Režisierė Pivoraitė: ačiū, kad įžiebei viltį, ir ačiū, kad ją užgesinai

Indrė Pivoraitė
Indrė Pivoraitė
  © Edvard Blaževič

„Vaikai susikuria pasaulį, kuriame jaučiasi saugūs arba ne. Kiekvienas filmas, spektaklis, knyga, pasakojanti istoriją, gali sukelti efektą. Tos pačios reklamos internete, kurias gali pamatyti nepilnamečiai, irgi jų neapsaugo nuo visko, ko jie neturėtų matyti ar žinoti. Tai nereiškia, kad reikia sėdėti ir nieko nedaryti“, – teigė Indrė Pivoraitė. Artistų namų „Insiti“, šokių, dainavimo ir teatro studijos Vilniuje, vadovė šiuo metu ruošia spektaklį jautria visuomenei tema.

„Vaikai mato prasmę kalbėti apie patyčias“

Vieną spektaklį „Voratinklis“ su vaikais pristatėte prieš metus, netgi patekote ant Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenos. Dabar ruošiate antrąjį, kuris vadinsis „Ačiū“ ir nagrinės vaikų bei jaunimo patyčias bei lies savižudybės temą.

Pirmasis spektaklis sulaukė nemažai dėmesio. Su 14–16 metų paaugliais, lankančiais mūsų teatro studiją, stačiau spektaklį iš vienos pusės tikėdama, kad vaikai gali vaidinti, iš kitos pusės ne. Dėl to, kad sunku vaikams vaidinti dramiškas, psichologines temas, apie kurias kalbame ir per pamokas, – pedofiliją, vaikų ir tėvų, mokytojų ir tėvų santykius, meilę, neapykantą.

Dirbu su vaikais, matau, kokie jie yra, apie ką kalba, kuo domisi ir galbūt kaip galima būtų spręsti jų problemas. Ilgai ieškojau apie patyčias medžiagos, pagal kurią galėčiau pastatyti spektaklį. Praėjusį kūriau iš lietuvių ir užsienio autorių knygų, monologų, kuriuos pati redagavau, todėl biblioteka mano geriausia draugė.

Dabar norėjosi vientisos istorijos, taip atradau Jay Asherio knygą „13 priežasčių kodėl“. Ji yra labai skaitoma. Mano studiją lankantys mokiniai ją irgi buvo perskaitę, todėl labai džiaugėsi, kad pagal ją statysime spektaklį. Vaikai mato prasmę kalbėti apie patyčias. Jie ne tik patyčias stebi, bet ir nenorėdami į jas įsitraukia.

Knyga ir pjesė kalba apie trylika situacijų, su kuriomis susiduria pagrindinė herojė, ir žmonėmis, kurių elgesys, jų skleidžiami gandai skaudina, kenkia ir skatina galvoti apie nenorą gyventi. Taigi tema ne tik apie patyčias, bet ir apkalbas, kurias skleisti su šiuolaikinėmis technologijomis labai paprasta, o išsivaduoti nuo jų „žiauriai“ sunku. Ar spektaklis duos vaikams ir paaugliams atsakymų, kaip elgtis, ką daryti?

Knygos tekstai stiprūs, grįsti aktualiomis situacijomis, pavyzdžiais. Ten šiek tiek yra užuominų, ką reikėtų daryti, bet ne tiek, kad kažkas pasikeistų. Dėl to įdomu statyti spektaklį su tomis situacijomis, kad žiūrovas galėtų jas pamatyti ir suprasti, ko jie arba aplinkiniai nedaro, kad visa tai pasikeistų.

Per situacijas atskleidžiama, dėl ko tai vyksta, bet paliekame erdvės surasti atsakymus patiems. Aš irgi negaliu sakyti, kad žinau, kaip reikia elgtis. Yra begalė situacijų, kuriose kiekvienas nežinotų, kaip elgtis, bet galime kalbėti, analizuoti ir mėginti kartu ieškoti geriausios išeities.

Nuo patyčių liūno užguiti vaikai ne tik apie savižudybę galvoja, jie žalojasi, žaloja kitus, jie toliau kenčia net suaugę, po to kenčia jų vaikai. Spektaklyje kalbėsime apie vaikus, jų mąstyseną, elgesį ir poveikį vieni kitiems, bus tik viena scena, kurioje pasirodys suaugęs žmogus, aš vaidinsiu mokytoją.

Kalbėjau su psichologais, tikrai suaugęs žmogus daro didelę įtaką patyčioms, bet negalima atmesti to, kad ir patys vaikai jas kuria. J. Asher knygoje parodyta, kaip vaikai susikuria pasaulį, kuriame jaučiasi saugūs arba ne. Vienas, norėdamas apsisaugoti, tarkime, gali išduoti draugus, dėl to kenčia pats ir jo draugai.

„Baikit tyčiotis vieni iš kitų!“

Prieš dešimtmetį Amerikoje pasirodžiusi J. Asher knyga vėliau taip išpopuliarėjo, kad kai kur buvo apkaltinta bloga įtaka, neva dėl jos padaugėjo jaunimo savižudybių. Kai kurios bibliotekos trumpam mėgino jas pašalinti iš lentynų, vėliau vėl sugrąžino. Kiekvienas kalbėjimas apie problemą gali tapti ir įrankiu, siūlančiu tą problemą spręsti. Nebijote, kad ir jus apkaltins blogu poveikiu?

Visų pirma, kalbėjau su psichologu dėl patyčių, ne tik dėl savižudybių, kodėl tai vyksta, ar reikia apie tai kalbėti. Be abejo, reikia apie tai kalbėti, o nuo visko neapsisaugosi.

Kiekvienas filmas, spektaklis, knyga, pasakojanti istoriją, gali sukelti efektą. Tos pačios reklamos internete, kurias gali pamatyti nepilnamečiai vaikai, irgi jų neapsaugo nuo visko, ko jie neturėtų matyti ar žinoti.

Tai nereiškia, kad reikia sėdėti ir nieko nedaryti. Rodyti situacijas, kuriose atsiduria vaikai ir ką jie patiria, manau, gerai. Kad ir kokia reakcija būtų, pakankamai atsakingai į tai žiūriu. Mano tikslas yra pasakyti: „Vaikai, baikit tyčiotis vieni iš kitų.“

Labai sunku būti vaiku, apsuptam patyčių. Vaikai nenori apie tai kalbėti, jie užsidaro. Jeigu kalba, turi labai pasitikėti tuo žmogumi, kartais jie nepasitiki net savo tėvais. Su kuo jiems tada kalbėti?

Gerai, kad yra jaunimo ir kitos pagalbos linijos, bet laikas visiems pasakyti garsiai – mes taip elgiamės. Tikriausiai nėra žmogaus, kuris niekada iš nieko nebūtų kartą pasityčiojęs. Kartais nė nejaučiame, kaip į patyčias įsitraukiame.

Kiek neformali erdvė, kaip teatro ar šokių studija, sporto būrelis ar klubas gali padėti vaikams atsiverti? Čia jie nebus vertinami, tikrinami specialistų, tėvų, todėl kalbės atvirai, gal net parodys išgyvenamą baimę ar skausmą?

Vaikai turi jaustis saugūs, nebijoti, pasitikėti. Pas mus studijoje tikrai būna linksma, ne tik vaidiname etiudus, bet ir kalbamės. Esu jų mokytoja, bet ir savotiška psichologė, kuri nori jiems padėti.

Bet nuo aplinkos nepabėgsi. Gali gyventi izoliuotai pačiomis geriausiomis sąlygomis, bet ir ten atsiras, kas norės iš tavęs pasityčioti. Kai pradedama mokykloje gilintis, kas vyksta ir kodėl, paprastai tėvai vieni kitus kaltina arba ginasi, bet niekas nieko nesprendžia. Reikėtų mažiau gintis, daugiau galvoti, analizuoti.

Viena smulkmena gali apversti tiek vaiko, tiek visos šeimos gyvenimą. Spektaklyje bus situacijų, kai galvosi, kodėl dėl to reikėtų žudytis? Visų pirma, reikia suvokti, kad savižudybė yra procesas. Bet kaip padėti tam, kuriam nė nežinai, kad yra sunku, nes jis šypsosi, eina kartu pirkti ledų, būna su draugais?

Teatras kaip meno forma yra geras išsigelbėjimas nuo visko – nepasitikėjimo savimi, nenoro bendrauti su tėvais. Tai išlaisvina, tada atsiranda didesnių galimybių susirasti iš naujo draugą, kad ir tą patį savo tėtį ar mamą.

Spektakliui rengiate atvirą atranką, tai reiškia, kad visi paaugliai gali mėginti laimę tapti aktoriais? Kada ir kokioje scenoje galima bus pamatyti spektaklį?

Premjera bus pavasarį. Aktorių paieška dar vyksta – norintieji dalyvauti atrankoje turėtų registruotis internetiniame „Insiti“ puslapyje, – scenarijus dar tobulinamas. Koks spektaklis bus ir kur jis bus rodomas, dar aiškinsimės proceso metu. Keistuolių teatre tikrai jį, manau, ne kartą parodysime. Vėliau ieškosime, į ką ir kaip spektaklis reaguoja, tada atitinkamą erdvę jam ir parinksime.

„Ačiū už tai, kad įžiebei viltį, ir ačiū, kad ją užgesinai“

Ką pačiai Jums duoda darbas su vaikais?

Dirbdama studijoje, mokausi bendrauti. Jaučiu, kaip keičiuosi pati. Kartais turiu persijunginėti labai greitai: vienas vaikas kažką pasako, man jau reikia žinoti atsakymą. Kartais psichologiškai sunku būti ir bendrauti su tiek vaikų, kurie ateina su savo norais, pasitikėjimu, nepasitikėjimu, bet bandau. Man įdomu ir gera.

Man patiko, kad vaikai atviri, kad galiu su jais kalbėti. Jie nori analizuoti, tas mane labiausiai užbūrė, kažką padaryti. Ne tik ateiti, pasėdėti, išgerti kavos, pakalbėti. Čia jie mato galimybę veikti, pamatyti rezultatą.

Nesakau, kad parodysim spektaklį, ir viskas pasikeis. Tikrai taip nebus. Tai užburtas ratas, be galo sudėtinga problema kaip ir karas. Jeigu pakalbėsime, kad karai turėtų baigtis, nuo to jie nesiliaus.

Bet jeigu analizuosime problemą, stengsimės, kad bent šiek tiek pagerėtų, kažkas pasikeis. Gal mama, pažiūrėjusį šį spektaklį, supras, kad su vaiku reikia kitaip pasikalbėti, daugiau juo pasidomėti, kaip jis bendrauja ir su kuo. Gal pats vaikas supras, aš irgi taip padariau savo draugui, nueis ir jo atsiprašys. To užteks.

Knyga ir pjesė vadinasi „13 priežasčių kodėl“, o spektaklį pavadinote „Ačiū“. Kodėl?

Ačiū už tai, kad įžiebei viltį, ir ačiū, kad ją užgesinai. Du variantai. Spektaklyje apie tai kalbėsime: daug žmonių viltį užgesina, bet daug jų gali ją ir įžiebti.

Minėjote, pati ieškote iššūkių sau ir studiją lankantiems vaikams, todėl imatės sudėtingų temų, o galėjote juk ką nors linksmo pastatyti... Ar televizijoje, aplinkoje vyraujanti bendravimo kultūra – iš visko pasijuokti, pasišaipyti yra iš tiesų slėpimasis už dekoracijų, bėgimas nuo to, kas labiausiai rūpi, skauda?

Juokauti visada spėsime. Iš juoko gali gimti patyčia, reikia šito irgi nepamiršti. Manau, rimtomis temomis svarbiau pakalbėti, negu išdykauti.

Kartais atrodo, kad pas mus per daug juokaujama, įsijungi vieną, kitą laidą, tie juokai jau „nebeskanūs“. Kai aplinkoje visur, iš visko yra juokaujama, niekas nepasako, kad jau atsibodo, kiek galima?

Nereikia bijoti rimtai kalbėti. Aš labai laiminga, kad galiu šia tema pasisakyti, nes man svarbu, ką jaučia mano draugas, mano mokiniai. Nuo to man gera, jiems gera irgi.

Vis pabrėžiate, kaip svarbu kalbėti, bet gal per daug kalbame ir per mažai klausomės?

Spektaklis ar filmas padeda mums ne tik stebėti, bet ir klausytis. Jeigu žiūrovai išgirs, kas norima pasakyti, o tuo labiau kad kalbės patys vaikai ar paaugliai, kurie ir turėtų viešai pasakyti suaugusiam žmogui „štai taip aš jaučiuosi“, gal juos kas išgirs? Gal kažkam iš greta esančių prašviesės gyvenimas?

Palaikymas apskritai svarbiausia. Artimiausių žmonių palaikymas yra labai svarbus, bet daug laiko per dieną praleidžiame ne su savo šeima. Viskas pasikeistų, jei labiau palaikytume vieni kitus, nesvarbu, ar pažįstame kitą žmogų, ar ne, visiems būtų lengviau“, – kalbėjo aktorė, režisierė studijos „Insiti“ vadovė I. Pivoraitė. Ji rengia jaunimo patyčių ir savižudybės temai skirtą spektaklį, kuriame vaidins paaugliai.

Režisierė Pivoraitė: ačiū, kad įžiebei viltį, ir ačiū, kad ją užgesinai

Indrė Pivoraitė