Gamtininko versija: škvalai Dzūkijoje kyla dėl negailestingo miškų kirtimo

Gamtininkas įspėja, kad vaizdingų miško nuotraukų iš oro greitai nebus įmanoma padaryti.
Gamtininkas įspėja, kad vaizdingų miško nuotraukų iš oro greitai nebus įmanoma padaryti.

Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo masinis Lietuvos miškų naikinimas, įsitikinęs gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. Savo ruožtu Aplinkos ministerija neįžvelgia jokios tragedijos: valstybiniuose miškuose kasmet plynai iškertama vos 1 procentas miškų. Plynų kirtimų mastas esą kontroliuojamas, o atsodinama daugiau, nei iškertama. Apie tai, kad Lietuvoje miškai tausojami, o ne naikinami, kalba ir Lietuvos žaliųjų partija. Tad kaip yra iš tikrųjų?

Kirtimai – kraujasiurbių veisykla

„Pjauna miškus, kaip kas nori ir kiek nori“, – nuogąstavo vienas Šakių rajono ūkininkas. Jis skuba parodyti, kaip atrodo miško paklotė, kurią suardė galinga skandinaviška technika. Pusės metro gylio provėžos vingiuoja per eglyną ir nuveda iki plyno kirtimo vietos.

Apie du hektarus miško išpjauta, mediena išvežta, tačiau provėžos taip ir liko. Sunerimusiam ūkininkui kyla vienas klausimas – ar bus sutvarkyta miško paklotė?

„Tai, kad kitą vasarą neatsiginsiu uodų, žinau jau dabar. Kai plynai iškerta mišką, kirtimo vietoje pradeda kauptis vanduo, ten bus šlapia ir labai gera vieta veistis visiems kraujasiurbiams“, – įsitikinęs ūkininkas.


miškas

miškas

Liko tik trečdalis Labanoro?

Ar tikrai dabartinės Lietuvos miškus ištiks Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ aprašytas graudus miško likimas: „Visa prapuolė tik ant lauko pliko/ Kelios pušelės apykreivės liko“?

Gimęs ir užaugęs eigulio šeimoje, Labanoro girioje, gamtininkas, miškininkas A. Gaidamavičius padėtį reziumuoja trumpai: „Liko tik trečdalis Labanoro girios. Jeigu kas sugalvotų pakartoti fotografijų albumą „Neregėta Lietuva“, vargu ar sugebėtų rasti nuotraukai rakursą, kad nesimatytų plynos biržės.“

Jo pastebėjimu, anksčiau miškai buvo kertami 10 kartų mažesnėms apimtimis, o plyni kirtimai sudarydavo apie 30 procentų.

„Prasidėjus miškų privatizacijai, vis daugiau leidžiama kirsti plynai. Labai stipriai veikia Lietuvos miškų savininkų asociacija. Deja, dabar nebesaugomi ir valstybiniai miškai, todėl situacija išties prasta“, – nerimo neslėpė gamtininkas.

Jo nuomone, urėdijos turi ekonominį interesą: kiek iškerta miško, tiek ir gauna pinigų. „2009 m., kai prasidėjo ekonominė krizė, vieninteliai miškininkai gerai gyveno. O Vilniaus miškų urėdija tualetus marmurinėmis plytelėmis išsiklojo. Man širdį skauda, nes urėdijos ir privatūs savininkai netaiko normalių miško kirtimo būdų“, – apgailestavo A. Gaidamavičius.

Kur dėtis Baltarusijos meškai?

Gamtininkas pasakojo ir apie miško paklotės ardymą: „Pasibaisėjau, kai lietuviai pradėjo skandinavišką techniką pirkti, kuri skirta tik plynam kirtimui. Sugadina ne tik miško gruntą, padaro provėžas, tačiau kas lieka iš miško paklotės!“ – baisėjosi A. Gaidamavičius.

Gamtininkas įsitikinęs: kai miškas iškertamas plynai, jis nustoja funkcionuoti.

„Nei pagrybausi, nei pauogausi, nei žvėrys, nei augalai čia negali būti. Paskaičiuota, kad iškirtus 1 ha plynai, namų gali netekti 300 porų paukščių. Labanoro girioje pastebiu, kad miškuose mažėja paprastų paukščių. Paukščiai nebeturi kur perėti“, – pasakojo pašnekovas.

Jis džiaugiasi tik tuo, kad miškai vis dar saugomi draustiniuose ir rezervatuose. Tačiau, pasak gamtininko, regioniniai parkai iš to saugojimo tinklo iškrenta. „Meška, iš Baltarusijos užėjusi į Lietuvą, iškart pabėga, nes nebėra pas mus miškų“, – pridūrė A. Gaidamavičius.


miškas

miškas

Nuotraukoje viršuje – Labanoro regioninio parko vaizdas iš palydovo (2015 metų nuotrauka). Plynieji miško kirtimai išsiskiria griežtomis geometrinėmis formomis ir labai žaloja visą kraštovaizdį. Kad tokios miško žaizdos užsitrauktų, reikia mažiausiai 15 metų. 

Turi galią keisti klimato sąlygas

Jis įsitikinęs, kad jokios baudos neišgelbės miškų nuo išnykimo. Dabar miškuose tvarkomasi taip: 70 procentų kertama plynai, 30 proc. – atrankiniu būdu. Ši formulė, anot A. Gaidamavičiaus, turėtų būti priešinga.

Pašnekovo nuomone, tik Europos Sąjunga, o ne mūsų šalies valdžia gali sustabdyti miškų kirtimus. „Jau svarstoma apie išmokas savininkams, kurie nekerta miškų. Galbūt europiniai pinigai išgelbės mūsų miškus?“ – vylėsi gamtininkas.

Jis priminė, kad miškas turi ypatingą galią keisti klimato sąlygas: suvaldo ekstremalius gamtos reiškinius, vėjus pakelia aukštyn ir neleidžia griauti pastatų. „Yra teorija, kad škvalai, ypač Dzūkijoje, vyksta dėl plynų kirtimų. Kirtavietės vasarą įkaista, karštas oras stulpu kyla į viršų, atsiranda srovė žemyn, kyla škvalas“, – pasakojo A. Gaidamavičius.


miškas

miškas

Piešinyje viršuje parodyta, kaip atsikuria miškas po plyno ir po atrankinio kirtimo. Po plyno kirtimo natūralus miškas prarandamas visam laikui, jo vietoje lieka monokultūra, kuri neatspari nei ekstremaliems orams, nei gaisrams, nei ligoms ir kenkėjams. 

Ragina pranešti apie pažeidėjus

Žaliosios politikos instituto prezidentas ir Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas nenori tikėti, kad esama miškų kirtimo tvarkos pažeidimų. „Man netgi tenka girdėti, kad tvarka ir kontrolė per griežta“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas apie galingą skandinavišką techniką, kuri galimai niokoja miško paklotę, jis kviečia piliečius apie tai pranešti kontroliuojančioms įstaigoms.

„Visi supranta, kad viena „Harvester“ medžių kirtimo mašina sugeba atlikti tiek, kiek kelios medkirčių brigados. Dirbama pagal kirtimo technologijas: jeigu šlapia augavietė, kur dirvožemis netvirtas, padaromos valksnos. Šiaip mišku tokia technika važiuoti negali, tik miško keliukais. Po darbų kirtėjai turi sutvarkyti tuos kelius“, – taisykles aiškino R. Lapinskas.

Gali kilti medienos kaina?

Jo teigimu, plynas kirtimas – normalus ūkininkavimo būdas, tačiau po kirtimo miškas turi būti atkuriamas, pasodinama tam tikrų rūšių medžių ar savaiminiu būdu paliekama atželti. Per 5–8 m. miškas atgyja.

„Lietuvoje miškingumas siekia apie 34 procentus. Tarpukariu buvo perpus mažiau, pokario metais buvo sodinta labai daug miškų. Plynasis kirtimas – pats pigiausias medienos mobilizavimo būdas. Jeigu darysime atrankinius kirtimus, medienos savikaina kils. Kokią įtaką tuomet turės perdirbamoji, baldų pramonė?“ – tarsi verslo atstovas į problemą pažvelgė Žaliųjų partijos pirmininkas.

Jis tikino matantis didesnį miškų prieaugį nei iškirtimus. „Elgiamės su savo mišku tausojančiai“, – teigė pašnekovas.

Mažins urėdijų skaičių

Kitų metų pradžioje Lietuvoje pradės veikti nauja valstybės įmonė – Valstybinių miškų urėdija. Iki tol veikusios 42 miškų urėdijos taps regioniniais naujosios įmonės padaliniais.

Aplinkos ministerijos Miškų politikos skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis pasakojo, kad pagrindinis urėdijų pertvarkos tikslas – sukurti tokią sistemą, kuri ilgalaikėje perspektyvoje veiktų ekonomiškai efektyviai ir duotų didžiausią naudą valstybei.

„Panaši į šiandieninę urėdijų sistema veikė ir tarpukariu, ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę. Tačiau matydami įmonių stambėjimo tendencijas vis globalesnėse rinkose, suvokiame, kad tokia sistema tapo neefektyvi, tą patvirtina ir kitų ES šalių pavyzdys“, – pridūrė N. Kupstaitis. Kitąmet buvusių urėdijų laukia ir optimizacija – iš viso turėtų likti 26 regioniniai padaliniai.

Vidutiniškai – 1 ha plyno kirtimo

Iš viso Lietuvoje žaliuoja apie 2 mln. ha miškų, juose yra sukaupta apie 500 mln. kubinių metrų medienos. Kasmet iškertama ir paruošiama apie 7 mln. kubinių metrų žaliavinės medienos. Šiek tiek daugiau kaip pusė iškertama valstybiniuose miškuose, kurie užima apie 1 mln. ha. Juose plyni kirtimai sudaro apie 10 tūkst. ha, o tai reiškia apie 1 proc. šių miškų ploto.

Miškų įstatyme numatyta, kad vienoje vietoje plynai negalima kirsti daugiau kaip 8 ha ūkiniuose miškuose, ne daugiau kaip 5 ha – apsauginiuose miškuose. Realybėje vidutinis plyno kirtimo plotas – kiek didesnis kaip 1 ha.

„Plynų kirtimų kiekiai paskutinį dešimtmetį buvo mažinami, juos dažniau keičiant neplynaisiais pagrindiniais miško kirtimais. Sovietmečiu, ypač paskutiniaisiais to laikmečio metais, situacija buvo kur kas prastesnė – plyni kirtimai sudarė beveik 90 proc. visų pagrindinių“, – tikino Aplinkos ministerijos atstovas.

Plynai iškirstas miškas ne vėliau kaip per trejus metus turi būti atkurtas: jis arba atželia savaime, arba atsodinamas dirbtinai. Tai numatoma iš anksto parengtame miškotvarkos projekte. Jeigu miškas savaime nesuželia, miško savininkas ar valdytojas (urėdija) turi atsodinti dirbtinai.

„Visoje Europoje visuomenė įsivaizduoja, kad miškų kertama daugiau, nei atsodinama. Tačiau taip tikrai nėra. Šie įsitikinimai tęsiasi dešimtmečiais, tačiau miškai Lietuvoje tikrai nėra niokojami, nes visi plynai iškirsti plotai yra atkuriami ir juose vėl auginamas naujas miškas“, – aiškino N. Kupstaitis.

Penktadalis iškertamos lietuviškos medienos eksportuojama. Daugiausia žaliava iškeliauja į kaimynines šalis (į Latviją, Lenkiją, Švediją). Kiek mažesnis kiekis išvežamas į Kiniją – apie 150 tūkst. kubinių metrų per metus. Daugiausia išvežama popiermedžių (tai pušys, eglės, beržai, drebulės), mat Lietuvoje nėra tam sukurtos pramonės. Tokia mediena tinkama celiuliozei ir popieriui. Tuo tarpu aukštos kokybės rąstai dažniausiai perdirbami Lietuvoje. Beje, pastaruoju metu šios medienos nemažai išvežama į Latviją, kur medienos pramonė išvystyta dar stipriau nei Lietuvoje.

Nelegalų miškuose mažėja

Už miškų ūkio veiklos pažeidimų fiksavimą atsakinga Valstybinė miškų tarnyba. Joje dirba apie 100 inspektorių, kurie ir stebi galimus pažeidimus. Per metus fiksuojama apie 300 pažeidimų (daugumą sudaro nelegalūs kirtimai). Iš viso šiemet iki lapkričio pažeidėjams buvo paskirta baudų už beveik 30 tūkst. eurų, tačiau aplinkai padaryta žala – žymiai didesnė. Šiemet jau priskaičiuota beveik 0,5 mln. eurų žalos aplinkai.

Iš viso Lietuvoje skaičiuojama 250 tūkst. privačių miško savininkų. Jie ir padaro daugiausia pažeidimų dėl neteisėtų miško kirtimų. Pažeidimų mastas kasmet mažėja: per metus neteisėtai iškertama apie 3 tūkst. kubinių metrų.

„Aš beveik 20 metų dirbu šioje srityje ir stebiu pokyčius: yra buvę metų, kai nelegaliai būdavo iškertama ir 50 tūkst. kubinių metrų medienos“, – pastebėjo N. Kupstaitis.