Katalonų ir kurdų referendumų geopolitinės mįslės

Alvydas Medalinskas
Alvydas Medalinskas
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Vienu metu skirtingose Viduržemio jūros pusėse pastarosiomis savaitėmis prasiveržė dviejų tautų, kurdų ir katalonų, nepriklausomybės siekiai. Ir vieni, ir kiti paskelbė savo referendumus, kurių metu žmonės pasisakė už nepriklausomybę. Kas toliau?

Lietuvoje iki šiol daugiausiai dėmesio buvo skirta referendumui Katalonijoje, tačiau pasaulio žiniasklaidoje labai atidžiai stebimas ir kurdų referendumas bei jo pasekmės.

Kalbant apie Kataloniją, pirmiausia reikia pastebėti, kad bet kokia įtampa vienoje Europos šalyje gali atsiliepti ir Europos Sąjungai (ES), kurios dalimi esame. Konfliktas tarp katalonų ir centrinės Ispanijos valdžios kaitina ir baskų kraštą. Iš Katalonijos jis gali persimesti ir į likusią Europą. Škotijoje 2018–2019 metais, matyt, įvyks pakartotinis referendumas dėl atsiskyrimo. Šis regionas jau bandė atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės 2014-aisiais, bet tąkart nepavyko. Kas žino, kaip viskas bus po metų kitų?

Stebint įvykius Katalonijoje, geriausias indikatorius, ar grandininė reakcija iš Ispanijos nepersimes kitur, vis dėlto gali būti artėjantys balsavimai Italijoje. Referendumas dėl didesnių teisių Lombardijoje, kurios administracinė sostinė yra finansinis Italijos centras Milanas, ir turistų pamėgtame Venecijos regione vyks jau šį savaitgalį, spalio 22 dieną. Tiesa, kaip pabrėžia prancūzų dienraštis „Liberation“, abu referendumai bus surengti Italijos Konstitucijos rėmuose. Kol kas jie laikomi didesnio savarankiškumo siekiu.

2014-aisiais jau buvo panaši referendumų banga Europoje, į kurią mažai kas kreipė dėmesį. Šie referendumai tada laikyti labiau simboliniu žingsniu, gyventojų apklausa. Tada dauguma Venecijos gyventojų pasisakė už atsiskyrimą nuo Italijos, o 80 proc. balsavusiųjų panašiame renginyje Katalonijoje – už pasitraukimą iš Ispanijos.

Kadangi katalonų apklausoje 2014 metais balsavo tik 37 proc. regiono gyventojų, jo kritikai sakė, jog žmonės neremia nacionalistų žingsnio, nori likti Ispanijos sudėtyje. Tada katalonų siekiai dar nebuvo laikomi tokia didele grėsme Ispanijos teritorijos vientisumui.

Tik dabar susigriebta. Ir Ispanijoje, ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Ispanijos centrinė valdžia nuolat pabrėžia, kad šis referendumas buvo antikonstitucinis, nes pagal šalies aukščiausiąjį įstatymą regiono gyventojai negali balsuoti už atsiskyrimą.

Tačiau centrinės Ispanijos valdžios bandymą policijos pajėgomis stabdyti bandymus rengti referendumą, neišvengiant ir smurto, kritiškai įvertino kitos Europos šalys. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Vokietija ir Prancūzija, iš karto pareiškė, kad Katalonijos nepriklausomybės nepripažins. To priežastys yra labai įvairios: nuo baiminimosi, kad panašūs veiksmai gali neigiamai atsiliepti ir kitų Europos šalių stabilumui (o, pavyzdžiui, katalonai gyvena kompaktiškai ir Prancūzijoje, šalia sienos su Ispanija), iki požiūrio, kad taip pakertama konstitucinė tvarka.

Tuo metu referendumas dėl nepriklausomybės Kurdistane, kuris buvo surengtas rugsėjo 25 dieną, turi nemažai panašumų su referendumu Katalonijoje. Kita vertus, esama ir žymių skirtumų.

Kalbant apie panašumus, reikia pastebėti, kad Kurdistano referendumas taip pat kertasi su Konstitucija šalies, kurioje įvyko. Todėl Bagdadas tvirtina turintis teisę nepripažinti šio balsavimo rezultatų.

Irako Kurdistane per nacionalinius rinkimus šalyje 2005 metais vietos politikai taip pat surengė ir konsultacinį referendumą dėl galimos regiono nepriklausomybės. Tąkart 98,8 proc. balsavusiųjų pasisakė už tokį kelią, bet nei Irako valdžia, nei kitos šalys nekreipė į tai dėmesio.

Šįkart sunerimo. Kurdai gyvena ir trijose kaimyninėse trijose šalyse: Irake, Irane, Sirijoje. Šios baiminasi, kad kurdų valstybingumo idėja nepersimestų ir į jų teritorijas, nors, kaip pažymi ispanų interneto portalas „Publico“, veiksnių, neleidžiančių kurdams būti vieningiems, yra daug daugiau nei tų, kurie juos galėtų suvienyti.

Tarp kurdų, gyvenančių ne vieną šimtmetį skirtingų valstybių teritorijose, yra nemažai kalbinių, kultūrinių, politinių ir religinių skirtumų. Dauguma kurdų yra sunitai, bet milijonai, pavyzdžiui, Irane – šiitai. Tarp abiejų šių religinių srovių yra ir nemaža fundamentalistų, bet galima sutikti krikščionių, jazidų ir netgi judėjų.

Nemažiau reikšmingi politiniai skirtumai, todėl, net jei Kurdistano regionas bandytų atsiskirti, nereikia užmiršti, jog Irako kurdus naikino ne vien Saddamas Husseinas. Jie kovojo ir patys tarpusavyje. 1994 metais pilietiniame kare tarp Kurdistano patriotinės sąjungos (PUK) ir Kurdistano demokratinės partijos (KDP) aktyvistų žuvo tūkstančiai žmonių.

Šiuo požiūriu žvelgiant, katalonai yra daug vieningesni ir ne tokie susiskaldę, kaip kurdai.

Prie kurdų susiskaldymo prisideda ir tai, kad Irako Kurdistano lyderiai savo kelią į valstybingumą bando tiesti ne per nacionalinį bendrumą, kas, aišku, yra nelengva, turint omenyje jų tarpusavio kultūrinius ir religinius skirtumus, bet, kaip pabrėžia ispanų „Publico“, nacionalinį identitetą kurdami socialinių klasių idėjos pagrindu.

Todėl šiame regione pasireiškė ir tokie, šiaip sakytum, labai keisti tautai reiškiniai, kai Irako kurdai kartu su centrine Irano bei Turkijos valdžia malšina kurdų judėjimą tose valstybėse, o Irako Kurdistano nafta su šio regiono valdžios žinia bei pagalba keliauja į Turkiją, kurdama šios šalies, kovojančios taip pat ir prieš Sirijos kurdus, gerovę.

Ilgametis Irako kurdų lyderis, Mustafa Barzani, kurdų autonomijos Irake prezidento Massoudo Barzani tėvas, 1947 metais bėgo į Sovietų Sąjungą ir gavo politinį prieglobstį. Dabar, kai reikėjo kraštą atsikovoti iš „Islamo valstybės“, sūnus Massoudas pagalbos kreipėsi į JAV.

Kurdai jau anksčiau porą kartų bandė sukurti savo valstybinį darinį, bet vis nesėkmingai. Katalonai taip pat keletą kartų per paskutinius du šimtmečius bandė atsiskirti nuo Ispanijos.

Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus turkų Osmanų imperijai, gelbėdamiesi nuo kilusios suirutės, bado ir neramumų, Kurdistaną paliko tūkstančiai kurdų. Nemaža dalis užsikrėtė bolševikų idėjomis. 1922 metais sovietinio Azerbaidžano sudėtyje sukurta kurdų nacionalinė autonomija, kartais vadinama dar ir Raudonuoju Kurdistanu.

Kaip rašo Azerbaidžano interneto portalas „Haqqin.az“, 1947 metais M. Barzani su savo ginkluotais šalininkais perėjo į Azerbaidžaną po to, kai nepavyko su Sovietų Sąjungos pagalba įkurti Mehabado kurdų respublikos dabartinio Irano šiaurės vakaruose.

Irano regionus, kuriuose gausu naftos, Maskva užėmė Antrojo pasaulinio karo metu ir nenorėjo atiduoti, karui pasibaigus. Vis dėlto, Vašingtonui ir Londonui spaudžiant, turėjo tai padaryti. Kartu šioje teritorijoje neįgyvendinta liko ir kurdų autonomija.

Kaip ir katalonai, kurdai yra tauta, turinti gilias istorines šaknis. Kurdai tapo viena iš nedaugelio regiono tautų, negavusių valstybingumo po Pirmojo pasaulinio karo.

Bet neaišku, ar gaus šiandien. Nepaisant glaudžių santykių su Irako kurdų lyderiais ir konkrečiai su Barzani šeima, kurios nariai yra ne tik regiono prezidentas, premjeras, bet valdo ir daugelį kitų sektorių, Ankara pasisakė prieš Irako Kurdistano valstybę. Turkija taip pat pasiuntė kariuomenę prie Irako sienos ties Šiaurės Kurdistanu ir pagrasino sankcijomis. Iranas paskelbė karinius mokymus ir nutraukė oro susisiekimą su Irako Kurdistanu. Bagdadas pareiškė, kad gali karine jėga užgniaužti kurdų valstybingumą.

Bet tai padaryti būtų labai nelengva. Kurdai šiandien turi vieną pajėgiausių armijų regione. Kurdai Sirijoje ir Irake savo svarbą pajuto kovose su „Islamo valstybe“, nes ilgą laiką buvo viena iš nedaugelio karinių jėgų, galinčių džihadistams pasipriešinti.

Visi supranta, kad jei kiltų karas tarp Irako kurdų bei likusios Irako valstybės, jo pasekmės būtų gal dar liūdnesnės nei Sirijoje. Armijos, kurios kovotų viena prieš kitą, būtų labai gerai ginkluotos, o karinis konfliktas galėtų ne tik išsprogdinti Iraką, bet ir destabilizuoti kitas regiono valstybes: Turkiją, Iraną ir, dar labiau, tą pačią Siriją. Jau dabar Sirijos kurdai yra nepavaldūs Damaskui ir gyvena tarsi valstybė valstybėje.

O svarbiausia tai, kad Irako Kurdistane yra milžiniški naftos bei dujų ištekliai. Juos nori kontroliuoti Bagdadas, Irako kurdų lyderiai, bet rankas tiesia ir daug įvairių šalių.

Nafta tapo viena iš lemiamų priežasčių, kodėl kurdai negavo nepriklausomybės, žlugus Osmanų imperijai. 1905 metais Winstonas Churchillis, tuo metu buvęs pirmuoju Admiraliteto lordu, priėmė sprendimą pakeisti kurą jūrinės pasaulio galybės laivuose iš anglies į naftą. Todėl po Pirmojo pasaulinio karo, kai spręstas ir Irako Kurdistano likimas, nutarta geriau šią teritoriją, kurioje ką tik buvo surasta naftos, įtraukti į britų sukurtą Irako valstybę, nei suteikti jai teisę į savo valstybę.

Nafta ir vėl gali užkirsti kurdams kelią į nepriklausomybę, nors jie tikisi, kad padės. Artėjant referendumo datai, kurdų politikai ėmėsi labai intensyvios diplomatijos, siekdami užsitikrinti paramą savo nepriklausomybei, bet jokia valstybė nenori pyktis su galingomis šiame regione šalimis, tokiomis, kaip Turkija, Irakas, Iranas ir daugybė kitų.

ES ir JAV paragino kurdus atsisakyti referendumo, o Maskvos pozicija išlika dviprasmiška. Prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė: kurdų nepriklausomybė yra Irako vidaus politikos reikalas, todėl Rusija, nors ir turi senus, istorinius ryšius su šia tauta, nesikiš į šiuos procesus. Vis dėlto užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pavadino šį referendumą kurdų liaudies idealų išraiška. Rusijos konsulas Irako Kurdistane bendrai teigė, kad Rusija gerbs referendumo rezultus ir nepritaria toms šalims, kurios pasisako prieš tokį kurdų žingsnį. Vargu ar Rusijos atstovai nederino pozicijos.

Greičiau viskas yra kitaip: Maskva nusprendė imtis dvigubo žaidimo Kurdistane. Intensyvios kurdų diplomatijos pasekmėje Rusijos pusei buvo pažadėti labai pelningi kontraktai dujų ir naftos sektoriuje Irako Kurdistane. Rusijos kompanija „Rosneft“ pasirašė kontraktą 2017–2019 metams su kurdais, neklausdama Bagdado leidimo. Šių kontraktų apimtis gerokai viršija Vakarų šalių kompanijų sandorius regione.

Be to, „Rosneft“ gavo teisę tiesti dujotiekį iš kurdų regiono, kuris eksportuotų „žydrąjį kurą“ į Europos šalis per Turkiją. Taip Maskva pririša prie savęs ir Ankarą.

Kaip pažymėjo Rusijos dienraštis „Nezavisimaja gazeta“, tokiu būdu Maskvą visiškai tenkina ši dviprasmiška situacija su kurdų autonomija bei žaidimas su kurdų politikais.

Kremliui būtų labai priimtina, jeigu kurdai sutiktų su Irako premjero siūlymu įkurti Kurdistane ypatingą administracinį regioną su didele autonomija, kas, matyt, leistų Rusijai toliau tartis su vietos politkais dėl naftos ir dujų, Bagdadui tai tik stebint.

Kartu tai leistų parodyti dar daugiau supratimo Turkijos, Irano bei Irako pozicijai, nesukeliant kurdų separatizmo grandininės reakcijos kiekvienoje iš šių šalių.

Turkų politologas Ilyasas Kemaloglu atkreipia dėmesį į tai, kas mus atrodytų kaip visiškas paradoksas. Jis pabrėžia, kad Maskva, žinodama savo valstybės sudėtį etniniu atžvilgiu, pasisako už teritorinio vientisumo principo svarbą tarptautinėje teisėje ir politikoje, bet tik... nenori to principo taikyti buvusių Sovietų Sąjungos respublikų atžvilgiu, kur gyvena skaitlingos, palankios Maskvai rusakalbių mažumos.

Taip pat Rusija ir tokios šalys, kaip Iranas bei Sirija ar regiono sunitų valstybės, gerai suvokia: jeigu Irako Kurdistanas atsiskirtų, jo pagrindiniu partneriu taptų Izraelis. Kurdų šalis būtų viena iš nedaugelio regione, nesiekianti sunaikinti Izraelio.

Savo ruožtu Izraelis, užmegzdamas karinius, energetinius ir kitokius ryšius su Irako kurdais, pats įgauna rimtų kozirių kovoje su savo priešais – Iraku, Iranu bei Sirija, o kalbant apie Izraelio energetinį balansą, 77 proc. naftos atkeliauja būtent iš Kurdistano.

Taigi nuo Kirkuko naftos priklauso ne vienos šalies interesai. Neatsitiktinai V. Putinas, pareikšdamas, kad Maskva nesikiš į Kurdistano reikalus, įspėjo, kad, jei čia prasidėtų karas, nukentėtų daugelio šalių interesai, nes stipriai pakiltų kuro kainos rinkoje.

Ne mažiau svarbus yra kurdų referendumo grandininės reakcijos poveikis pasaulyje.

Kaip pastebi prancūzų „Liberation“, per kelerius metus referendumų dėl atsiskyrimo ar didesnių teisių regionams turėtų įvykti Danijoje (dėl Farerų salos ir Grenlandijos), Bosnijoje ir Hercegovinoje (Respublika Serbska), Naujojoje Kaledonijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje (Bugenvilis), Mikronezijoje, Vakarų Sacharoje.

Ne vienas regionas, paskelbęs apie atsiskyrimą, bet tarptautinės bendruomenės iki šiol nepripažintas, įskaitant Kalnų Karabachą, Pietų Osetiją, Abchaziją, irgi atidžiai stebi, kas vyksta kurdų ir katalonų kraštuose, tikėdamasis postūmio ir savo pripažinimui.

Suvokiant visa tai, nėra keista, kad pasaulis lengviau atsiduso, kai pasklido žinia, jog ir kurdų, ir katalonų lyderiai yra pasiryžę dar kelerius metus truksiančioms deryboms. Bet ar tai nėra tik pauzė prieš bręstančius didelius pokyčius pasaulyje ir tolesnę šalių fragmentaciją įvairiose mūsų planetos vietose?