Neišprovokuota Vašingtono klaida

Antanas Manstavicius
Antanas Manstavicius
© Paulius Peleckis

Ne taip seniai atrodė, kad nebus lengva dar labiau suvelti ir diskredituoti JAV politikos Vidurio Rytuose, negu tai per dvi kadencijas padarė prezidentas Barackas Obama (o prieš tai – ir George’as W. Bushas). Tačiau naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas mūsų akivaizdoje judina širšių lizdą, aiškindamas, kad niekas nepasikeitė ir visi turėtume jaustis patogiai. Tai gali būti labai toli nuo tiesos.

B. Obama, avansu už gražias kalbas gavęs Nobelio taikos premiją, nepasiekė jokio reikšmingesnio persilaužimo Izraelio ir palestiniečių derybose, bent iš dalies paliko likimo (arba JAV priešininkų) valiai amerikiečių kariuomenės sugriautą Iraką ir nesutvarkytą Afganistaną, o galiausiai vėjais paleido unikalią progą pertvarkyti probleminį regioną, pasinaudojant demokratiniais „Arabų pavasario“ impulsais. Visa tai leido iniciatyvą Vidurio Rytuose perimti Vakarams priešiškoms jėgoms – iš pradžių „Islamo valstybei“ ir Iranui, o galiausiai ir Rusijai, pasinaudojusiai JAV prezidento bejėgyste Sirijoje.

Jungtinės Valstijos negali sau leisti atsiriboti nuo Vidurio Rytų procesų, tačiau D. Trumpo padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad jam tenka veikti pirmtako neveiklumo apibrėžtoje aplinkoje.

Išrinktas prezidentu, D. Trumpas gyrėsi turįs neprilygstamą derybininko talentą ir žadėjo pasiekti persilaužimą toje vietoje, kur anksčiau klupo daugybė JAV vadovų – ieškant Izraelio ir palestiniečių konflikto sprendimo. Tuo keisčiau matyti, kad dabar jis lengva ranka kratosi nešališko tarpininko šydo, kuris, tiesa, nuo pradžių buvo skylėtas, ir vienai iš konflikto pusių įteikia didžiulę dovaną, nieko nereikalaudamas mainais.

D. Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine ir perkelti JAV ambasadą iš Tel Avivo į šventą žydams, musulmonams ir krikščionims miestą jau sukėlė neigiamų arabų šalių, Turkijos ir Europos valstybių reakcijų bangą.

reklama

Galima įtarti, kad JAV prezidentas, skubėdamas įgyvendinti vieną prieštaringiausiai vertinamų rinkiminių pažadų, remiasi prielaida, jog artimiausi (be Izraelio) šalies sąjungininkai Vidurio Rytuose ne vieną dešimtmetį blefavo, reikšdami paramą palestiniečių valstybingumui – ir nepriklausomos Palestinos sostinei Rytų Jeruzalėje.

Dabar JAV klientams teks rinktis tarp ilgamečių įsipareigojimų palestiniečiams ir draugystės su galingiausia pasaulio valstybe. Ir koks sutapimas, kad būtent dabar, regione sparčiai augant tradicinio arabų šalių priešininko Irano įtakai, joms kaip niekad reikalingas amerikiečių užnugaris.

Nesunku nuspėti, koks bus galutinis arabų šalių elito pasirinkimas, kad ir ką galvotų eiliniai piliečiai ar kokia arši būtų sostinėse oficialiai kartojama retorika. Jungtinės Valstijos, kaip, beje, ir anksčiau, pirmiausiai kliaujasi tuo, kad jų sąjungininkai Vidurio Rytuose nesivargina užsiimti demokratiniais žaidimais ir moka primesti pavaldiniams savo valią. Ar bent iki šiol dažniausiai gebėdavo tai padaryti.

Tačiau arabų šalių elito paklusnumas – dar ne viskas. Ilgus dešimtmečius politikų visame regione ciniškai kurstytas priešiškumas Izraeliui niekur nedings, D. Trumpui vos mostelėjus ranka. Niekur nedings ir paties Izraelio valdančiųjų nuo pat 1967 metų Šešių dienų karo, per kurį buvo okupuotas Vakarų Krantas, Gazos Ruožas ir kitos teritorijos, vykdoma neteisėto žemės grobimo ir vietos gyventojų arabų priespaudos politika. Pridėjus prie to JAV administracijos sprendimą perkelti ambasadą į Jeruzalę, prieš tai net nepabandžius priartėti prie galutinio konflikto sprendimo, išeina pavojingas sprogstamasis užtaisas.

D. Trumpas prieš mūsų akis atskleidžia arabų šalių lyderių blefą, tačiau tuo pačiu rizikuoja, kad šiems sąjungininkams iš po kojų išmuš tvirtą pagrindą, visame regione kurstydamas pavojingą sumaištį. Palestinoje jau skamba radikalių organizacijų, tokių kaip „Hamas“, raginimai pradėti naują sukilimą, kurio ugnis gali negrįžtamai išdeginti su Vakarais bendradarbiaujančių Palestinos savivaldos lyderių pozicijas. Galima prognozuoti, kad visame regione, jei tai apskritai įmanoma, dar labiau susvyruos JAV įvaizdis. Galiausiai ekstremistinės organizacijos į savo rankas gaus dar vieną galingą propagandos ir naujų narių pritraukimo įrankį – tariamą visų musulmonų išdavystę Jeruzalėje.

reklama

Jau turbūt nereikėtų stebėtis, kad D. Trumpas tuo pačiu metu skelbia kovojantis su musulmonų ekstremizmu ir be būtino reikalo kursto priešiškas nuotaikas musulmonų daugumos valstybėse. Tai buvo galima įžvelgti ir jo atkakliose pastangose uždrausti į JAV atvykti dalies musulmoniškų šalių piliečiams.

Tačiau dabar Baltųjų rūmų šeimininkas ima savo iniciatyva bristi gilyn į Vidurio Rytų pelkę, neturėdamas vizijos, ką ketina pasiekti, be to, kad įsiteiks Izraelį remiančioms interesų grupėms. Iš to kyla labai realus pavojus, kad D. Trumpas galiausiai paliks Vidurio Rytus net blogesnėje padėtyje, negu rado inauguracijos dieną. Iš Sirijos ir Libijos pavyzdžių mes jau žinome, ką tai gali reikšti Europai.

Taip, Izraelis jau labai ilgai siekė JAV ir likusio pasaulio pripažinimo, kad Jeruzalė esanti nedaloma šalies sostinė. Tačiau dabar premjeras Benjaminas Netanyahu gauna, ko norėjęs, nors bent kol kas nėra panašu, kad jis būtų ką nors mainais pažadėjęs D. Trumpui. Tai reiškia, kad Vašingtonas savo noru išsižada vieno patogiausių įrankių, kuriais galėjo kontroliuoti priešgyniauti linkusio Izraelio elgesį. Taikos procesui, apie kurį kankinamai ilgai ir bergždžiai daugybę metų kalbėjo JAV prezidentai, tai nežada nieko gero.

Neišprovokuotos D. Trumpo klaidos pasekmės jau pradeda raibuliuoti per visą pasaulį. Nesitraukite nuo ekranų.