Teletabiai sugrįžo

Algimantas Rusteika
Algimantas Rusteika
© Edvard Blaževič

Gandrai išskrido į šiltus užjūrio kraštus. Iš šiltų pajūrio kraštų sugrįžo automobilių, biudžeto ir dviračių vagys, mokesčių inspektoriai ir kiti mokesčių mokėtojai ir nemokėtojai. Vasaros darbai baigėsi.

Prasideda rudens gėrybės. Labiausiai pasiilgau mūsų profesionalų, jų nekaltų, bereikšmių, maniakiškai žibančių akių. Nenuvylė – įdegę, kupini naujų, vaisingų debiuto idėjų kibo į darbus.

Premjerui naktimis užmigti neduoda Andriaus Kubiliaus laurai – prisikviesti jei ne „Barclays“, tai bent kokį nors investuotoją, kad Lietuvai būtų geriau. Tai žada lenkų prekybos tinklą, kad pavalgyti ir išgerti būtų pigiau.

Lenkai – ne koks vokiškai švarutis, kaip ir visa jų duomenis klastojanti automobilių pramonė, „Lidlas“. Jis investuoja pas Baltijos runkelius iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir Pasaulio banko neaiškiais keliais gautus šimtus milijonų, dėl kurių teisėtumo ištyrimo jau kreiptasi į Europos Parlamentą. Lenkai savo pinigų į kiaurą maišą nekiš.

Lietuvoj nebėra kur naujiems tinklams investuoti, Premjere. Prekybos tinklai išeina ar praryja vieni kitus. Visos įmanomos vietos senamiesčiuose ir centruose, autobusų stotys ir vietelės prie išvažiavimų iš miestų seniai parduotos.

Savivaldybių bonzų kyšiai už jas prašvilpti su meilužėm maljorkose, investuoti švogerkų vardais į paežeres ir kaimo sodybas. Nunešęs sunkią tašę dar kokį sklyppalaikį rajone galėtum gauti, bet tinklo jau nesukursi. Reikia daug daug vietų, kad pelningi taškai dengtų nepelningų nuostolius ir apsimokėtų.

O tiek vietų jau nebėra, traukinukas nuvažiavo – tū-tū-tū... Rinka seniai pasidalinta, gamintojai ir tiekėjai išprievartauti, smulkieji likviduoti, konkurencija imituota. Konkurencijos tarnybos gražuoliukas su vešlia ševeliūra kelia tik juoką su savo baudomis.

Tiekimo kaina prekybos rykliams maža, pelno marža atseit nedidelė? O kiek dar ateina per lentynų mokesčius, marketingo ir reklamos sutartis, kainų korekcijas kreditinėmis sąskaitomis, baudomis už sutarčių ir terminų nesilaikymą ir šimtu kitų legalių triukų su jūros kiaulytėmis?

Kainas gali sumažinti vienas ir vienintelis dalykas – konkurencija, kitaip dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo. Todėl pirmiausia reikėjo išnaikinti mažiukus.

Pradžioje buvo žodis – prekybcentrių lyderio tinkle kaina negali būti didesnė nei pas kitus! Šnipeliai važinėjo, fotografavo mobiliakais konkurentų lentynas. Būdavo, pagaus nusikaltusį tiekėją – ir nužudo baudomis. Arba išmeta iš tinklo – ir tas dar kelis mėnesius tamposi po kioskus kol padvesia.

Tiekėjai pasidavė. Mažiukams prekė už 2 €, kai ta pati prekybcentryje parduodama už 1,99 €. Konkuruokit į sveikatą, čia laisva rinka! Ir mažiukai miršta. Tame reikale sėkmingai ir entuziastingai sudalyvavot ir jūs, brangieji Lietuvos žmonės.

Jums buvo pilnos kelnės laimės, kad kaina keliais centais mažesnė! Kokios eilės prie kasų, kiek lėkimo kilometrų kilometrus apsipirkti 5 litais pigiau, nors kelionė kainavo 10!

Kiek smulkiųjų bankrutavo, negrąžinę paskolų išėjo negyventi į gatvę, išvažiavo braškių skinti, lovų kloti ir užpakalių mazgoti, nusižudė. Turim ko troškom, linksminkimos ir džiaukimos.

O jie lėtai kramsnodami mažiukus po truputėlį atsiiminėjo investicijas ir kėlė kainas. Ir už invalidams skirtų mokesčių lengvatų pinigus statėsi akropolius, už dyką pirko elektros tinklus, kurių kasose ir sąskaitose po „privatizavimo“ netikėtai rasdavo sumas, lygias pirkimo kainai.

Pasididindavo tarifą tai pačiai savikainai pagal naujus įsigytų stulpų ūkio turto įvertinimus ir skaičiavo naujus milijonus. Visam Seimui pritariant, ir Jo Ekselencijai Valdui Adamkui skaudančia širdim pasirašant, periminėjo dykai visą valstybės elektros ūkį.

Didvyriškai tylint dabartiniams žiniasklaidos įtakingiausiems, vos vos nepastatė naujos atominės elektrinės keturioms valstybėms. O dabar rinka yra jų ir kainos yra jų. Nepatinka – nepirkit, važiuokit pas lenkus ir latvius.

Nei lenkai, nei latviai čia prekiauti neateis, Premjere. Ir kam kaimynams čia eiti, jei jie ir taip yra čia? Savaitgaliais jų pasienio miestų prekybą okupavo lietuviai. Pačiam nuvažiuoti nebūtina – susimeta šeimos benzinui, pasikeičia sąrašais ir pakaitom važiuoja.

Gali ir visai namie tupėti – paskambini telefonu, perduodi užsakymą ir atveš ko nori, jau ir feisbuke skelbimų pilna. Išvežiojamoji prekyba iš bagažinės klesti, mokesčių jokių, jei pagaus – kaimynas paprašė ir atvežei. Kur pažeidimas, jei kaina tokia pat, kaip pirkau? Nors čekius ir pamečiau, bet nėra įstatymo, kad juos išsaugočiau, ar ne?

Lietuvos gamintojų ir importuotojų prekybos agentai važinėja po kaimo parduotuvėles ir siūlo produkciją, kaišioja panosėn kainoraščius ir asortimentą, gundo nuolaidomis. O jų paklausia – ar veši „juodai“? Ne – tai ir važiuok sau.

Manot, lietuviai tiek prasigėrę ir masiškai perka alų pas kaimynus bagažinėmis ar kiek į mašinėlę iki lubų telpa? Vienas iš dešimties – taip, dar keli – baliui ar atsargai. Likusieji – nelegalūs išvežiotojai, didesnį kiekį atveš pagal skambutį į namus.

Tokia kaip senais laikais taksistų „paslaugėlė“. Visas akcizas ir PVM kaimynams, savam biudžetui nulis, padidėjęs suvartojimas ir sumažėjusi statistika – verygų džiaugsmui.

Dar ten kartais sutiksi pasienio krautuvėlės žmogų, kuris vežasi dvigubai pigesnius gėrimus „į vietą“. O ką jam daryt, jei lygiai tokį patį, to paties gamintojo „Carlsberg“ alų už sienos gaus dvigubai pigiau, nei Lietuvoj?

Ir taip vargana krautuvėlė dirba kelias valandas per dieną, nes pardavėjos algai neužtenka. Ne todėl, kad labai gobšas, bet kitaip nepragyvens, jau nejaunas ir vaikai dar neužaugę, o Ramūnas Karbauskis pasakė, kad jam negaila, išsisukit kaip norit. Tai ir sukasi.

Tik Vilniaus burbulo mandruoliai „kovoja su šešėliu“ ir kalba aukštomis frazėmis. Žmonės gyvena, augina vaikus ir miršta tame „šešėlyje“, Premjere. Ne todėl, kad yra valstybės priešai, nors jaučiasi kalti, bijo ir pyksta ant savo valstybės. Jie viską supranta, tiesiog kitaip išgyventi neįmanoma.

Neatsilieka idėjomis nuo Premjero ir kiti profesionalai. Liana Ruokytė-Jonsson ūmai puolė kovoti su rusų invazija. Ta invazija – Baltarusijos akademinio operos ir baleto teatro baletas „Vytautas“. Apie Vytautą, Jogailą, jų šeimas, tarpusavio kovą – sausį parodys Siemens arenoje.

Na, pašoks artistai pagal muziką – balete teksto nebūna, kas tą dalyką mėgsta – pažiūrės ir praleis vakarą. Ar judesio išraiškos menas ir instrumentinė muzika gali būti politika?

Pasirodo – gali. Bent taip vaidenasi valstiečių profesionalei Kultūros ministrei. Jai tai Rusijos „minkštoji galia“ ir „provokacija“. Tai gal ir baletą uždraust ir nubaust?

Per LRT „Nacionalinę ekspediciją“ visi matėm, kaip kruopščiai, pagarbiai gudai tvarko savo paveldą, pilis, bažnyčias. Leidžia raštiją, vykdo archeologinius tyrimus. Stengiasi pasijusti LDK, kaip Europinės valstybės tradicijų dalimi.

Su jais šimtmečius gyvenome vienoje valstybėje. Turėjome bendrą istoriją, kovėmės su bendrais priešais. Mūsų valdovai ir mūsų istorija yra ir jų valdovai ir jų istorija – kitos juk neturi. Domėtis, rašyti knygas ir statyti apie savo istoriją spektaklius yra normalu.

O gal tai yra blogai? Gal tegu geriau jaučiasi Rusijos dalimi? Kad nesidomėtų LDK valstybe, kurios dalis buvo, o propaguotų maskvėnų tradicijas ir laikytų save lietuvių okupuota slavų tauta, kurią iš kruvino lietuvių jungo Maskva pagaliau išvadavo? Ar šito mes norim?

Kartais atrodo, kad valdžios paranojai ribų nebėra. Šiuo konkrečiu atveju tiesiog norima užmaskuoti tą akivaizdų faktą, kad nei jokios reikšmingos operos pastatymo, nei rimtesnio baleto spektaklio istorine tematika Šimtmečio proga pati Kultūros ministerija finansuoti nesugebėjo.

Mūsų operos repertuaras šventinę savaitę 2018 m. vasario 12 – 18 d. toks: PIAF, VIENOS KRAUJAS bei SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI. Ir aišku, vasario 16 d. minėjimo koncertas su tais pačiais solistais, grojėjais, šokėjais. Smokinguoti įtakingiausieji pademonstruos savo senas ir naujas ponias, žavios ir nelabai ponios – naujas sukneles.

Ne ką turi pasigirti karingoji ministrė ir dėl Gedimino kalno gelbėjimo, kurį vis dar kukliai vadina „tvarkyba“. Rugsėjo mėnesį turėjo būti parengtas planas, tačiau jo nėra. Lenkų ekspertų tyrimo išvados nuo visuomenės iki šiol slepiamos.

Slėpti yra ką. Lenkų geologų atlikti tyrimai rodo, kad nuošliauža yra gilesnė ir pavojingesnė negu manyta. Reikalingi papildomi geologiniai giluminiai tyrimai, dėl kurių dar tik tariamasi.

Šiemet bus išleista 3 mln. €, kitamet buvo numatyta 5 mln. €, o dabar aiškėja, kad reikės daugiau. Kiek, paaiškės po tų giluminių tyrimų, bet aišku – daug daugiau.

Nors esmė ne pinigai. Grėsmių niekas nebeneigia, o slepia, ir tai rodo, kad jos tikros ir labai rimtos. Linksmuolis profesionalų kultūros viceministras, beje, asmeniškai dalyvavęs priimant sprendimus, po kurių kalnas ėmė griūti, jau nebesišypso.

Nuo visuomenės nuslėptą rugpjūčio 21 dienos nuošliaužą pavadino „nuoplova“, tarsi tai pateisintų nuslėpimo faktą. Matyt, iš aukštybių pasigirdo urzgimas apie tai viešumoje nekalbėti. Visos labai laisvos laisvės televizijos pratylėjo, nors žiniasklaida savanorių buvo informuota.

Ir dar linksmuolis kultūros viceministras paguodė, kad naujų nuošliaužų išvengti nebepavyks. Svarbu, kad jos nebūtų giluminės, tai ir yra esminis tikslas, kurio bus siekiama. Garantijų ir užtikrinimų, kad bus pasiekta, nedavė.

Duok Dieve to tikslo pasiekti, nerimas didelis. Nes planą tik kitamet, pasirodo, parengs, o kada įvykdys – niekas nežino. Šiais metais išleistoje proginėje 2 eurų monetoje pavaizduotoje Vilniaus panoramoje Gedimino bokšto nėra. Aišku, tai tik sutapimas.

Sugrįžusių valdžios profesionalų laukia dar daug šlovingų darbų. Tuoj šildymo sezonas, reiks mokėti didesnę kainą už šildymą, kurią, kaip Premjeras sako, tie, kurie padidino, kada nors sumažins, kai nutars kaip tą sunkų darbą padaryti. O ir artėjanti „Sodros“ reforma ko verta.

Iš tų, kurie moka į antrąją pensijų sistemos pakopą, paims ir padidins pensijas. Atimti ir padalinti – jie nieko daugiau juk nemoka. Jau matau prie Vyriausybės dvi įtūžusias minias su plakatais. Viena – tų, iš kurių atėmė, kita – pensininkų, nepatenkintų, kad mažai padalino.

Ruduo. Tuoj bus metai praėję. Kas jūsų gyvenime pasikeitė? Kas bent pradėjo keistis? Kas bent pasakyta svarbaus ir konkretaus, įgyvendinamo ir esmingo? Kad pajustum – tai tikra ir tikrai bus, ir tikrai pagerės, ir bus laisviau kvėpuoti?

NeVilniaus Lietuvoj, kuri viską ištveria ir atkuria nepriklausomybes, sugrubusiom rankom kaimo bažnyčiose meta pusę euro į aukų dėžutę? Netelevizijų Tėvynėj, kuri sunkiai dirba, geria ir mušasi, myli, verkia naktimis tamson, tikisi ir nebetiki, išvažiuoja, kurios niekas nemato ir nerodo, kuri Lietuvos neapkenčia ir bijo prarasti?

Kur visi mes lekiam, kas pasakys man? Klausiat, kaip tai galima, kiek tai tęsis ir kas bus? Galima, nes taip gali, tęsis kol baigsis, ir niekas nežino, kas bus. Tai yra mūsų gyvenimas.