Čekija – iš paskos Vengrijai ir Lenkijai?

Simas Čelutka
Simas Čelutka
  © Asmeninis albumas
Simas Čelutka | Alfa.lt
2017-11-05 08:00

Nusivylimas tradicinėmis partijomis ir euroskepticizmo banga Europoje neslūgsta. Po Emmanuelio Macrono pergalės Prancūzijos rinkimuose politikos stebėtojai vylėsi, kad pamažu vėl sustiprės europiečių pasitikėjimas Europos projektu ir centristinėmis jėgomis. Vis dėlto neseniai įvykę Vokietijos ir Austrijos parlamento rinkimai parodė, kad kraštutinės dešinės judėjimai išlieka populiarūs ir stiprina savo pozicijas net tose Vakarų Europos šalyse, kuriose fašistiniai pareiškimai dar neseniai buvo tabu.

Vidurio ir Rytų Europoje tendencijos kelia vis didesnį nerimą. Vengrijos ir Lenkijos valdantieji sluoksniai aštriai konfrontuoja su ES institucijomis ir ryžtingai suka „neliberalios demokratijos“ linkme. Vengrijos valdantysis režimas atvirai bičiuliaujasi su Kremliumi, daugėja įtarimų apie jųdviejų korupcinius ryšius. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas siekia, kad Višegrado šalys – Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija – susivienytų kaip alternatyvus blokas Prancūzijos-Vokietijos tandemui, pasisakančiam už gilesnę ES integraciją. Ar Vengrijos ir Lenkijos pėdomis paseks Čekija ir Slovakija?

Čekijoje spalio 20-21 dienomis vyko parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo milijardieriaus Andrejaus Babišo partija ANO (čekiškai „Taip“), surinkusi 29,7 proc. balsų. Antra liko centro dešinioji Pilietinės demokratijos partija (ODS) su 11,3 proc. balsų. Maždaug tiek pat balsų surinko pirmą kartą į parlamentą patekusi proeuropietiška, tačiau prieš politinį isteblišmentą nusistačiusi Piratų partija. 10,7 proc. balsų surinko prieš ES, imigrantus ir islamą aštriai pasisakanti, atvirai proputiniška „Laisvės ir tiesioginės demokratijos“ partija (SPD). Į parlamentą iš viso išrinkti devynių partijų deputatai, tarp jų komunistai ir triuškinantį pralaimėjimą patyrę buvę valdantieji socialdemokratai.

Pirmą kartą Čekijos istorijoje daugiau nei 50 proc. rinkimuose dalyvavusių piliečių išreiškė palaikymą partijoms su autoritariniais polinkiais (ANO, SPD, komunistai). Prie to pridėjus ODS ir iš dalies ANO euroskepticizmą, susidaro įspūdis, kad čekai yra itin nusivylę demokratijos būkle ir tradicinių partijų gebėjimu spręsti gilumines problemas.

Koks yra A. Babišo politinis profilis? Kaip ir Donaldas Trumpas JAV ar Silvio Berlusconi Italijoje. A. Babišas čekų rinkėjus suviliojo savo talentu „daryti biznį“. „Čekų Trumpu“ pramintas verslininkas neslepia, jog šalį ketina valdyti kaip „šeimos verslą“. Nors yra antras turtingiausias žmogus Čekijoje ir dar visai neseniai ėjo finansų ministro pareigas socialdemokratų valdomoje vyriausybėje, A. Babišas save pozicionuoja kaip autsaiderį, kovojantį prieš „sistemą“ ir tradicinių partijų korupciją. Žemės ūkio magnatas A. Babišas žada depolitizuoti politiką ir „sutvarkyti reikalus“ technokratų („profesionalų“) pagalba.

Ar tai reiškia, kad A. Babišas seks V. Orbano ir J. Kaczynskio pėdomis? Nebūtinai. Pradėkime nuo vidaus politikos. Visų pirma, kitaip nei Vengrijos ir Lenkijos lyderiai, A. Babišo rankos bus surištos. Nors ir laimėjo rinkimus didele persvara, ANO parlamente neturės daugumos, ką jau kalbėti apie konstitucinę daugumą, kuria mėgaujasi V. Orbanas Vengrijoje. A. Babišui teks sudaryti koaliciją, greičiausiai su dviem kitomis partijomis. Naujausi pranešimai rodo, kad derybos dėl koalicijos vyks sunkiai, galbūt netgi reikės tenkintis mažumos vyriausybe.

Kitos partijos nesiveržia į koaliciją su ANO arba dėl ideologinių/asmeninių priešiškumų, arba dėl skandalų, į kuriuos yra įsivėlęs A. Babišas. Verta paminėti tris svarbiausias kontroversijas, susijusias su ANO vadovo interesų konfliktais. Visų pirma, spalio mėnesį Slovakijos Konstitucinis teismas panaikino anksčiau galiojusius nuosprendžius, kuriuose buvo paneigta, jog A. Babišas bendradarbiavo su Čekoslovakijos saugumu komunistiniu laikotarpiu. Slovakijos Nacionalinės atminties institutas turi dalį A. Babišo slaptosios policijos dokumentų, kurie esą įrodo, jog A. Babišas dirbo saugumui.

Antrasis skandalas susijęs su neteisėtu 2 milijonų eurų ES subsidijų pasisavinimu. Subsidiją gavęs ūkis, kuris iki tol priklausė A. Babišo konglomeratui „Agrofert“, buvo perleistas milijardieriaus šeimos nariams. Ši ES ūkio subsidija turėjo būti skirta smulkaus arba vidutinio verslo subjektams. ANO lyderis patvirtino, kad kaltinimai pareikšti ir jo žmonai.

Trečia kontroversija susijusi su A.Babišo, kaip finansų ministro, galių panaudojimu privačiais tikslais. Teigiama, jog ministerijos pareigūnai šališkai panaudojo galios svertus prieš A. Babišo verslo konkurentus. Pats verslininkas buvo atleistas iš ministro posto dėl neskaidrių sandėrių ir neišsklaidytų abejonių dėl mokesčių vengimo.

Be abejo, A. Babišas visus kaltinimus neigia ir aiškina, kad tai tiesiog rinkimų kampanijos puolimai. Jam priklausančios žiniasklaidos priemonės be gailesčio kritikuoja jo politinius oponentus ir nutyli nepatogius faktus.

Visi šie skandalai ženkliai sumažino tikimybę sukurti tvarią ANO vadovaujamą koaliciją. Kol kas nė viena partija neišreiškė noro bendradarbiauti su A. Babišo judėjimu. Jau vien ši vidaus politikos aplinkybė neleidžia brėžti tiesmukų analogijų su „Fidesz“ ar „Teisės ir teisingumo“ vienpartiniu dominavimu Vengrijoje ir Lenkijoje.

O kaip su užsienio politika? Viena vertus, A. Babišas nevengia peikti ES dėl imigrantų perskirstymo kvotų politikos – tai tema, dėl kurios daugiau ar mažiau sutaria visos Višegrado šalys. Jis taip pat pasisako prieš Čekijos narystę eurozonoje. Būdamas finansų ministru, A. Babišas kritikavo ES sankcijų Rusijai paskelbimą, nes jos esą kenkia verslo ryšiams. ANO lyderis nepritaria gilesnei ES integracijai ir greičiausiai priešinsis Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono reformų sumanymams.

Kita vertus, pergalingoje porinkiminėje kalboje A. Babišas suskubo pabrėžti, kad ANO yra proeuropietiška partija ir yra pasiryžusi ieškoti sąlyčio taškų su Briuseliu sprendžiant migrantų krizę. Kol kas dar anksti spręsti, ar priešrinkiminė anti-ES retorika virs realiais prieš ES nukreiptais veiksmais. A. Babišui veikiausiai reikės veikti daug pragmatiškiau, nes Čekijos ūkis yra visavertiškai integruotas į ES sistemą – apie 80 proc. šalies eksporto keliauja į eurozoną. Verslininkas tikrai neleis, kad Čekija taptų Europos periferija, mat čekai pripratę prie gana aukšto pragyvenimo lygio, o jis pats žada dar didesnį ūkio augimą.

Ne mažiau svarbus kitas aspektas. Nors šalies rinkimų kampanijoje dominavo migrantų krizės ir islamo grėsmės temos, čekams nebūdingos tokios nacionalistinės nuotaikos, kaip Vengrijai ar Lenkijai. Pats A. Babišas nėra nacionalistas, tokiu vargu ar apskritai gali būti, nes yra etninis slovakas ir čekiškai kalba su akcentu. Be to, verslininkas neturi nuoseklios politinės ideologijos, todėl jo atveju tiksliau brėžti analogiją su D. Trumpu ar S. Berlusconi, o ne kryptingą nacionalistinę ideologiją išpažįstančiais V. Orbanu ir J. Kaczynskiu. ANO politinė programa yra labai nekonkreti, o pažadai aptakūs.

Jei A. Babišo geopolitinės pažiūros dar nenusistovėjusios, Čekijos valdžios viršūnėlėje yra vienas žmogus, kuris labai aiškiai pasirinko prokremlišką trajektoriją – tai dabartinis šalies prezidentas Milošas Zemanas. Nors Čekijoje prezidento postas formaliai nėra labai įtakingas, M. Zemanas daro didžiulę neformalią įtaką valstybės viešajam gyvenimui. Jis kiekviena pasitaikiusia proga stengiasi diskredituoti ES sankcijų politiką, gerinasi Kremliui ir neseniai pareiškė, kad Krymo aneksija yra įvykęs faktas, kurį reikėtų pamiršti, o ukrainiečiai esą turėtų derėtis su Kremliumi dėl kompensacijos – nafta, dujomis arba pinigais.

M. Zemanas dosniai dalina interviu marginaliniams tinklalapiams, kurie skleidžia melagingas naujienas, sąmokslo teorijas ir antivakarietiškus naratyvus. M. Zemano veikla susijusi su Kremliaus pinigais: praėjusiais metais Rusijos valstybinė naftos kompanija „Lukoil“ sumokėjo daugiau nei milijoną eurų vienam pagrindinių M. Zemano patarėjų Martinui Nejedlý, idant nurašytų jo asmenines skolas ir taip sudarytų sąlygas toliau diriguoti M. Zemano kampanijai.

2018 metų sausį Čekijoje vyks prezidento rinkimai. Kaip teigia Čekijoje veikiančio Europos vertybių tyrimų centro analitikas Jakubas Janda, Kremlius pagrindinį dėmesį skirs ir visas kortas statys ant M. Zemano perrinkimo. Jeigu prezidento poste išliks šis Krymo aneksiją teisinantis politikas, Kremlius Čekijoje turės tvirtą sąjungininką mažiausiai iki 2023-ųjų. Jeigu bus perrinktas M. Zemanas, stiprių geopolitinių orientyrų neturintis ir politinių sąjungininkų desperatiškai ieškantis A. Babišas gali pragmatiškai nuspręsti bendradarbiauti su M. Zemanu ir toleruoti jo atvirai proputiniškas pažiūras.

Perrinktas M. Zemanas turėtų dar vieną kozirį savo rankose – esant reikalui, jis galėtų A. Babišui suteikti amnestiją už prasižengimus viename ar kitame interesų konflikte. Tad neatsitiktinai Kremlius ir jo ruporai telkiasi būtent į M. Zemano perrinkimą. Tai patikimiausias būdas užtikrinti tolesnį Čekijos dreifavimą į Rusijos įtakos zoną ir taip pergudrauti provakarietišką flangą A. Babišo komandoje. Tad Čekijos geopolitinis pasirinkimas lemtingai spręsis tik sausį. M. Zemano pergalė ir tikėtinas tandemas su A. Babišu priartintų Čekiją prie Kremliaus. Lietuvai tai būtų labai nenaudingas scenarijus.

Simas Čelutka yra Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos direktorius.