Rusijos dezinformacijos kampanijos vakar ir šiandien: principai tie patys, galimybės – nesulyginamos

KGB (dabar – FSB) būstinė Maskvoje
KGB (dabar – FSB) būstinė Maskvoje
© SCANPIX
Michael Weiss | CNN
2017-10-13 13:09

Viskas prasidėjo nuo vienos sinagogos Kelne.

Per 1959 metų Kūčias du vyrai išpaišė maldos namų sienas svastikomis ir pridėjo užrašą „Vokiečiai reikalauja: žydai lauk“. Jau netrukus žydams imta anonimiškai skambinti telefonu ir grasinti, o žydų kapinės ir žydams priklausančios parduotuvės vienaip ar kitaip nukentėjo daugiau nei dvidešimtyje tuometinės Vakarų Vokietijos miestų ir miestelių.

Pasitelkiant ganėtinai šiurpią šiuolaikinę sąvoką senamadiškam fenomenui apibūdinti, tokie išniekinimai įgavo „virusinės žinutės“ pavidalą. Naujųjų metų pradžioje kritęs Trečiojo Reicho simbolis vėl pasirodė Niujorke, Londone, Paryžiuje, Stokholme, Osle, Milane, Kopenhagoje, Perte, Atėnuose, Buenos Airėse ir Bogotoje. Grafičių pasirodė ant Danijos karaliaus vasarnamio. Žydų kilmės Britanijos parlamentaras sulaukė grasinimo nužudyti.

Praėjus vos 14 metų nuo koncentracijos stovyklų išvadavimo, reakcija į tokį rasinės neapykantos atgimimą buvo staigi ir pikta. Vienas britų Lordų rūmų narys prisiekė asmeniškai surengti tyrimą apie Vakarų Vokietiją ir įsitikinti, koks yra „kylančios nacizmo bangos“ mastas buvusiame jos epicentre. Padorūs Vakarų Vokietijos gyventojai buvo pasibaisėję ir užsiėmė tokia savikritika, kuri buvo panaši į mazochizmą.

Michaelas WeissasAmerikos žiniasklaida iš naujo atvėrė iki galo nesugijusias žaizdas. „Bona nepajėgi panaikinti nacių nuodų“, skelbė „The New York Herald Tribune“ antraštė. Poetas Carlas Sandburgas liberalias pažiūras iškeitė į antifašistinį įkarštį. Bet kas, pagautas piešiantis Hitlerio simbolį, sakė jis, turėtų būti nubaustas mirties bausme.

Antisemitinė kampanija turėjo ir ekonominių pasekmių. Vokiečių kilmės darbuotojai buvo atleidžiami iš britų valdomų bendrovių, dalis kurių taip pat nutraukė kontraktus su partneriais Vakarų Vokietijoje. Atstatyta pokario tauta, kuri tik prieš ketverius metus prisijungė prie NATO, susidūrė su žeminančiu Aljanso įkūrėjų klausimu: ar Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vadovaujama valstybė pakankamai denacifikuota, kad nusipelnytų tokios strateginės privilegijos?

„Tarp 1959-ųjų Kūčių ir 1960-ųjų vasario vidurio, – vėliau prisiminė amerikiečių žurnalistas Johnas Barronas. – Vakarų Vokietijos pareigūnai užfiksavo 833 atskirus antižydiškus išpuolius. O tada epidemija baigėsi beveik taip pat staigiai ir paslaptingai, kaip ir prasidėjo. Policija sulaikė ir apklausė 234 asmenis. Analizuodami jų motyvus, pareigūnai nustatė, kad 24 proc. veikė skatinami „pasąmonėje slypinčių nacistinių motyvų“, 8 proc. buvo įkvėpti kraštutinių dešiniųjų ar kairiųjų pažiūrų, 48 proc. buvo alkoholikai ar banditai, 15 proc. buvo vaikai, 5 proc. turėjo dvasinių sutrikimų.“

Atrodė, kad bylą jau galima užversti, tačiau liko keletas keistų detalių, susijusių su pirmuoju šios epidemijos atveju Kelne. Du vyriškiai, įsiūbavę sienų paišymo bangą, priklausė nedidukei Vakarų Vokietijos neonacių partijai, tačiau, kaip nurodė J. Barronas, pareigūnai greitai nustatė, kad „jie dažnai lankėsi Rytų Vokietijoje, o vienas jų turėjo komunistų partijos ženkliuką, paslėptą po palto atlapu“.

Atskiras incidentas užfiksuotas, kai sulaikytas 22-ejų kitos fašistinės organizacijos iždinininkas prisipažino policijai, kad jis iš tiesų buvo Rytų Vokietijos agentas, pasiųstas infiltruotis į Vakarų Vokietijos kraštutinės dešinės gretas ir pakurstyti ten neapykantą žydams.

Visa tai sustiprino įtarimus Vakarų Vokietijos sostinėje Bonoje, jog vienalaikiai neapykantos nusikaltimai buvo ne vien paprastas atsitiktinumas.

Prireikė dar poros metų, kol perbėgėliai iš Rytų Vokietijos, įveikę Berlyno sieną, atskleidė visą tiesą apie „svastikos grafičių operaciją“.

O tai iš tiesų buvo operacija, sumanyta generolo Ivano Ivanovičiaus Agajanco, vadovavusio sovietinio KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos „D“ departamentui. „D“ reiškė „dezinformaciją“, o I. Agajancas, rūstus armėnas, labai gerai išmanė savo darbą. Per savo darbo metus jis organizavo klastojimą dokumentų, neva įrodančių amerikiečių Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) planus nužudyti Indonezijos prezidentą Sukarną ir nušalinti Turkijos kariškius ir politinius veikėjus, neparankius tuometinei valdančiajai centro dešinės Teisingumo partijai.

Prieš 58 metus surengta provokacija buvo taktinė sėkmė, tačiau strategiškai nepasiteisino. Vakarų Vokietija liko NATO ir išlaikė liberalią demokratinę santvarką, atsparią bandymams atkurti hitlerizmą, iki pat pergalingo susijungimo su rytine kaimyne.

Tačiau svastikos grafičių kampanija iki šios dienos išlieka puikus pavyzdys užnuodytų ginklų, kuriuos ištisus dešimtmečius naudojo ne vien sovietai, bet ir jų įpėdinis, buvęs KGB pulkininkas leitenantas, o dabar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, mėgindami paveikti Vakarų šalis, įskaitant ir Amerikos demokratijos kursą.

KGB simbolika

Kai kurių apžvalgininkų teigimu, Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu buvo Rusijos žvalgybos triumfas, daugiausiai paremtas Maskvos pastangomis platinti „melagingas naujienas“ (angl. „fake news“) ir užpirktomis reklamomis socialinėje žiniasklaidoje.

Tačiau toks požiūris ignoruoja tokių poveikio operacijų prigimtį. Jos, kaip ir bet kurioje aferoje, pirmiausiai remiasi taikinių troškimu būti apgautiems ar suklaidintiems, ar tiesiog pastūmėtiems ta kryptimi, kuria jie ir patys judėjo. Rusai buvo tik tiek efektyvūs, kiek jų paveikti amerikiečiai buvo pasirengę praryti jauką ar tiesiog nekritiškai nusiteikę. Tą patį galima pasakyti ir apie I. Agajanco tamsiuosius menus 1959 metais.

Kad Vakarai atrodytų silpni

Saugumietis I. Agajancas stebėjo, kad pirminė reakcija į antisemitizmo šuorą 1959 metais buvo pasibaisėjimas ir susigėdimas. Dėl to Vakarų Vokietija atrodė tik dar silpnesnė, įstumta į akliną gynybą. Jei vos keli nacių simboliai ir šūkiai sukėlė tarptautinę reakciją, įskaitant boikotus, ką galima būtų nuveikti su rimtesniu užkratu, nukreiptu į JAV sąjungininkų tinklą visame pasaulyje?

I. Agajancas netgi ėmėsi eksperimentų, įskaitant inscenizuotą pogromą, kad patikrintų savo antropologinę hipotezę. Jis pasirinko kaimą, įsikūrusį už maždaug 80 kilometrų nuo Maskvos, ir pasiuntė ten KGB agentų komandą.

„Vieną naktį, – savo knygoje „KGB: slaptasis sovietų slaptųjų agentų darbas“ rašė J. Barronas, – jie paišė svastikas, išspardė antkapius, rašė prieš žydus nukreiptus šūkius, o tada paspruko nepastebėti. Kaime įsitaisę KGB agentai, turėję stebėti žmonių reakciją, pranešė, kad daugelis buvo sukrėsti ar išgąsdinti, kai išvydo svastikas. Tačiau nacių simbolikos pasirodymas taip pat pabudino latentinį kai kurių rusų antisemitizmą ir paskatino juos savo ruožtu griebtis prieš žydus nukreiptų veiksmų. Praėjus vos kelioms savaitėms nuo šio bandymo sovietiniame kaime, KGB pradėjo pagrindinę operaciją, remdamiesi Rytų Vokietijos ir savo pačių agentais Vakarų Vokietijoje bei kitose pasaulio vietose.“

Kryptingai veikę agentai tik kurstė, tačiau patys socialinių patologijų neišsigalvojo. Taigi galimybė įtikinamai neigti savo kaltę buvo įdiegta pačioje operacijos šerdyje. Kas galėjo supainioti antisemitizmo sugrįžimą į Centrinę Europą su svetimos vėliavos operacija, vykdoma iš centro Maskvoje? Ir kiek tai yra svetima vėliava, jei, kaip paaiškėjo I. Agajancui, vieno uždegto degtuko pakanka, kad kiltų didelis gaisras?

Derlinga dirva

Dezinformacija, kaip ją praktikavo sovietų, o dabar Rusijos saugumo tarnybos, geriausiai veikia, kai jos stumiamas melas yra panašus į tiesą, tegu ir įsuktą į netiesos rūbą. Poetas Williamas Blake’as tai išreiškė geriau, nei kada būtų įstengęs KGB šefas Jurijus Andropovas, parašęs eilutes „Tiesa, išsakoma su blogais ketinimais,/ Nugali visus melus, kokius gali sugalvoti“.

Neįtikėtinos konspiracijos teorijos – kad CŽA sukūrė AIDS, siekdama sunaikinti didmiesčių centrų juodaodžių gyventojų bendruomenes, taip pat nužudė Johną F. Kennedy – gali pavirsti miestų mitologijos dalimi arba Oliverio Stone’o biografiniais filmais.

Išmanesnėms pastangoms pakenkti Vakarams reikalingos geresnės žinios apie Vakarus ir pagrindinius jų socialinių bei politinių įtampų taškus. Visada lengviau kažką pajungti savo reikmėms, negu sukurti iš naujo. Kadangi neonacių atgimimas buvo reali problema 1959 metų Vakarų Vokietijoje, nors ir ne tokia didelė, kaip pabrėžė I. Agajancas, svastikos grafičių operaciją sėkmė lydėjo mažiausiai dviem aspektais.

Pirmiausia ji pakenkė ir sabotavo priešininko šalį, ko ir buvo siekiama. Be to, tai padėjo „Rytų Vokietijai pateikti save kaip taiką mylinčią antifašistinę valstybę“, savo naujoje knygoje „Rusija ir Vakarų kraštutinė dešinė: juodasis tango“ teigia Vienoje įsikūręs Europos kraštutinės dešinės tyrėjas Antonas Šechovcovas (Antonas Shekhovtsovas).

Kaip ir daugelis kitų KGB operacijų, ši turėjo svarbų privalumą – Freudo projekciją. Vakarai buvo kaltinami tuo, kas iš tiesų buvo būdinga Rytams. Kaip primena A. Šechovcovas, komunistinis Rytų Vokietijos režimas nevengė reabilituoti ir panaudoti buvusių Hitlerio agentų, kad šie agituotų už savo naująją socialistinę tėvynę. Komunistų kontroliuota Vokietijos nacionaldemokratinė partija (NDPD), pavyzdžiui, „6-ajame dešimtmetyje padėjo įkurti daugelį interesų grupių, laikraščių ir buvusių karininkų studijų būrelių“, išnaudodama savo kontaktus tarp buvusių nacių ir Vermachto karininkų, teigia jis. „Šiais tikslais NDPD kiekvieną mėnesį iš sovietų banko gaudavo po 700 tūkst. Rytų Vokietijos markių“, rašo A. Šechovcovas.

Praėjus beveik 60 metų, tokios kaltės projekcijos atrodo dar drąsiau. Tuo pačiu metu, kai šiuolaikinės Rusijos valstybės propaganda nepailsdama piešia Baltijos šalis ar Ukrainą, kaip neva valdomas fašistinių režimų, ji net nebando pernelyg slėpti savo paramos Europos kraštutinės dešinės organizacijoms nuo Vengrijos antisemitinės partijos „Jobbik“ iki Italijos „Šiaurės lygos“ ir Prancūzijos „Nacionalinio fronto“.

Ryškiausias šių grupių žvaigždes asmeniškai Maskvoje priima buvęs KGB karininkas Sergejus Naryškinas. Ne taip seniai jis buvo Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas ir paties prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas, o dabar vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai SVR. (2014-aisiais „Nacionalinis frontas“ gavo 9 mln. eurų paskolą iš „First Czech-Russian Bank“ – dabar jau bankrutavusios finansų institucijos, kuri buvo susijusi su Genadijumi Timčenka, sankcijų nusipelniusiu rusų oligarchu iš V. Putino artimiausios aplinkos.)

Dalis Kremliaus „toleruojamos“ arba „sisteminės“ opozicijos yra tobulai netiksliai pavadinta Rusijos liberalų demokratų partija, jau seniai laikoma KGB kūdikiu. Jai vadovaujantis juokdarys reakcionierius Vladimiras Žirinovskis yra rašęs apie troškimą atkurti Rusijos imperiją su kolonijomis šiandieninėje Turkijoje, Afganistane ir Irane, o tarp savo partnerių užsienyje turi apsčiai Holokausto neigėjų.

Tuo pačiu metu Kremlius daug energijos skiria formuodamas tokį įvaizdį, kuris natūraliai pritrauktų kuo daugiau kraštutinės dešinės ekstremistų iš užsienio. Daug neigiamai kalbama apie homoseksualumą, musulmonų imigraciją, „Arabų pavasarį“, NATO, Europos Sąjungą ir, visų pirma, Amerikos dominuojamą pasaulinę tvarką. Tenka pripažinti, kad Kremlius sėkmingai atspėjo, jog tiek daug amerikiečių pritars tokiai pasaulėžiūrai.

KGB (dabar – FSB) būstinė Maskvoje

Įsikišimas į JAV rinkimus

Šiomis dienomis gana sudėtinga atsiversti JAV dienraštį ar naujienų portalą ir ten nerasti kokio nors naujo straipsnio apie įrodymus, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, klausančios buvusio KGB karininko V. Putino, įsikišo į praėjusių metų JAV rinkimus, pirkdamos demografiškai atitaikytas reklamas socialinės žiniasklaidos platformose arba apsimetinėdamos įvairių, o kartais prieštaraujančių viena kitai politinių pažiūrų amerikiečiais.

Pagrindinis tikslas nesikeičia: siekiama pavaizduoti supergalybę, pasmerktą nuosmukiui, krečiamą smurtingų rasinių konfliktų, plėšiamą įtakingos plutokratijos ir varginamą imperinio persitempimo simptomų.

Vos už 100 tūkst. dolerių, kiek, skelbiama, Rusijos agentai išleido „Facebook“ reklamoms, galima buvo pasiekti šimtus milijonų žmonių, „The Washington Post“ sakė viena skaitmeninės rinkodaros įmonė.

Pati „Facebook“ tinklą valdanti bendrovė, patekusi į rimtą viešųjų ryšių krizę, buvo priversta JAV Kongresui perduoti duomenis apie 470 su Rusija siejamų paskyrų, tęsiantis parlamentiniam tyrimui dėl Rusijos įsikišimo į JAV rinkimų sistemą. Ji teigia, kad padarytos žalos įvertinimas esąs pernelyg dramatiškas, o priešiškos užsienio valstybės pirktą reklamą JAV matė gal tik apie 10 mln. žmonių.

Netikros socialinių tinklų paskyros, iš kurių daugelis yra siejamos su daug dėmesio susilaukiančia Interneto tyrimų agentūra Sankt Peterburge, prisistatė karštais teisės į ginklus šalininkais, seksualinių mažumų teisių aktyvistais, Amerikos musulmonų bendruomenės aktyvistais, Teksaso ir Kalifornijos secesionistais, D. Trumpą palaikančiais Floridos gyventojais ar Žaliųjų partijos kandidatės JAV prezidento rinkimuose Jill Stein rėmėjais, kurių, pasirodo, išties pasitaiko realiame pasaulyje.

Kaip skelbė CNN, „su Rusija siejamos feisbuko reklamos konkrečiai taikėsi į Mičiganą ir Viskonsiną, dvi valstijas, svariai prisidėjusias prie D. Trumpo pergalės praėjusių metų lapkritį, pasak keturių šaltinių, gerai susipažinusių su situacija“. D. Trumpo persvara Mičigane siekė 10 700, o Viskonsine – 227 000 balsų. Tai yra mažiau nei 1 proc. viso rinkėjų skaičiaus šiose valstijose, kuriose paskirstyti 26 iš 538 JAV Rinkikų kolegijos balsų.

Vienas įdomiausių pavyzdžių – kaip Rusijos agentai apsimetė nebeaktyvios nevyriausybinės organizacijos „Jungtiniai Amerikos musulmonai“ („United Muslims of America“) aktyvistais. „The Daily Beast“ aprašė šios feisbuko grupės, kuri „nebuvo nei jungtinė, nei musulmoniška, nei amerikietiška“, pastangas įtikinti sekėjus, jog JAV senatorius Johnas McCainas įkūrė „Islamo valstybę“ (IS), o Osama bin Ladenas buvo CŽA agentas.

Bene didžiausia operacijos sėkmė buvo feisbuko grupė „Blacktivist“, kuriai pavyko surinkti daugiau sekėjų negu tikrajam juodaodžių antidiskriminacinio judėjimo „Black Lives Matter“ puslapiui. „Blacktivist“ skelbė palaikanti „Black Lives Matter“ idėjas, kvietė visus šalies žmones į mitingus ir demonstracijas prieš policijos brutalumą ir rasizmą. Grupės administratoriai netgi įtikinamai pademonstravo nuostatą, kai įžvalgus Baltimorės pastorius pradėjo kaltinti juos, kad užsiima neaiškiais reikalais, o gal net atstovauja užsienio jėgoms.

„Mums jau gana valdžios neišmanėliškumo ir sistemos, kuri netarnauja juodaodžiams“, – buvo skelbiama „Blacktivist“ feisbuko grupėje, kuri valdoma iš Rusijos. Taip buvo reklamuojamas labai realus protesto maršas Baltimorėje, surengtas policijos areštinėje nuo patirtos stuburo traumos mirusiam Freddie Gray atminti. Renginį plačiai nušvietė tas pats Rusijos propagandos transliuotojas RT, savo laidose pristatantis JAV „baltųjų viršenybės“ judėjimo lyderį Richardą Spencerį „Sirijos ir Libijos ekspertu“.

Kaip technologija viską pakeitė

Kas ryškiausiai skiria I. Agajanco ir V. Putino eras, tai technologinės inovacijos.

Norint surengti svastikos grafičių operaciją, prireikė labai daug darbo. Ištisus mėnesius buvo planuojama logistika, surengtas eksperimentas SSRS kaime, užverbuoti, apmokyti ir finansais aprūpinti būtent tie Rytų Vokietijos gyventojai, kurie buvo pajėgūs įsiskverbti į Vakarų Vokietijos neonacių grupes ir įvykdyti savo misiją.

Palyginkite, kaip lengvai sukuriamos netikros feisbuko ir tviterio paskyros ar, apeinant taisykles, perkama politinė reklama.

Ne veltui aukšto rango Kremliaus patarėjas Andrejus Kruckichas palygino Rusijos šiuolaikinę informacinę karybą su sovietų atominės bombos bandymu. Juk jam ir jo sėbrams pavyko paneigti utopinę svajonę, kad internetas neišvengiamai taps didesnės demokratizacijos ir politinių horizontų išplėtimo įrankiu.

„Įsitinklinimas“ iš tiesų tik dar labiau prisidėjo prie politinių getų formavimosi ir padėjo piktavaliams autoritarams ne rečiau, negu pokyčių siekiantiems revoliucionieriams.

Galiausiai KGB įpėdiniai tiesiog išnaudojo žmogiškąją prigimtį. Dar Aleksandras Gercenas, didysis XIX amžiaus rusų liberalas, sakė, jog labiausiai ateityje baiminasi „Čingischano su telegrafu“.

Michaelas Weissas yra CNN nacionalinio saugumo analitikas, knygos „ISIS: teroro armijos viduje“ autorius.