Vandens ledo egzistavimo klausimas Marso pusiaujo regionuose lieka neatsakytas

Marsas
Marsas
© NASA
Konstanta.lt
2017-10-12 08:52

Nors šiuo metu Marse aktyvių ugnikalnių nėra, praeityje jų tikrai buvo. Ir augo jie labai lėtai, palyginus su žemiškais analogais.

Ištyrę 6 meteoritus, kurie pasiekė Žemę po 10 milijonų metų trukusios kelionės iš Marso, mokslininkai nustatė, kad jie visi buvo išmušti to paties asteroido smūgio. Tačiau meteoritų amžiai skiriasi ir apima 93 milijonų metų periodą.

Tai reiškia, kad uolienos, iš kurių jie buvo išmušti, po truputį augo per tokį laikotarpį. Tyrėjai taip pat nustatė, kad tuo metu toje vietoje esantis ugnikalnis augo vos 0,4-0,7 metrų per milijoną metų greičiu. Užaugti iki dabar matomo aukščio tokiu greičiu Marso ugnikalniams reikėtų milijardų metų – tūkstantį kartų daugiau, nei Žemės ugnikalniams susiformuoti.

Toks didžiulis skirtumas paaiškinamas tektoninių plokščių Marse nebuvimu – Žemėje plokščių judėjimas dažnai sudaro puikias sąlygas formuotis ugnikalniams, o Marse to nėra. Taip pat tai reiškia, kad praeityje Marso vulkanizmas buvo aktyvesnis, nes kitaip aukščiausi ugnikalniai nebūtų spėję susiformuoti per Saulės sistemos gyvavimo laiką. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Communications“.

Net trys atradimai susiję su vandeniu Marse. Marso apžvalgos zondo (MRO) nuotraukose identifikuotas regionas Eridanijos baseine, kuriame esančios uolienos greičiausiai susiformavo 500-1500 metrų gylyje po vandeniu.

reklama

Eridanijos baseine kadaise buvo didžiulė jūra, taigi dabar matome jos dugną. Maža to, uolienos greičiausiai formavosi, kai pro jūros plutą skverbėsi karšta medžiaga iš mantijos. Toks scenarijus yra labai panašus į Žemėje egzistuojančias hidrotermines angas, prie kurių galbūt formavosi pirmoji gyvybė.

Be to, panašus ir amžius – Eridanijos baseino dugnas yra 3,8 milijardo metų amžiaus. Taigi šis atradimas gali padėti suprasti, kaip atrodė pirmosios gyvybės užsimezgimo vietos Žemėje. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Communications“.

Prieš maždaug 3,6 milijardo metų Marsas pradėjo sparčiai vėsti, o jo atmosfera – retėti. Tačiau dar prieš 3,5 milijardo metų Gale krateryje, kurį tyrinėja „Curiosity“, buvo daug vandens. Kaip jis galėjo išlikti? Vienas galimas atsakymas – periodiniai metano dujų išsiveržimai iš Marso plutoje esančių rezervuarų.

Marso ašies posvyris į orbitos plokštumą kinta daug sparčiau ir ekstremaliau, nei Žemės; dėl to stipriai kinta planetos klimatas ir metano klatratai gali įšilti tiek, kad išleidžia dujas į atmosferą. Skaičiavimai rodo, kad ankstyvajame Marse galėjo susiformuoti pakankamai metano, kuris vėliau palaikė skystam vandeniui tinkamas atmosferos sąlygas, net kai bendras atmosferos slėgis smarkiai krito.

Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.

Prieš porą savaičių buvo paskelbta Marso pusiaujo stebėjimų analizė, rodanti, kad ten gali būti daug vandens ledo, slypinčio porėtuose smėlynuose. Tačiau kita tyrėjų grupė, išnagrinėjusi tuos pačius duomenis, priėjo išvadą, kad juos galima paaiškinti ir visiškai be vandens ledo.

Pagrindinis argumentas yra susijęs su vėjo suneštų smėlio sankaupų porėtumu. Pirmajame tyrime teigta, kad porėtumas byloja apie vandens ledo egzistavimą tarp smėlio dalelių, nes kitu atveju smėlynai būtų stipriai susispaudę.

Tačiau nauja analizė rodo, kad Marso sąlygomis smėlynai gali išlikti porėti daugybę milijonų metų ir be ledo. Taigi kol kas vandens ledo egzistavimas Marso pusiaujo regionuose lieka neatsakytas klausimas.

Tyrimo rezultatai publikuojami „Geophysical Research Letters“.