Seime – siūlymas vienodai finansuoti valstybinius ir privačius darželius, mokyklas

Vaikų darželis (S.Žiūros nuotr.)
Vaikų darželis (S.Žiūros nuotr.)
© Savivaldybė

Vaikus į mokyklas ir darželius vedantys tėvai moka mokesčius švietimui finansuoti. Tačiau pasirinkę privačias įstaigas, už mokslą susimoka antrą kartą. Šią savaitę Seime užregistruotas įstatymo projektas, siūlantis nevalstybinėms ugdymo įstaigoms skirti tokio pat dydžio ūkio lėšas, kaip ir valstybinėms. Pokyčių siekiantys politikai ir tėvų organizacijos sako, kad taip nevalstybiniai darželiai ir mokyklos taps prieinami visiems, kritikai atkerta – socialinė atskirtis tik didės, jei nebus saugiklių.

Sėkmės pavyzdžiu laiko katalikiškas mokyklas

Vienodas valstybinių ir nevalstybinių darželių, mokyklų finansavimas leistų tėvams rinktis geriausią ugdymą pernelyg nepaploninat piniginių. Tokį įstatymo projektą šią savaitę įregistravo vienuolika skirtingoms frakcijoms priklausančių Seimo narių. Nevalstybinėms ugdymo įstaigoms siūloma skirti tokio pat dydžio ūkio lėšas, kaip ir valstybinėms arba įsteigtoms savivaldybių.

Šiuo metu nevalstybiniai darželiai ir mokyklos gauna mokinio krepšelį ar jo dalį, kitos išlaidos gula ant tėvų pečių.

Vaikų, kurie lanko nevalstybinius darželius ir mokyklas, skaičius Lietuvoje auga, nors vis dar išlieka mažiausiais Europos Sąjungoje. Tėvai ieško šiuolaikiniams vaikams labiausiai pritaikytų ugdymo vietų – nuo lauko darželių iki darželių, kuriuose labiausiai vertinamas skaitymas ar etninis ugdymas, nori, kad šie mokytųsi suaugusiųjų pasaulėžiūrą atitinkančioje aplinkoje, galėtų rinktis vegetarinį maistą.

reklama

„Teikdami šį pasiūlymą, žiūrėjome į Europos šalis, kuriose valstybinis ir privatus švietimas finansuojamas vienodai, nediskriminuojant tėvų iniciatyva ar kitų bendruomenių įsteigtų privačių mokyklų ir darželių. Mes kaip šalis tikrai laimėtume, jeigu paskatintume finansuoti organizacijas, atliepiančias individualius vaikų poreikius.

Ne paslaptis, kad daug tėvų neišgali leisti savo vaikų į privačias mokyklas dėl pakankamai didelių įmokų, finansavimo suvienodinimas padidintų ne tik pagal alternatyvias metodikas dirbančių mokyklų ir darželių prieinamumą, bet apskritai – į kokybę orientuotų įstaigų prieinamumą nepasiturinčioms šeimoms“, – apie projektą Alfa.lt pasakojo ne pirmą kartą tokį pasiūlymą teikiantis parlamentaras Gintaras Steponavičius.

Katalikiškos nevalstybinės mokyklos, pasak jo, Lietuvoje gauna tokį patį finansavimą kaip ir valstybinės, pagal susitarimą su Šventuoju Sostu skiriamas ir mokinio krepšelis, ir tokia pat ūkio lėšų suma. „Įmokos yra labai nedidelės, o kai kuriais atvejais tiesiog simboliškos“, – pastebėjo G. Steponavičius.

Už švietimo paslaugas savo mokesčiais jau „atsiskaitę“ tėvai laisviau rinktis valstybinį ir nevalstybinį švietimą gali Švedijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitose šalyse.

Privačių darželių ir mokyklų kainos mažėtų?

„Dėjome labai daug pastangų ne vienerius metus, kad toks įstatymo projektas atkeliautų į Seimą. Dabar tikėsimės kitų Seimo narių tinkamo vertinimo“, – Alfa.lt sakė šios idėjos įgyvendinimo siekiančios organizacijos „Lietuvos tėvų forumas“ vadovas Audrius Murauskas.

Tėvai, pasak jo, įstatymų įtvirtinta galia turi pirmenybę parenkant vaikų mokymą, atsakomybę rasti tinkamą ugdytoją. „Neturėtų būti jokių trukdžių pasirinkti tinkamą ugdytoją, bet šiandien situacija tokia, kad valstybė garantuoja nemokamą ugdymą tiktai tiems, kurie lanko valstybines ugdymo įstaigas. Tie, kurie lanko nevalstybines, yra diskriminuojami finansiniu atžvilgiu. Norint lankyti nevalstybinę ugdymo įstaigą, yra privalu mokėti papildomai. Valstybė finansuoja tik apie pusę reikalingos sumos, duoda ugdymo krepšelį; finansuojamos su ugdymu susijusios lėšos, bet ne ūkis – patalpos, apšvietimas, komunalinės išlaidos. Aplinka, kurioje ugdomas vaikas, finansiškai neišlaikoma, ir ją tenka išlaikyti tėvams“, – savo požiūriu pasidalijo tėvus vienijančios organizacijos, raginančios pasirašyti elektroninę peticiją dėl finansavimo pokyčių, atstovas.

Tokias ugdymo sąlygas jis linkęs laikyti diskriminacinėmis, nes iš piliečių sumokamų mokesčių skiriama dalis švietimui, o tėvams, pasirenkantiems nevalstybinę ugdymo įstaigą, vis tiek tenka mokėti ir mokesčius, ir susimokėti už privačią ugdymo paslaugą: „Tėvai yra diskriminuojami, negali pasirinkti nevalstybinių ugdymo įstaigų, ir dėl to šiandieną jose mokosi apie 0,7 proc. visų vaikų, didžioji dalis jų koncentruota Vilniuje. Jeigu skirstytume pagal ugdymo įstaigų tipą, didžiąja dalimi tai yra ikimokyklinės įstaigos, darželiai ir pradinės mokyklos“.

Valstybės prioritetas mažinti socialinę atskirtį, kaip teigė A. Murauskas, neįgyvendinamas, nes atskirtis kaip tik didinama: nevalstybines ugdymo įstaigas gali lankyti tik pasiturinčių tėvų vaikai: „Taip išeina, kad nevalstybinėse ugdymo įstaigose šiuo metu koncentruojasi tik turtingesnių tėvų vaikai. Norint vengti segregacijos ir suskirstymo, reikėtų sudaryti visiems vienodas sąlygas, ir natūraliai vaikai susiskirstys ne pagal finansus, o pagal ideologiją, pasaulėžiūrą, tikslus, kurių ugdyme siekia jų tėvai“.

Vienodinant finansavimą, didėtų paslaugų įvairovė, susidarytų sąlygos kurtis naujoms, mažoms mokykloms ar darželiams su įvairiausiomis pedagoginėmis kryptimis.

reklama

„Švietimo strategijoje siekiama kuo didesnės įvairovės, deja, šiandieną tos įvairovės pasiekti nelabai galime, nes mokyklos yra didžiąja dalimi sustabarėjusioje aplinkoje: steigėjas dažniausiai yra savivaldybė, ne paslaptis, kad jeigu savivaldybę valdo kuri nors partija, tai mokyklų vadovai, priklausantys jai, yra išskirtinėse pozicijose. Politines priklausomybes labai dažnai pastebime, vaikas tampa tam tikra preke“, – sakė A. Murauskas.

Jis pripažino, kad projekto oponentai abejoja, ar didesnio finansavimo sulaukusios privačios ugdymo įstaigos taps pigesnės, ar tiesiog savo reikmėms panaudos gautas lėšų injekcijas. Tačiau patikino, jog apie nevalstybinius darželius bei mokyklas mąstome išankstiniais stereotipais: „Daugeliui nevalstybinė mokykla lygu mokesčiai. Tie mokesčiai neišvengiami, nes ugdymo įstaigos nėra visiškai finansuojamos, dėl to renka iš tėvų pinigus. Papildomus pinigus gali mokėti tik turtingesni, tie, kurie gali mokėti 200 eurų, iš jų galima paprašyti ir 400 eurų. Tie, kurie neišgali mokėti nei 200, nei 400, lieka valstybinėje įstaigoje. Jeigu atsirastų konkurencija tarp nevalstybinių ugdymo įstaigų, natūralu, kad atsirastų daug tokių, kurios nerinktų papildomo mokesčio, nes jiems užtektų finansavimo“, – svarstė tėvų organizacijos atstovas.

Lauko darželio įkūrėjas: privati įstaiga gali priartėti prie valstybinio darželio įkainių

Kasdien į Pavilnių regioninį parką ir Vingio parką Vilniuje susirenka darželinukai, įpratę žaisti, mokytis, valgyti ir miegoti lauke. Tą patį daro ir jų bendraamžiai Ąžuolyno parke Kaune. Idėją miesto vaikus ugdyti parkuose, leidžiant jiems beveik visą dieną būti gamtoje, prieš daugiau nei trejus metus iš Švedijos parsivežęs Vilniuje gyvenantis Žilvinas Karpis įkūrė pirmąjį šalyje Lauko darželį.

Dirbdamas skandinavų kapitalo įmonėje ir dažnai važinėdamas į Švediją, jis pamatė, kad šioje šalyje populiarūs darželiai, kuriuose vaikai beveik visą laiką praleidžia lauke. Vieni jų labiau priminė spartietiškas stovyklas, kiti turėjo įprastas patalpas, bet šias naudojo minimaliai.

Kurį laiką nesėkmingai dairęsis panašaus darželio Lietuvoje, nusprendė pats įkurti tokią ugdymo įstaigą, pirmiausia – dėl savo vaikų. Ieškodamas lauko pedagogikos ekspertų, kaupdamas teorines ir praktines žinias apie šią ugdymo sritį, Ž. Karpis išmaišė pusę Europos. Keliavo į Islandiją, Norvegiją, Švediją, Didžiąją Britaniją, apžiūrėjo netradicinius darželius Austrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Estijoje. Kai kuriose šalyse lauko pedagogika buvo tapusi valstybinio ugdymo dalimi, universitetai ruošė jos principais dirbančius pedagogus, kitose tokį ugdymą taikė privatūs darželiai ir mokyklos. Lietuvoje lauko pedagogika nauja, ir nors atsiranda tėvų bendruomenių, raginančių darželius bei mokyklas labiau išnaudoti lauko erdves ugdymui, jiems paprastai tenka rinktis privačius paslaugų teikėjus.

„Jeigu nutariu vaiką vesti ne į valstybinį, o į privatų darželį, mano sumokėtų valstybei mokesčių, ir iš jų apmokėto valstybinio darželio, niekas negrąžina, reiškia, moku vienu metu už du darželius. Tai yra neteisinga. Iš kitos pusės – privačios ugdymo įstaigos atsiduria prastesnėje konkurencinėje situacijoje, nes turi iš tėvų pasidengti didžiąją dalį išlaidų ir todėl nustatyti paslaugos kainą, kuri stipriai aukštesnė už valstybinio darželio.

Manau, būtų teisinga, jei už tos pačios kokybės paslaugas tiek už valstybinį, tiek už privatų darželį mokesčiai būtų panašūs. O papildomai, jeigu privati įstaiga sako: mes esame išskirtiniai dėl ugdymo pakraipos, specialistų, įsikūrėme ypatingoje vietoje –už tai tėvai gali papildomai susimokėti. Jeigu privati įstaiga papildomų paslaugų neteikia, neturi išskirtinumo, ji gali priartėti prie valstybinio darželio įkainių, gaudama atitinkamą valstybės paramą. Tokių pavyzdžių sutikau lankydamas vaikų darželius Europoje“, – savo požiūriu pasidalijo Ž. Karpis.

Lauko darželio įkūrėjo nuomone, ilgainiui vaikų mažės, tėvai rinksis švietimo įstaigas, kurios siūlys geriausią kokybę. „Tada įvyks tikroji atranka. Tėvai nemokės už nevalstybines įstaigas, jeigu jos nepasiūlys panašios kainos kaip valstybinės, arba nepralenks jų kokybe.

Šiai dienai, kai, pavyzdžiui, trūksta vietų darželiuose Vilniuje, prieinamumas dangstomas 100 eurų kompensacijomis – tai sprendžia trumpalaikę problemą. Kai darželiuose atsiras pakankamai vietų ir savivaldybė nutrauks 100 eurų lengvatą, bankrutuos dalis privačių darželių – ne dėl to, kad jie blogi, tiesiog nemažai jų yra nedideli šeimų verslai, bendruomenių iniciatyva. Perspektyvos gali būti liūdnos“, – įsitikinęs Lauko darželio vadovas.

reklama

Pasakodamas apie aplankytus lauko darželius Vokietijoje, jis prisiminė, kad savivaldybės juos finansuoja, ir darželiai sugeba pasiekti tokį kainų lygį, kad tėvams atsieina faktiškai tiek pat, kiek valstybiniai.

Ketina įvesti saugiklių

„Šiandieną nevalstybinė mokykla, daugelio manymu, jau yra geresnė, nors realiai surastume valstybinių mokyklų, kuriose ugdymo lygis aukštesnis. Privatus sektorius nebūtinai gali pasiūlyti geresnę kokybę, bet jei kalbėtume apie ugdymo įstaigas, kurios ir pasikeitus finansavimui rinktų papildomus mokesčius, jos greičiausiai turėtų pasiūlyti žymiai daugiau – popamokines veiklas, komfortiškas aplinkas, kitokį maistą ir panašiai. Tačiau realiai, kai valstybė finansuoja švietimą, taupiai naudojant, galima išsilaikyti ir be tėvų mokesčio“, – sakė „Lietuvos tėvų forumo“ vadovas A. Murauskas.

Nedidelis kiekis nevalstybinių ugdymo įstaigų turi išskirtines sąlygas ir gali rinkti mokestį ne vien savo ūkio lėšoms, tuo metu kitoms bendruomenėms į rinką įsilieti sunku. Vienodas finansavimas tokią galimybę suteiktų.

„Niekas neprašo nevalstybinėms ugdymo įstaigoms daugiau pinigų, kalbama tik apie vienodą nediskriminacinį finansavimą. Kita vertus, didesnis valstybės dėmesys ir daugiau pinigų galėtų lemti ugdymo kokybės pagerėjimą. Valstybėje reikėtų efektyviai išnaudoti tas lėšas, kurios skiriamos, dabar valstybiniame sektoriuje jos naudojamos neefektyviai. Neabejoju, kad privatus sektorius, gavęs visiškai vienodą finansavimą, sugebėtų jas efektyviau naudoti“, – prognozavo A. Murauskas.

Su tėvų organizacijomis ir privačiomis švietimo įstaigomis kalbantys projekto iniciatoriai sprendžia, kad privačių įstaigų prieinamumą didintų sudėti saugikliai. „Apie saugiklius visiškai rimtai galvojame, – patikino G. Steponavičius. – Galiu paminėti Švedijos patirtį skiriant vienodą finansavimą valstybinėms ir nevalstybinėms mokykloms, ten išvis nėra renkami papildomi mokesčiai. Sprendimų gali būtu visokių“.

Valstybinis ugdymas po tokių pasikeitimų, parlamentaro nuomone, nenukentėtų – kokybiškas išsilavinimas taptų prieinamas visiems. „Kita vertus, tikrai nemanau, kad atsiras tiek nevalstybinių įstaigų, kad jos užgoš valstybines. Lietuvoje ir toliau išliks švietimo sistema, kurioje vyraus valstybinės mokyklos ir darželiai“, – sakė G. Steponavičius.

Įstatymo svarstymas Seime turėtų prasidėti spalio viduryje.

Unė Kaunaitė, ministro pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais:

Unė Kaunaitė

reklama

„Valstybės siekis – mažinti socialinę atskirtį, o tolygus švietimas yra vienas iš esminių kelių tai pasiekti. Geriausios pasaulyje švietimo sistemos remiasi ne privačiomis mokyklomis, o stiprina valstybines, siekdamos tolygumo ir vienodo prieinamumo visiems šalies piliečiams.

Privačios mokyklos, be abejonės, padeda užtikrinti ugdymo įvairovę, todėl yra vertinamos. Dėl to valstybė šiuo metu jau remia privačias mokyklas, skirdama mokinio krepšelio lėšas ugdymui, bet nereguliuoja renkamų mėnesinių įmokų.

Deja, šiandien privačios mokyklos nėra prieinamos visiems. Be to, turėdamos geresnes finansines galimybes, jos „ištraukia“ geriausius pedagogus iš valstybinių mokyklų ir taip prisideda prie atskirties didinimo. Dėl šios priežasties dar didesnis privačių mokyklų rėmimas iš valstybės perspektyvos neatrodo logiškas.

Palyginimas su kitomis švietimo sistemomis šiuo klausimu pakankamai sudėtingas dėl egzistuojančių skirtumų. Sakykime, Suomijoje privačios mokyklos gauna tokias pačias lėšas, tačiau jų yra labai mažai, didžioji dalis – religinės. Be to, jų reguliavimas kur kas stipresnis nei Lietuvoje.

Estijoje valstybė, kaip ir Lietuvoje, dengia ugdymo kaštus, o savivaldybės – dalį ūkio lėšų. Tačiau savivaldybės nėra įpareigotos to daryti ir sumos varijuoja jų pačių sprendimu. Be to, estai jau porą metų intensyviai svarsto atsisakyti skirti lėšas ūkiui arba gerokai sustiprinti mokyklų reguliavimą.

Svarbu pastebėti ir kainų skirtumus. Didesnė dalis privačių mokyklų Estijoje yra „įkandamos“ vidurinei klasei. Pavyzdžiui, katalikiškų mokyklų kainos yra apie 50 eurų per mėnesį, Valdorfo mokyklų – apie 80 eurų. Pernai kilusiose diskusijose buvo svarstoma, kad nutraukus finansavimą ūkio lėšoms suma galėtų šokti iki 100 eurų per mėnesį.

Palyginimui, Lietuvoje didžiosios dalies privačių mokyklų įmokų per mėnesį vidutiniškai yra apie 250-500 eurų. Deja, bet sunku tikėtis, kad skyrus lėšas ūkiui galėtume tikėtis mažesnių kainų.

Kitaip tariant, lyginimas su kitomis švietimo šalimis, taikančiomis šią praktiką, nėra adekvatus, nes skiriasi tiek reguliavimas, tiek įmokos, tiek prieinamumas. Apie papildomas lėšas galima diskutuoti, jei privačios mokyklos sutiktų su didesniu reguliavimu, ypač kainų atžvilgiu. Jei galėtume sutarti, kad padengus ūkio lėšas privačios mokyklos kainuotų ne 400, o, sakykime, 50-80 eurų per mėnesį, tuomet tokį variantą būtų verta svarstyti.

Kol kas, atsižvelgiant į tai, kad valstybės lėšos švietime yra ribotos, o mūsų švietimo sistemos prioritetas yra mažinti atskirtį tarp mokyklų, lėšas pirmiausia tikslinga koncentruoti priemonėms regionuose ir pedagogų atlyginimams“.

Seime – siūlymas vienodai finansuoti valstybinius ir privačius darželius, mokyklas

Vaikų darželis (S.Žiūros nuotr.)