Pabėgėlių vaikų patirtys Lietuvoje

Paauglys mokosi
Paauglys mokosi
© Unsplash.com
Alfa.lt
2017-09-30 11:31

Šį rugsėjį dvylika pabėgėlių vaikų, su šeimomis atvykusių į Ruklos Pabėgėlių priėmimo centrą, pradėjo lankyti darželį. Keturiolika moksleivių, daugiausia iš Sirijos, sėdo į Ruklos Jono Stanislausko mokyklos suolus. Vieni iš jų nebuvo matę piešimo dažų, o futbolo kamuolį vaikydavosi basi, kiti puikiai kalbėjo angliškai, treti atvyko beveik pilnamečiai be jokių lankytos mokyklos įrodymų. Keli mokiniai musulmonai mokosi katalikiškoje Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje Vilniuje.

Kurį laiką prieglobsčio Lietuvoje ieškančių tėvų vaikai mokyklose neatvirauja ir apie patirtus sunkumus prisipažįsta tik piešiniuose. Kartais jiems sunku suprasti, kodėl pamokos trunka amžinybę – 45 minutes, jų tėvams – išaiškinti, kaip tinkamai aprengti į mokyklą išeinančias prie šaltesnių orų nepratusius atžalas.

Pirmuosiuose susitikimuose su mokytojais dalyvauja ir vertėjas, vėliau pedagogai pasitelkia „Google“ vertėją, būtinas frazes naujokams kartoja bendraamžiai.

Vaikų patirtys yra skirtingos. Kai kurie atvykėlių vaikai patiria emocines krizes suprasdami, kad tėvams visi šie centrai, mokyklos, butai Lietuvoje yra tik laikina stotelė. Kitų tėvai juos ruošia būsimam gyvenimui mūsų šalyje.

Ruklos Jono Stanislausko mokyklos direktorius: toks jausmas, kad kai kurie buvo dažų nematę

„Turime mokykloje keturiolika vaikų, daugiausia iš Sirijos, vienas kitas iš Kirgizijos. Esame susidūrę su kitokiomis vaikų emocinėmis būsenomis, jos labai matyti vaikuose, kurie yra atvykę iš sudėtingų, karo zonų.

Sunku man spręsti, kas įvyko, tų istorijų jie nepapasakos, jų iki galo nesužinosi. Labai nesigilinu, kas jų gyvenimuose įvyko iki tol, svarbu žinoti, kas jų laukia dabar“, – į ateitį linkęs žvelgti kasdien prieglobsčio prašytojų ir prieglobsčio gavėjų vaikų bandymą tapti jiems svetimos šalies dalimi, siekti mokslų, stebintis Ruklos Jono Stanislausko mokyklos direktorius Darius Mockus.

Nuo šio rugsėjo pradėję mokytis vaikai jau gali pasakyti keletą frazių apie save lietuviškai, jie direktoriui atrodo imlūs kalboms. Išlyginamojoje klasėje mokiniai kasdien po keturias valandas gilinasi vien tik į lietuvių kalbą. Kito kelio nėra – dėl kalbos nemokėjimo mokytojai, psichologai, socialiniai pedagogai gauna per menkai informacijos ir apie vaiko gebėjimus, ir apie jo emocinę būklę.

Kai kuriems užsieniečių vaikams viskas būna nauja, nes savo šalyje nelankė jokios švietimo įstaigos.

„Dabartiniai srautai, kurie atvažiuoja šiemet – su jais sunkiau, nes atvyksta vaikai iš karo zonų. Pradžioje mokslų jiems akademinių dalykų paįvairinimui duodame dailės, keramikos pamokėlių, kad atsipalaiduotų, jausenas išreikštų, tai mokytojai pasakojo: toks jausmas, kad kai kurie buvo dažų nematę. Įsivaizduojate, koks yra skirtumas – vieni vaikai savo gimtinėje mokėsi, kiti ne. Arba vieną dieną einu, žiūriu, basi sporto salėje futbolą žaidžia, prašiau Pabėgėlių priėmimo centro: būtinai duokite vaikams batus.

Yra buvęs vienas vaikinas iš Afganistano, devintokas. Šeima labai rūpinosi savo vaikų švietimu, jis puikiai mokėjo anglų kalbą, o po metų – aš tada dėsčiau ekonomiką – diktuoju klasei, žiūriu, jis rašo iš mano diktavimo be klaidų. Tą vaikiną dar po kelių metų sutikau Kaune, dirbo prekybos centro konsultantu“, – įvairias savo mokinių patirtis skaičiavo D. Mockus.

Vertėjauja vieni kitiems ir mokytojams

Kiekviena naujai atvykusių pabėgėlių vaikų grupė sulaukia mokytojų, socialinių pedagogų, vaiko teisių specialistų dėmesio. Į pirmuosius susitikimus mokykloje ateina visa šeima, dalyvauja Pabėgėlių priėmimo centro vertėjas. Vėliau bendravimo sunkumus tenka spręsti patiems. J. Stanislausko mokyklos direktorius sakė bandęs prisikalbinti vertimo praktiką jų mokykloje atlikti Vilniaus universitete orientalistikos studijas pasirinkusius studentus, tačiau jiems sudėtinga kaskart važinėti iš sostinės.

„Pas mus mokosi penkiolikametis, kurio mama baltarusė, tėvas – siras, jis kalba rusiškai ir arabiškai, todėl mokytojui nėra geresnio pagalbininko ugdymo procese“, – vieną iš atvejų, kai atvykėliai moksleiviai patys tampa vertėjais bendraamžiams, mokantiems tik šalies, iš kurios atvyko, kalbą, prisiminė D. Mockus.

Emociškai pažeisti, pikti, nepasitikintys – šios būsenos aplanko ne vieną tokį moksleivį. Direktorius neslėpė, kad pabėgėlių vaikai kartais jaučiasi pakibę tarp dangaus ir žemės, nes jų tėvai savo šeimos gyvenimą sieja su valstybėmis, kuriose socialinės garantijos solidesnės. „Anksčiau, kol nebuvo to didžiulio pabėgėlių srauto iki bėdų Sirijoje, daugiau pabėgėlių integruodavosi Lietuvoje, dabar sunkiau pasakyti, kur jie bures pakels. Bet matau, kad mūsų mokykloje vaikams lengviau prisitaikyti, jie bendrauja ir su kitais panašaus likimo bendraamžiais, nėra visai vieniši – tai duoda saugumo ir palengvina prisitaikymą svetimoje šalyje“, – patirtimi pasidalijo Ruklos mokyklos vadovas.

Katalikiškoje gimnazijoje – mokiniai musulmonai

Ruklos J. Stanislausko mokykloje pramokę lietuvių kalbos, vaikai su šeimomis migruoja į kitus šalies miestus. Pernai du mokinius iš Azerbaidžano, šiemet mokinį, kurio šeima kilusi iš Irako, priėmė Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos bendruomenė.

„Iš Ruklos atvažiavo irakiečių šeima su penkiais vaikais, du pilnamečiai, vienas – mokyklinio amžiaus, dar du mažiukai pipiriukai, ateis pas mus į paruošiamąją klasę“, – pasakojo gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė.

Anot jos, atvykus tokiems mokiniams reikalingi tam tikri susitarimai, ugdymo plano pritaikymas, kultūrinė integracija, o specialistai turi pažinti mokinį. Svarbu, kad suveiktų visi trys faktoriai.

Gimnazijos direktorė prisiminė vieną atvejį, kai mokinio iš Irako po dviejų savaičių paklausinėjo, kaip sekasi. Jis sakė dar nesuprantantis kai kurių sąvokų, tačiau, anot jos, tai natūralu, nors mokinys buvo visai gerai kalbantis, Ruklos mokykloje per metus jis pasiekė B1 lygį.

„Adaptaciniam periodui pasibaigus, mokytojų ir paties mokinio lauks išbandymas: teks patikrinti jo žinias tam, kad būtų galima nuspręsti, kurią klasę paauglys turi lankyti. „Mes negalime identifikuoti, kokių žinių jis turi, kiek klasių baigė. Čia mūsų pirmas toks atvejis, – aiškino gimnazijos vadovė. – Jis sako, kad baigęs devynias klases, paskyrėme į bendraamžių grupę, pažiūrėsime gebėjimus, žinias. Neturi jokių dokumentų, sako, nėra galimybės juos gauti“.

Socialiniai ir kultūriniai iššūkiai šios mokslo įstaigos mokiniams ir mokytojams įprasti: gimnaziją lanko ir negalią turintys, specialių poreikių vaikai, įprasti prie lietuviškos ugdymo sistemos bando grįžusių emigrantų atžalos, pabėgėlių vaikų taip pat ateina kasmet. Dabar mokykloje yra devynerių tautybių moksleivių. Vis dėlto su musulmonų tikėjimo mokinių šeimomis teko aptarti planą, kaip šie elgsis katalikiškoje gimnazijoje. Rugsėjo 1 –oji čia prasideda bendra malda bažnyčioje, pamokų pradžią taip pat pažymi malda.

„Iš kitų kultūrų atėję vaikai, matome, stengiasi prisitaikyti. Jie – musulmonai, mes – katalikiška mokykla, atrodytų, tai nesuderinama. Prieš mokslo metus viską aptarėme, priėmėme sutarimą, kad jie gerbia situaciją, kurioje yra, į bažnyčią eina, nors ir nedalyvauja visose apeigose kaip katalikai. Sakome, kad kuo dažniau pažinsime vieni kitus, religijas, tuo bus geriau, nes musulmonai – Lietuvos dabarties situacija, privalome juos pažinti, kaip ir jie mus“, – apie kasdienių iššūkių sprendimą kalbėjo V. Ališauskienė.

Pabėgėlių šeima nepasiduoda: vėl pradeda viską iš naujo

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje per vienerius mokslo metus kojas jau apšilę vaikai iš Azerbaidžano mokytojus stebina savo gebėjimais. Jų tėvai, važiuodami pro mokyklą, vis užsuka pasiteirauti, kaip sekasi vaikams, rūpinasi jų elgesiu ugdymo įstaigoje. Netrukus po atsikraustymo į Vilnių susirado darbus, sūnus ir dukra rimtai žiūri į mokslus, planuoja būsimas studijas universitete.

„Ši pabėgėlių šeima atvyko iš Suomijos, ten negavę prieglobsčio. Suomijoje gyveno porą metų, mokėsi kalbą, Lietuvoje – vėl viskas iš naujo. Šeima musulmonai, bet tėvas mums yra pasakęs: Dievas yra vienas. Jie daug matę, kentėję, išvyko dėl radikalaus islamo. Vaikai malonūs, geri, tik turėję gilesnės skaudžios patirties – bet to neparodo. Viskas ateina iš šeimos. Tėvai pakeliavę po įvairias šalis, galbūt jau buvo ir pavargę, juk čia dar viena vieta, kur viską reikia pradėti iš naujo – bet jie turi jėgų, nepasiduoda“, – savo pastebėjimus išsakė pabėgėlių moksleivių auklėtoja tapusi anglų kalbos mokytoja Vilma Kuliavaitė.

Kasdienės pamokos atveria kultūrinius skirtumus – pavyzdžiui, keli musulmonai moksleiviai buvo įpratę, koridoriumi praeinant mokytojai, atsistoti, jiems buvo nauja atrasti, kad lietuviai vaikai to nedaro. Arba, per anglų kalbos pamoką diskutuojant apie žmogaus išvaizdą, teko prisipažinti niekada iki atvykimo į šią šalį nemačius žmogaus pilkomis akimis.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos mokiniai įpratę prie įvairių bendraklasių, dažnai jų pasakojimai padeda nusiraminti ir į pabėgėlių šeimas iki tol nepatikliai žiūrėjusiems tėvams.

„Visuomenė kartais laukia konflikto, o santykyje tarp mokinių viskas daug paprasčiau. Pati esu gyvenusi užsienyje nemažai metų, žinau, ką reiškia būti aplinkoje, kur tu ne viską supranti, žiūrėti, kaip elgiasi kiti, kad pats prisitaikytum“, – pastebėjo Švedijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje gyvenusi gimnazijos pavaduotoja neformaliam švietimui, vienuolė Danguolė Gervytė.

Į mokyklą pradėjusių eiti pabėgėlių vaikų jų gyvenimo istorijų suaugusieji neklausinėja – leidžia jiems pasakoti tiek, kiek patys nori, nejudindami skaudžių prisiminimų. Paprastai daugelis yra atviri, stengiasi įsilieti į bendruomenę, taip nejučia ištirpsta ir lietuvių susikurti mitai apie atvykėlius.

„Visuomenė yra mišri. Turime atsiminti, kad po karo lietuviai irgi bėgo į Vakarus, daug šviesių, žinomų žmonių – kardinolas Audrys Juozas Bačkis, diplomatas Stasys Lozoraitis, kunigas, visuomenės veikėjas Antanas Saulaitis – buvo dipukai. Pabėgėliai, kurie atvyksta pas mus, turbūt irgi ne iš gero gyvenimo traukiasi. Mes nežinome, kokia ateitis jų laukia, ir galbūt prisidėsime prie to, kad ateityje jie taps visuomenės lyderiais“, – svarstė D. Gervytė, matanti, kad Lietuvos ugdymo įstaigoms derėtų skirti daugiau dėmesio vaikų socialiniam ugdymui, nesusitelkiant vien į akademinius pasiekimus.

Sunkiausia – pilnamečiams be mokyklos baigimo dokumentų

„Sunkiausia jaunuoliams, kuriems jau yra arba tuoj sueis aštuoniolika, kurie norėtų dirbti, bet neturi išsilavinimą patvirtinančių dokumentų. Jie pakliūna į užburtą ratą: negali stoti į profesines mokyklas, nes negavo mokyklos baigimo pažymėjimų, per dideli eiti į mokyklas, jau turi socialinius ryšius savo šalyje, iš kurios atvyko, ir daug labiau ilgisi savo draugų“, – sakė gimnazijos direktorė V. Ališauskienė.

Panašią situaciją Palaimintojo Teofiliaus Matulionio ugdymo įstaigai tenka spręsti ir dabar: vienas atvykėlis vaikinas norėtų mokytis, tačiau jam tuoj sukaks aštuoniolika, planuose – darbo paieškos, kad galėtų išlaikyti šeimą.

Lietuvoje už Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo administravimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Šiuo metu vykdomi 25 projektai, skirti prieglobsčio prašytojų, prieglobsčio gavėjų ir kitų teisėtai Lietuvoje gyvenančių užsieniečių integracijos sąlygų gerinimui Lietuvoje, taip pat finansuojamas trečiųjų šalių piliečių grąžinimas. Šie projektai finansuojami ES ir valstybės biudžeto lėšomis.

ES, PMIF ir SADM logotipai

Pabėgėlių vaikų patirtys Lietuvoje

Paauglys mokosi
+6