės) ir paskutinioji Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1939 metų lapkričio 22 dieną© Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Pasak istoriko, kalbant apie A. Smetonos asmenybę, itin svarbūs tampa ne tiek profesionalų istoriniai vertinimai, kiek „tai, kokią žinią mes norime pasiųsti dabartinei visuomenei, kokius idealus mes norime puoselėti.“

„Mes turime paklausti savęs, ar šiomis dienomis mums vertybė yra demokratija, kaip tokia, ar mums tai – visiškai antraeilis ir nesvarbus klausimas“, – pridūrė A. Nikžentaitis.

Vilniaus Universiteto (VU) Istorijos fakulteto docentas dr. Nerijus Šepetys taip pat įsitikinęs, kad A. Smetona kaip politinė figūra šiandien negali būti pernelyg išaukštinamas.

„Jeigu mes Smetoną pasirinktume kaip šimtmečio Lietuvos simbolį, vadinasi, mes, taip sakant, atsisakytume demokratijos, kurios atžvilgiu jis buvo skeptiškas“, – sakė N. Šepetys, tačiau tuojau pridūrė, kad tarpukariu „ir pati demokratija buvo kitokia, ir tas autoritarizmo neigiamas krūvis, kurį mes šiandien jam suteikiame dėl įvairių aplinkybių, <...> jis nebuvo toks.“


Nerijus Šepetys© Dmitrijus Radlinskas
„Tikrų demokratijų beveik nebuvo, o tos, kurios buvo, iš tiesų nebuvo kuo nors geresnės, išskyrus Ameriką. Europos politiniai režimai visi turėjo problemų. Demokratinės Prancūzija ir Čekoslovakija buvo ne mažiau represyvios ar tautinių mažumų, ar religinių mažumų atžvilgiu. Problemų turėjo visi, todėl tuometėje perspektyvoje tas režimas nebuvo pats blogiausias – turbūt vienas geresnių buvo, vienas švelnesnių“, – tvirtino N. Šepetys.

Nežinome visų atsakymų

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Istorijos katedros profesorius dr. Egidijus Aleksandravičius vadina A. Smetoną „kompromisine figūra“, kuri, nors ir negalėdama būti pavyzdžiu demokratinei visuomenei, „buvo geriausia, kas mus galėjo ištikti tuo metu ir tokioje situacijoje“.

Istorikas taip pat primena, kad „aksominis autoritarinis prezidentas“ netgi oponentų iš dešinės už tolerancijos ir teisės viršenybės klimato palaikymą Lietuvoje buvo vadinamas „žydų karaliumi“.


Egidijus Aleksandravičius (Jono Petronio nuotr.)© Organizatoriai

„Nėra jokios problemos. Suprantame, kad niekas nėra tobulas – ir tas laikas nebuvo tobulas“, – sakė E. Aleksandravičius.

N. Šepetys 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmą, atvedusį į valdžią A. Smetoną, laiko „daugiau atsitiktinumu ir aplinkybių sutapimu, negu būtina tendencija“. Grupės karininkų avantiūrą sėkmė esą lydėjusi pirmiausiai dėl valstiečių liaudininkų vyriausybės silpnumo ir vykdytų valstybę silpninusių reformų.

„Paskui jau, žinoma, Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje ir Lenkijoje mirus Jozefui Pilsudskiui, buvo jau turbūt sunkiai įsivaizduojama demokratijos tvermė regione, nes jau buvo baisiai madinga jos atsisakyti“, – tvirtino jis.

Labiausiai tikėtina alternatyva A. Smetonos režimui, karinio perversmo iškeltas karinis režimas, pasak N. Šepečio, būtų buvusi didesnė blogybė Lietuvai, nes radikalesnės jėgos būtų sukėlusios daugiau tautinės nesantaikos, o gal net pasukusios į kruviną terorą.


Antanas Smetona apžiūri kareivių rikiuotę© Wikimedia Commons

E. Aleksandravičiaus pastebėjimu, neatmestina, kad ganėtinai minkštas A. Smetonos valdymo stilius ilgainiui net galėjęs atvesti prie demokratinių institucijų sugrįžimo.

„Politiniai istorikai ir kituose svieto pakampiuose yra pripažinę: dešiniosios diktatūros turi tendenciją peraugti į demokratiją, tuo tarpu kai kairiosios beveik niekad nėra šito padariusios, – tvirtino E. Aleksandravičius. – Žvelgdami į paskutinių metų A. Smetonos politiką, matome, kad tokie žingsniai jau buvo daromi. Mes nežinome visų atsakymų vien dėl to, kad mūsų istorijos juosta buvo nukirsta neklausiant mūsų pačių.“


Okupacijos pradžia: SSRS kariuomenė pereina Lietuvos sieną. 1940 metų birželio 15 diena© Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Valdymo pabaigoje – nusivylimas ir išdavystė

Vis dėlto A. Nikžentaitis kviečia nepamiršti, kad A. Smetonos autoritarinį valdymą lydėjo ryškus visų visuomenės sluoksnių nusivylimas.

„Šitas autoritarinis valdymas skatino tokį visuomenės nusivylimą visa valdžia, kad 1940 metais, kai atėjo rusai, buvo toks trumpas laikotarpis, kai žmonės, tarp jų ir politinių partijų veikėjai, nesusigaudydami, kas čia įvyko, džiaugėsi, kad galų gale Smetonos valdžios nėra, – sakė jis. – Apie tam tikrą Smetonos reikšmę jo amžininkų tarpe labai daug pasako tas faktas, kad jis išeivijoje taip ir nesugebėjo suburti vyriausybės, ir šios misijos ėmėsi Lietuvos diplomatai.“

Nieko bendro su A. Smetonos režimo palikimu nebenorėjęs turėti ir baigiantis Antrajam pasauliniam karui į kovą stojęs partizanų sąjūdis. „Jų įvairiose deklaracijose yra labai aiškus atsiribojimas ir nuo Smetonos, ir nuo 1928 metų Konstitucijos, kaip nedemokratinės“, – sakė A. Nikžentaitis.

Be to, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas primena, kad 1940 metais A. Smetona paliko Lietuvą, prieš tai išdavęs Sovietų Sąjungai du bendražygius – paskutinį nepriklausomos tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Abu jie buvo nužudyti po metų, 1941-ųjų vasarą.


Paskutinis tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras Kazys Skučas© Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Dirbtinis herojus, nacionalistų vėliava

N. Šepetys pabrėžia, kad būtent Nepriklausomybės kovose dalyvavę savanoriai, nekaltų žmonių gelbėtojai, pilietinio nepaklusnumo aktyvistai ir tie patys partizanai, o ne A. Smetona, yra ryškiausi atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio herojai.

„Mes turime labai daug to herojiškumo, bet būti švelniu diktatoriumi, neleisti politinės laisvės, nesitarti su kitais, įvesti valstybinį biurokratizmą – čia herojiškumo tikrai daug nereikia, – sakė N. Šepetys. – Bet ir be herojiškumo gyvenime yra daug dalykų, kuriuos galima pažymėti.“

VU istorikas apskritai itin skeptiškai vertina nuolat skambančias kalbas apie būtinybę paminklais pagerbti konkrečias istorines asmenybes. „Iš principo čia turbūt didesnė problema ne tai, ką įpaminklinti, bet kad apskritai įpaminklinti. Kai mes kalbame apie tokio tipo herojų įpaminklinimą, mes grįžtame į laikus turbūt net truputį prieš „Aušrą“, tą grynąjį romantizmą, sumišusį su imperialistine dvasia, kai buvo noras statyti paminklus herojams. Mes matome, kaip dabar juokingai atrodo Makedonija su savo milžinišku Aleksandru Makedoniečiu“, – sakė N. Šepetys.

reklama

Pasak jo, noras statyti paminklus „žmonėms, kurie tikrai yra XIX amžiaus politinės minties figūros“, ir remiantis atitinkama estetika, reiškia siekį mitologizuoti istoriją ir dirbtinai lipdyti herojus. „Kadangi mes neturime aiškaus istorijos suvokimo, gaunasi tokie keisti ir kvaili sumanymai tam tikru būdu įamžinti viską“, – pridūrė N. Šepetys, vienu geriausių Lietuvos gyventojų istorinio sąmoningumo atspindžių laikantis ilgaamžį Juro Jankevičiaus televizinį projektą „Klausimėlis“.

VU istorikas, kita vertus, pripažįsta, jog būtent A. Smetona iš visų tarpukario Lietuvos veikėjų iki šios dienos yra prisimenamas bene tiksliausiai ir išsamiausiai. Tačiau nemažai nerimo jam kelia požiūrio į A. Smetoną kaita.

„Sąjūdžio laikais ir Nepriklausomybės pradžioje <...> jis buvo, ko gero, vertinamas gerokai prasčiau, negu dabar, kai mes matome, kad tas tvirtos rankos ilgesys demokratinėje valstybėje stiprėja kaip regione, taip ir Lietuvoje. Ir aš manau, kad šitie dalykai dabar žmonėms turbūt jau labiau patinka, nes atrodo – „o, tvarka buvo“, – sakė N. Šepetys.

„Nepasakysiu nieko naujo: šiai dienai Smetona yra nacionalistiškai, antieuropietiškai, antiliberaliai nusiteikusių žmonių vėliava. Ir būtent šitie žmonės juo labai žaidžia ir labai džiaugiasi“, – perspėjo A. Nikžentaitis.


Kovo 11-osios Tautininkų eitynės© Edvard Blaževič
reklama

Nepatogus šimtmečio simbolis: valstybės kūrėją A. Smetoną stelbia klydęs žmogus

Antanas Smetona apžiūri kareivių rikiuotę
+7