Sportiško ūkininko patarimas: tautiniai šokiai – smagi treniruotė kūnui

Tautiniai šokiai ir krepšinis – ūkininko laisvalaikio pomėgiai, kuriems laiko daugiau būna tik žiemą.
Tautiniai šokiai ir krepšinis – ūkininko laisvalaikio pomėgiai, kuriems laiko daugiau būna tik žiemą.
© Alfa.lt

Ką veikti atokiame vienkiemyje, viduryje laukų? Tačiau taip gyvenančio ūkininko Donato Tumo šeima po intensyvių šokių repeticijų, gastrolių, sporto treniruočių ir kitų darbų vos randa laisvą minutę atsikvėpti namuose. 

Užsukę į Tumų sodybą, nuo artimiausios Smilgių gyvenvietės Panevėžio rajone nutolusią per du kilometrus, vidury plikų laukų, „Sekundės“ žurnalistai namus rado tuščius. Po didelį kiemą lakstė ir svetingai užklydusius svečius pasitiko tik trys palaidi vilkšuniai. Netrukus į kiemą net uždusę atskubėjo ir jų šeimininkai.

D. Tumas – stambus ūkininkas. Jis nuo 1994 metų perėmė savo tėvų ūkį ir dabar rūpinasi didžiuliais grūdinių kultūrų laukais. Žiemos metu, aišku, tokių sunkių darbų nebūna. Todėl ūkininkas daugiau laiko praleidžia dirbtuvėse – ruošia žemės ūkio techniką pavasariui.

Jo žmona Ineta į namus parkako iš Smilgių seniūnijos. Ji ten dirba sporto organizatore. Jaunos moters pareigos – į aktyvią fizinę veiklą įtraukti šio miestelio suaugusiuosius ir vaikus.

Tai padaryti, pasak specialistės, vis sunkiau. Žmonės, Inetos teigimu, mieliau renkasi kompiuterį ir tinginiavimą nei aktyvų gyvenimo būdą.

Tik ne Tumai. Ši keturių asmenų šeima visa galva panirusi į Smilgiuose organizuojamas laisvalaikio veiklas.

Šoka nuo paauglystės

D. Tumą praėjusių metų rudenį Panevėžio rajono savivaldybė apdovanojo kaip tautines tradicijas puoselėjantį ūkininką. Jis jau daugiau nei 20 metų šoka lietuvių liaudies šokius. Prieš 15 metų su kitais bendraminčiais sukūrė šokių kolektyvą „Smilgė“.

„Šokti pradėjau septyniolikos. Iki tol liaudies šokiais nesidomėjau. Bet savo miestelyje buvau šokių didžėjus – diskotekas jaunimui vedžiau ir mokykloje, ir Smilgių kavinėje. Tikriausiai potraukis muzikai ir atvedė į šokių kolektyvą“, – šypsosi 42-ejų ūkininkas.

Nors paaugliai dažniau renkasi šiuolaikiškesnį užsiėmimą, polkos ir valsai, pasak D. Tumo, jo jaunystėje sužavėjo ne jį vieną. Vietinio kultūros centro direktorės paskatinti šokti liaudies šokius atėjo bent keli jo bendraklasiai.

O likti naujai suburtame ratelyje juos paskatino įspūdingos dainų šventės. 1993 metais pradėję šokti smilgiečiai jau kitais metais važiavo į šį vieną įspūdingiausių festivalių Lietuvoje.


Tumų ūkis – vienas pažangiausių Panevėžio rajone. Jo šeimininkas darbus nudirbti spėja greičiausiai ir užaugina gausų derlių. V. Bulaičio nuotr.

Reikia jėgų

„Dar nepraleidau nė vienos dainų šventės. Tai – tikrai įspūdingas reginys ir šokti jame – nepakartojama patirtis“, – tvirtina D. Tumas.

Smilgiečių liaudies šokių kolektyve „Smilgė“ šoka ir jaunesni, ir vyresni miestelio gyventojai. Tačiau nuolatinės šokėjų poros čia aštuonios. Dainų šventėse jos turi susiderinti su dar keliais šimtais kitų šokėjų. Vaizdas atrodo nuostabus, tačiau darbo tam reikia įdėti labai daug.

reklama

„Repetuoti tokiose šventėse tenka nuo ryto iki vakaro. Bet kartais choreografas ima ir persigalvoja“, – pasakojo D. Tumas.

Todėl liaudies šokius, anot jo, galima tvirtai vadinti gera treniruote kūnui. Vasaros metu, apsivilkus visus šokėjo drabužius, ne vieną prakaito lašą tenka nuvarvinti.

O ir repeticijose smilgiečiui ne lengviau. Prisikviesti vyrų į tokį kolektyvą esą nelengva, todėl senbuviui per vieną vakarą tenka bent kelias partneres pašokdinti.

„Mūsų vyrų kažkodėl šoka nedaug, o moterų ateina. Jos visos nori bent po šokį gauti, tad tenka pasiraitoti rankoves“, – juokiasi ūkininkas.

reklama

Šokiai – vestuvių dovana

Apskritai, pasak pašnekovo, lietuvių liaudies šokiai – gana lėti. O štai latviai trypia daug sparčiau.

„Mūsų kolektyvas artimai bendrauja su latvių šokėjais. Jų liaudies šokiai daug greitesni. Po dviejų tokių patrypimų kvapą atgauti sunku. Bet taip šokti man patinka labiau, nei lėtai svyruoti pagal lietuviškas tradicijas “, – sako D. Tumas.

Tačiau, koks jo mėgstamiausias šokis, vyras įvardyti negalėjo. Visų jų net pavadinimų šokėjas neatsimena. Kaip juokiasi smilgietis, muzika užgroja ir kojos pačios žino, ką daryti.

Per daug metų šokiai jau įaugo į ūkininko kraują. Ir pamiršęs kokį choreografijos elementą vyras nebesutrinka – net baisiausią klaidą sugeba ištaisyti gudri interpretacija.

reklama

Paklaustas, ar šokiai persikėlė ir į asmeninį D. Tumo gyvenimą, pašnekovas teigė, kad savo švenčių be jų neįsivaizduoja. Tai pažįstamus žmones skatina bendrauti, keliauti ir atrasti bendrų interesų, naujų pažinčių.

„Kai pradėjome su draugais nuo septyniolikos šokti, tai visus ir apvesdinom su tokiais šokiais. Turime seną tradiciją, kad vestuvėse kartu su jaunaisiais būtina sutrypti bent vieną polką, pasipuošus savo kolektyvo drabužiais. Paskutinį kartą vestuves atšokome Šeduvos malūne – taip raitėme specialiai pastatytą latvišką šokį, kad bijojome ir jaunosios suknelę suplėšyti“, – šypsosi ūkininkas.

Sportas žmonių nebetraukia

Pats jis vedė prieš 11 metų. Žmoną rado gretimame rajone. Šią porą taip pat suvedė šokiai, tik ne liaudies – Tumai susipažino, kaip tada buvo madinga, kaimo diskotekoje.

reklama

Dabar sutuoktiniai augina dvi dešimties ir septynerių metų dukreles. Jos nė kiek neatsilieka nuo savo energingų tėvų ir po pamokų zuja įvairiuose mokyklos būreliuose.


D. Tumas tautinius šokius šoka daugiau nei dvidešimt metų. Asmeninio archyvo nuotr.

Vyresnioji lanko dziudo treniruotes ir groja vietinėje vaikų kapeloje, mėgina pasikinkyti akordeoną. Jaunesnioji pradeda sekti tėčio pėdomis, bet daugiau dar kol kas domisi šiuolaikiniais sportiniais šokiais.

„Mes skatiname savo dukras viską išbandyti. Ir nesvarbu, kad jos pasirenka visus mokykloje esančius būrelius, o paskui į juos nebespėja, svarbu pats noras. Palankiusios vis tiek pasirinks, kas joms įdomiausia“, – sako mergaičių tėtis.

Blogiau, anot jo, kai šiuolaikiniai tėvai vis dažniau abejingi savo vaikų laisvalaikui. Antai Smilgiuose kiekvieną antradienį vyksta tėvų ir vaikų sporto vakarai, tačiau norinčiųjų būna labai nedaug.

Jaunosios kartos fizinė būklė D. Tumui kelia nerimą – vaikai, anot jo, tampa vis silpnesni.

„Kaime dabar yra visos galimybės sportuoti, tik reikia norėti. Bet žmonėms kažkodėl nieko nebereikia, net jei tai yra nemokama“, – sako I. Tumienė.

Ji pati dirbdama sporto organizatore seniūnijoje siūlo įvairiausių sportinių veiklų: nuo bėgimo iki stalo teniso.

Pati moteris laisvalaikiu lanko linijinius šokius. Kartu su vyru ji nešoka – žmona juokauja, kad vyrui leidžia nors trumpam pamainyti savo moterį.

Krepšinio veteranas

Sportui neabejingas ir D. Tumas. Du vakarus per savaitę jis šoka liaudies šokius, dar du vakarus skiria seniausiai savo aistrai – krepšiniui.

Antrąją lietuvių religiją pašnekovas įsimylėjo nuo pirmos klasės. Oranžinį kamuolį jis dabar varinėja kartu su Smilgių komanda.

Vyrai važinėja į veteranų varžybas ir skina pergales. Nedidelio miestelio komanda didžiuojasi medaliais, kuriuos pelnė mažų miestelių krepšinio lygoje ir Šeduvos krepšinio taurės rungtynėse.

Jei reikėtų rinktis, ūkininkas prisipažįsta nežinantis, kas jam mieliau – krepšinis ar šokiai. Todėl visa tai bando suderinti.

„Kai suplanuoji, viskas įmanoma“, – pagrindinę savo aktyvios veiklos taisyklę atskleidė Donatas.

Vasara – ūkiui

Tačiau prie visko priderinti dar tenka ir didelį ūkį. Smilgietis šiuo metu valdo apie 300 ha žemės. Jis verčiasi augalininkyste, bet, jei dar turėtų gyvulių, vyras prisipažįsta, kad negalėtų nė pagalvoti apie laisvalaikį.

„Jau dabar nuo pavasario iki rudens tenka suktis, kad galėčiau dar ir pašokti. Kolektyvas pyksta – dėl mano darbų dažnai negalime koncertuoti. O mus draugai kviečia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Vasaros atostogų jau nebegaliu su šeima išvažiuoti, kur dar gastrolės“, – kalbėjo D. Tumas.

Šios šeimos ūkis – vienas pažangiausių rajone. Jo šeimininkas darbus nudirbti spėja greičiausiai ir užaugina gausų derlių.

Panevėžio rajono gyventojas neseniai varžėsi su dar 11 žemdirbių konkurse „Ne vien duona gyvi“. Jame surinkti pretendentai – ne tik darbštūs žemdirbiai, bet ir laisvalaikiu labai aktyvūs žmonės. Kas laimėjo, dar nežinoma.

Prosenelių sodyba

Be ūkininkavimo ir pomėgių, D. Tumas nuo 2016 metų eina ir Panevėžio rajono tarybos nario pareigas. Bet į politiką vyras kalbėdamas su „Sekunde“ per daug nesivėlė. Tik užsiminė, kad gyvena vietoje, kuri kažkada buvo pačiame politinių įvykių centre.

Iš prosenelių paveldėta sodyba Antrojo pasaulinio karo metais buvo rusų karo štabas. Vėliau senas namas tarnavo sovietmečiu įkurtam kolūkiui. Čia laikytos vištos.

Kai prieš 14 metų į senelių sodybą atsikraustyti nusprendė jaunieji Tumai, jie nugriovė visiškai supuvusį namą ir pasistatė naują. Dabar viduryje laukų šviečia didelis ir modernus žalsvas pastatas. Šalia jo – modernizuoti ūkiniai pastatai.

O apie veiklią šeimą liudija smagi vaikų žaidimų aikštelė, tvenkinys ir gražiai papuoštas molinis prosenelių statytas svirnas.