Fotomenininkas Požerskis: jauti, dar turi kelis posūkius, o paskui jau prasideda tiesioji

Romualdo Požerskio paroda „Paslaptingas Bangladešas“
Romualdo Požerskio paroda „Paslaptingas Bangladešas“
  © Organizatoriai

„Ir nauja, ir sena fotografija eina šalia. Taip pajunti fotografijos fenomeną – realybės fiksavimą. Jeigu tą suvoki, tada nereikia jos nei moduliuoti, nei apdirbti, nei perdirbinėti. Pats realybės faktas, jei jis gerai užfiksuotas, su įdomia šviesa, psichologija, situacija, su laiku įgauna vis didesnę vertę. Mirtis, laikas ir fotografija yra sujungti“, – kalbėjo šalyje ir užsienyje pripažintas fotomenininkas Romualdas Požerskis, spalio pradžioje Kauno miesto muziejuje atidaręs parodą, sudarytą iš dviejų kelionių po Bangladešą parsivežto fotobagažo.

„Kelionės man padedas suprasti – tėvynė yra brangiausias dalykas“

Ką Bangladeše atradote sau, kad antrąkart į jį sugrįžote?

Prieš trejus metus lankėmės Indijoje, paskui Bangladeše, – sakė 2016 ir 2017 metais šioje Azijos šalyje su skirtingų šalių fotografų grupe lankęsis R. Požerskis. Spalio pradžioje Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje su Gabrielės meno galerija pristatė parodą „Paslaptingas Bangladešas“. –

Ši šalis įdomi tuo, kad jų fotografai yra labai garsūs pasaulyje. Antra, ten turizmas yra nulinis, turistų joje labai nedaug, todėl žmonės ten yra nuoširdūs, natūralūs, noriai fotografuojasi, bet už tai neprašo pinigų, neįkyrūs kaip Indijoje. Čia jie visi „mobilūs“, turi mobiliuosius telefonus, nors yra ištisi kaimai, gyvenantys be elektros.

Man patiko, kad jie nustemba pamatę baltą žmogų ir neįkyriai bando nusifotografuoti. Bangladešo žmonių žvilgsnis, sėdėsena, elgesys rodo, kad jie yra orūs, nesižeminantys. Jie taip pat yra labai darbštūs.

Važiuojant per šalį, nemačiau, kad kur vyrai sėdinėtų ir kaip Turkijoje gertų arbatą. Nuo penkių metų vaikai pradeda dirbti kaip suaugę, sunkų fizinį, kartais nuodingą, darbą. Jie ten įdomiai juos pasiskirstę. Vienas kaimas džiovina ryžius, o visos šeimos gyvena kartu tarp tų džiovyklų. Antrame kaime žiedžia puodus, kitame plytas gamina, dar kitur – audinius dažo. Kur bežiūrėsi, kur beužeisi kiekviename kieme pamatysi dažymo procesą.

Kaip suprantu, Jums visada įdomūs žmonės, jų veidai, nes parodoje daug portretų?

Šita paroda, pirma, yra duoklė brazilų fotografui Sebastião Salgado (prieš trejus metus apie jį pristatytas filmas „Žemės druska“). Jis irgi yra daug fotografavęs Bangladeše, ypač laivų ardymą, kai jie per potvynį priplukdomi į krantą, o atoslūgio metu pjaustomi.

Jis man labai patinka, dėstydamas universitete – R. Požerskis yra Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinės katedros profesorius, – S. Salgado irgi pristatau, nes jis man yra fotografas numeris vienas.

Taigi šia paroda, tam tikra prasme, atiduodu jam duoklę. Antra, remiuosi klasikine Lietuvos fotografijos mokykla, kurios pagrindinis šūkis yra „kaip gyveni žmogau?“. Kokios yra tavo laimės, nelaimės, kuo džiaugiesi, kokie tavo vargai, kasdienybė?

Šitoje parodoje yra dirbančių, vargstančių žmonių. Fotografavau juos turguose, geležinkelio stotyse, gamyklose, laukuose. Taip atsiskleidžia, kaip Bangladešas gyvena. Ten nėra nė vieno nacionalinio parko, nė vieno architektūros paminklo. Atvirai sakant, ten nelabai yra į ką žiūrėti. Jei nusileidus Indijoje, kvepia kariu, čia atsiduoda pelėsiais, dulkėmis, pelkėmis kaip Rusnėje būna drėgną rudenį, bet Bangladeše dar šis susimaišęs su pramonės tvaiku.

Per keturis fotografavimo dešimtmečius tiek atvaizdų jūsų galvoje, tiek patirčių prisikaupė, kad nori nenori imate lyginti, kaip dabar palyginote orą su Rusnės drėgme? Bangladeše ieškojote panašumų ar skirtumų ir ką atradote?

Man ten labai gražūs tėvų ir vaikų, senelių ir vaikų santykiai. Pavyzdžiui, Lietuvoje atlaiduose tą patį matydavau, kai seneliai ar senelės veda vaikus į atlaidus.

Bangladeše fotografavau ir kelias religines šventes. Krišnaitų pavasario, prabudimo, meilės, gundymo šventę ir kitą, kai į sostinę Daką suvažiavo apie keturi milijonai musulmonų maldininkų. Mes negalėjome įeiti į tą teritoriją, vis tiek nuėjau žemyn ir fotografavau, kaip jie meldžiasi. Maniau, neleis, bet jie į mane nekreipė dėmesio, nerodė jokių ženklų, kad negalima, agresyvumo iš jų pusės nemačiau.

Esate prisipažinęs, kad fotalbumas „Atlaidai“ – jums vienas brangiausių, dabar vėl į kitų religijų atstovų susibūrimus lindote, ko ten tarp besimeldžiančiųjų ieškote?

Atlaidai, pirma, yra didelis susibūrimas, masė žmonių, eitynės, procesijos, vėliavos… Antra, ten yra dvasingumas. Anksčiau atlaiduose buvo ir katalikybės, ir pagonybės, kai po pamaldų ant žolės užkąsti susėsdavo, pirmą „čierkiuką“ dievams nuliedavo.

Lygiai tie patys Sąjūdžio įvykiai – masė žmonių, vėliavos, dvasingi veidai, susikaupimas, rimtis, ryžtas, tvirtybė, ką matydavau ir atlaiduose. Dar labai keistas yra „Degančio žmogaus“ festivalis (Amerikoje kasmet rengiamas alternatyvaus meno festivalis „Burning Man“ – red. pastaba). Tai irgi panašūs atlaidai, tik jie vyksta dykumoje. Ten daug keistų žmonių suvažiuoja į dykumą, kad irgi atliktų tam tikrus ritualus.

Mes su kolegomis, kartu vykusiais į Bangladešą, jį vienareikšmiškai pavadinome turistų rojumi. Tiek ten daug egzotinės medžiagos, faktūros, veidų, situacijų…

Iškabinote fotografijas kitiems apžiūrėti, patirti, o kokių prisiminimų ir patyrimų pačiam liko?

Man visada yra noras pažinti, ko nesu matęs. Šiuolaikinis modernistinis menas, kurį matau aplink save, nekontaktuoja su realiu pasauliu. Uždaroje erdvėje jis pats sau yra gražus.

Todėl man kyla noras nuvažiuoti ten, kur verda tikras gyvenimas. Pamatai šeimą su keturiais vaikais, kurie nuo penkių metų dirba po dvylika valandų į dieną, moterims uždeda ant galvos 40 kilogramų krepšius, o jos lieknos, gražios, gražiai apsirengusios, nors labai sunkiai dirba… Tai yra stebuklas.

Bangladešas, kad ir koks jis būtų fotografiniu požiūriu įdomus ir egzotiškas, džiaugiamės, atėjus dienai skristi į namus. Ir maistas, ir aplinka – viskas ten kito pasaulio, ten gali pabūti, bet ne priprasti. Trūktų mūsų žalumo, kad ir lyjančios gamtos, lietuviško žodžio, kuris iki šiol skamba. Čia namai, čia jautiesi ramiai. Kelionės man padeda suprasti – tėvynė yra brangiausias dalykas.

„Ir nauja, ir sena fotografija eina šalia“

Kai sovietiniais laikais pamatėte pirmus atlaidus, kai pradėjote juos fotografuoti, tai padėjo jums suvokti, kad esate disidentas. O kaip yra dabar – su kuo ir prieš ką esate ar kovojate?

Kovoti nereikia, užtenka būti opozicijoje. Visi tikrieji menininkai tarybiniais laikais buvome, vieni agresyviai, kiti mažiau agresyviai. Mūsų kūryba ir buvo opozicija.

Dabar nėra Lietuvoje nė vienos politinės partijos, kuri nebūtų padariusi grubių ekonominių klaidų, bet man nepatinka, kad nė viena nenori to pripažinti. Visų tų klaidų išvada – emigracija, didžiulė nelaimė Lietuvai. Dėl to yra nusivylimas. Antra vertus, gal bus reemigracija, vyks grįžimas.

O su valdžia visada yra toks santykis – arba būni rūmų menininkas, arba esi opozicijoje. Rūmų menininkui – paprasčiau, jį valdžia išlaiko, bet opozicija yra prasmingiau. Nereikėtų su jokia valdžia kariauti ir su jokia per daug draugauti. Turi suvokti, kad jie yra laikinai, pabus ketverius metus, dar kažkiek, ir pasikeis. Svarbiausia yra tai, ką darai.

Su mano darbais yra taip – baigiu išsemti savo archyvą, mėnesio pabaigoje bus mano knygos apie tarybinių laikų baikerius „Neramūs keliautojai“ pristatymas ir paroda. Paskui pasirodys albumas „Motokrosas“.

Archyve dar liko kelios temos. Viena iš jų – apie kolegas. Jie yra tokio amžiaus, kad bet kada gali išeiti. Turime idėją su Tomu Pabedinsku (jis yra mano knygų arba sudarytojas, arba tekstų autorius) su jais padaryti interviu, surinkti jų istorijas. Norime senose fotografijose atskleisti, kaip draugavome šeimomis, kaip fotografavome, kaip kūrėme, kaip ūžėme ir siautėjome. Buvome paprasti žmonės, turėjome savų problemų gyvenime, bet kūryba buvo svarbiausia.

Juk ir pats baikeris buvote?

Taip, todėl knyga pasirodys su mano dienoraščiu. Jis bus apie Romo Kalantos susideginimą, mūsų solidarumą, Čekijos okupaciją.

Gali apimti liūdesys, suvedinėjant sąskaitas su praeitimi, tvarkant archyvus, nes taip su kiekviena tema tarsi ir atsisveikinate?

Jauti, dar turi kelis posūkius, o paskui jau prasideda tiesioji, artėja finišas, - savo žodžius juoku palydi fotomenininkas. – Turi viską užbaigti, tvarkytis archyvą. Kokius keturis-penkis metus esu suplanavęs, savo laboratorijoje pats spausdinsiu savo darbus. Dabar turiu apgalvoti kokius, o paskui to nebedarysiu.

Archyvų tvarkymas yra darbas su praeitimi, dėstymas studentams – su ateitimi, o kas yra dabartyje?

Viskas yra šalia. Studentai ir dabar padeda, kabina parodą, – kai kalbamės vienoje iš Kauno muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriaus salių, kur po kelių valandų atidaryta paroda, R. Požerskio studentai baigia kabinti fotografijas. –

Dirbant su studentais, reikia sekti naujienas, žinoti, kas vyksta šiuolaikiniame mene, technologijose. Neseniai buvau San Franciske, perėjau muziejų parodas, ten labai geros fotografijos galerijos. Ta nauja informacija naudinga ir man, ir studentams.

Šiuo metu atsidarė mano paroda „Klaipėdos senamiestis“, kaip uostamiestis atrodė 1976 metais. Ten spalio gale vyks mano kūrybinis vakaras. Dabar Kaune pristatau šiuolaikinę fotografiją apie Bangladešą. Ir nauja, ir sena fotografija eina šalia.

Senoji yra su savo istoriniu atspalviu ir kvapeliu, taip pajunti fotografijos fenomeną – realybės fiksavimą. Jeigu tą suvoki, tada nereikia jos nei moduliuoti, nei apdirbti, nei perdirbinėti. Pats realybės faktas, jei jis gerai užfiksuotas, su įdomia šviesa, psichologija, situacija, jis su laiku įgauna vis didesnę vertę.

Latvijoje skaitysiu apie tai paskaitą, kas yra fotografija, - ar mirusio laiko ar naujos gyvenimo akimirkos užfiksavimas. Mirtis, laikas ir fotografija yra sujungti.

Galima Jus pavadinti jautriu ir įžvalgiu stebėtoju su fotoaparatu, bet to būtų per mažai. Be filosofinės gelmės tos užfiksuotos akimirkos būtų „plokščios“, beprasmės?

Fotografija kaip ir kiti meno kūriniai turi formą ir turinį. Labai gerą eilėraštį poetas gali perskaityti labai blogai, o aktorius – įtaigiai. Kūrinys yra tas pats. Fotografijoje turinys yra tai, ką fotografuoju, o forma – kaip tai darau, ar įtaigiai, ar nuobodžiai, ar visiškai beviltiškai. Kai sujungi turinį ir formą, laikas dar priduoda savo.

Kuris menas, be fotografijos, pačiam yra artimas, padeda kiek atitrūkti nuo savo, kolegų ar studentų darbų?

Mane domina senieji, viduramžių ar renesanso laikų, menai. Labai mėgstu karo filmus ir karo istoriją. Dokumentiniai filmai, kariškių dienoraščiai man yra kaip poilsis. Skaitai, ir tiesiog ilsiesi, suvoki, kad karas arba mirtis visada čia pat.

O šiaip labai kinas patinka. Jeigu įdomiai pastatytas, tada jis – menų menas. Ten yra ir turinys kaip literatūroje, ir vaidybos kaip teatre, yra šviesa, operatorinis darbas, garsas. Tai yra visų menų „miksas“. Režisieriai stebi fotografiją, daug iš jos ima.

Bet man fotografijoje yra absoliučiai visko. Man „pilnai“ jos galimybių užtenka save realizuoti – ir pateikti visuomenėje, ir išreikšti man svarbius mąstymo momentus, pilietinę poziciją, gyvenimo suvokimą. Fotografija man yra pati geriausia meno šaka ir man geriausiai tinkama, - sakė fotomenininkas R. Požerskis. Kauno miesto muziejuje atidaryta paroda „Paslaptingas Bangladešas“ veiks iki lapkričio 5 dienos.

Fotomenininkas Požerskis: jauti, dar turi kelis posūkius, o paskui jau prasideda tiesioji

Romualdo Požerskio paroda „Paslaptingas Bangladešas“
+11