Ypatingas J. Meko žvilgsnis į legendų pasaulį

J. Mekas 2007 m. Vilniuje
J. Mekas 2007 m. Vilniuje
© Andrius Petrulevičius
Nadja Sayej | CNN
2017-11-14 20:23

Jis filmavo Johno Lennono medaus mėnesį ir padėjo Andy Warholui kurti pirmuosius filmus. Todėl nieko nuostabaus, kad kino kūrėjas ir fotografas Jonas Mekas – dažnai vadinamas Amerikos avangardinio kino krikštatėviu – gali papasakoti daugybę istorijų.

Nuo 2000 metų J. Mekas dėlioja savo nesuskaitmenintą kolekciją į aplankus, dėžes ir knygų lentynas, mėgindamas pamatyti bendrą vaizdą.

„Mano butas – tai didžiulis laužynas, – sakė jis telefonu iš Bruklino. – Galiu per 15 minučių grįžti 70 metų atgal, pasinaudodamas filmuota medžiaga ar laiškais. Išmokau labai atidžiai viską registruoti.“

Dabar 94-erių lietuvis brangiausius prisiminimus sudėjo į knygą „A Dance with Fred Astaire“ („Šokis su Fredu Astaire’u“).

reklama
Ši knyga – pusiau dienoraštis, pusiau iškarpų albumas – analoginiu būdu perbėga per menininko karjerą nuo 6-ojo iki 10-ojo dešimtmečio. Į ją įtrauktos ir tokios detalės, kaip Normano Mailerio mašinėle spausdinti laiškai bei slapta darytos Jackie Kennedy nuotraukos.

„Tai yra tarsi iš anekdotų sudaryta autobiografija, – sakė J. Mekas. – Knyga parodo nepriklausomo kino, Niujorko meno pasaulio ir apskritai visko, kas vyko 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje, istoriją.“

„Dalis to laikotarpio“

J. Mekas kaip pabėgėlis atvyko į Niujorką 1949 metais.

reklama
1944-aisiais jis, su broliu keliaudamas iš Lietuvos, buvo sulaikytas nacistinėje Vokietijoje ir uždarytas į nacių priverstinio darbo stovyklą. Karui pasibaigus, galiausiai ištrūko iš Europos.

1954-aisiais J. Mekas su broliu Adolfu įkūrė žurnalą „Film Culture“ ir susidraugavo su bitnikais Jacku Kerouacu bei Williamu S. Burroughsu. Kaip vienas iš „Filmų kūrėjų kooperatyvo“ steigėjų jis, pradedant 1962 metais, susipažino su J. Lennonu, A. Warholu ir Nico iš „The Velvet Underground“.

reklama
Tiesą sakant, J. Mekas susitikdavo su beveik su visais kūrėjais, kurie tik pasirodydavo Niujorke – nuo dramaturgo Arthuro Millerio ir rašytojo Aldouso Huxley iki „Fluxus“ meno grupės steigėjo Jurgio Mačiūno (George Maciunas) ir komiko Lenny Bruce’o. Tačiau kaip jam pavyko priartėti prie tiek daug įžymybių? J. Mekas turi paprastą atsakymą.

„Knygoje minimi žmonės buvo dalis to laikotarpio, – sakė jis. – J. Lennonas, Jackas Smithas, J. Kennedy ir A. Warholas yra svarbūs žmonės, tačiau taip jau nutiko, kad mūsų gyvenimai susidūrė, ir mes dirbome kartu.“

reklama
Prieš jiems išgarsėjant

J. Mekas prisimena, kad sutiko A. Warholą 1961 metais, kai šis dar sprendė, kuria kryptimi reikėtų pasukti.

„Andy sėdėjo ant grindų mano lofte ir su manimi žiūrėjo filmus, – sakė J. Mekas. – Mes pradėjome kalbėtis apie meną ir filmų kūrimą, o visai netrukus jis pradėjo kurti filmus. Surengė didelę parodą 1965 metais. Pripažinimas atėjo vėliau.“

Atitinkamai J. Mekas sutiko Yoko Ono 1960 metais, kai ši vis dar ieškojo sau kelio Niujorko meno scenoje. Jis teigia davęs jai darbą „Film Culture“ ir rėmęs, kad ji galėtų likti Amerikoje. Vėliau, 1969 metais, J. Mekas filmavo Y. Ono ir J. Lennoną per jų medaus mėnesį Karaliaus Edvardo viešbutyje Toronte, kur jie surengė įžymųjį taikos protestą lovoje.

reklama
„Jie buvo labai artimi ir labai įsimylėję, kai aš juos pažinojau, – sakė J. Mekas. – Johnas buvo labai atsipalaidavęs ir draugiškas. Galėjai atvirai ir tiesmukai su juo kalbėtis. Mes tapome šeima.“

Knygos pavadinimas, „Šokis su Fredu Astaire’u“, susijęs su J. Meko ir Y. Ono draugyste. 1972-aisiais Y. Ono nusamdė F. Astaire’ą, kad šis šoktų kitoje kambario pusėje, filmuojant sceną jos filmui „Imagine“. Tada ji paprašė J. Meką, kad šis kartotų F. Astaire’o judesius, prieš tai nerepetavęs. „Tai buvo įsimintina akimirka“, – sakė J. Mekas.

Leidinyje taip pat šmaikščiai pasakojama apie filmavimą su ispanų menininku Salvadoru Dali, kuris siekė pritapti Niujorko meno scenoje ir pritraukti jaunesnę auditoriją. J. Mekas susidraugavo su siurrealistu, ir jie kartu 1964 metais nufilmavo virtinę trumpametražių juostų, vadinamų „Nutikimais“ („Happenings“). J. Mekas ne tik padėjo filmuoti, bet ir juose vaidino. (Viename filme jis vaidina Moną Lizą; kitame – pririša modelį Verušką prie lempos stulpą.)

reklama
„Niujorkas ir visuomenė jam buvo teatras, – sakė J. Mekas apie S. Dali. – Jis buvo aktorius, atliekantis vaidmenį, ir tuo besimėgaujantis. Jis iš tiesų kūrė kitokį asmenį viešumai. Jis kūrė savo meno personažą.“

Knygos pasakojimas nutrūksta 1995 metais, kai J. Mekas perėjo nuo analoginės prie skaitmeninės fotografijos. Jo analoginio laikotarpio prisiminimai yra odė tokiam Niujorkui, kokiu jis kadaise buvo.

Nepaisant turimo didžiolio prisiminimų archyvo, J. Mekas iš tiesų nesuka galvos dėl to, kaip jis pats bus prisimenamas. Tai esą nuo jo nepriklauso.

„Daiktai ateina ir dingsta, viskas anksčiau ar vėliau virs dulkėmis, – sakė jis. – Mes turėdami dirbti patys sau, mes turėtume padėti vieni kitiems.“

reklama