Vandens „dresuotojas“ Urniežis: kai esi tempiamas žemyn, baimės akys pasidaro didelės

„Šis projektas todėl ir yra eksperimentinis, nes rezultatas iš dalies nenuspėjamas. Tai irgi turi savo žavesio. Nesame aktoriai ar baleto šokėjai, bet žiūrovams taip pat atiduodame duoklę, – juos žavėdami arba stebindami savo kūriniais. Technologiniai išradimai, greitai tobulėjanti technika skatina ieškoti naujų iššūkių. Turi bėgti, užbėgti įvykiams už akių, kad žiūrovas dar nebūtų nieko panašaus matęs“, – kalbėjo „Video Architects“ vadovas Linartas Urniežis. Jis su komanda tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tiltų vilniečiams per „Sostinės dienas“ dovanos vaizdingą pasakojimą apie povandeninį Neries pasaulį ant judančio ir gyvo vandens ekrano.

Turi svajonę ant vandens paplukdyti visą orkestrą ar baleto trupę

Patirties su trimatėmis projekcijomis ant pastatų jau esate įgiję, vilniečiai atsimena Kalėdų pasaką arba Elnio Devyniaragio kelionę ant Arkikatedros sienos, o kaip su vandeniu? Ar „Neries baletas“ yra naujas jūsų komandos bandymas įvaldyti šią medžiagą ir paversti ją ekranu?

Dažniausiai mūsų projektai yra mišrūs, tarptautiniai. Čia daugiausia dirbame Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Su vandeniu anksčiau turėjome keletą projektų Skandinavijoje, todėl turime savo įrangą. Ją atsivežėme ir prie Neries kranto, – galingą vandens purkštuką, kuris prie gerų oro sąlygų ir tinkamo gylio kelia vandenį į 15–18 metrų aukštį.

Taigi patirties turime, bet kiekvienas mūsų projektas yra unikalus ir skiriasi jo turinys. Jį paruošti yra nelengva, nes vandens paviršius yra labai specifinis. Vanduo iškraipo vaizdą, jis pastoviai kinta, tam tikri elementai kaip objektai ar tie patys baleto šokėjai turi būti dideli, stambūs be papildomo fono, gerai matomi ir atpažįstami.

Pasaulyje tokios vandens projekcijos nėra naujiena, bet kiekvieną kartą idėjinis jos išpildymas ar pritaikymas yra unikalus. Turėjau tokią lengvą svajonę daryti performansą su gyvais žmonėmis ant vandens: visą baleto trupę arba simfoninį, kamerinį orkestrą priplukdyti prie ekrano, kad vanduo sukurtų jų pasirodymui scenografiją.

Iš dalies gal atsikandome tų projektų ant pastatų ar standartinių paviršių, kai mus prašo per miesto šventes padaryti panašiai, ką jau yra matę. Patys norėjome paeksperimentuoti, 3D iliuziją perteikti ant kito paviršiaus, todėl pasirinkome vandenį.

Žinojome, kad šiam pasirodymui turinį reikės ruošti specialiai. Šiam ekranui nepritaikysi standartinių projektorių ar standartiškai filmuotų medžiagų. Todėl baletą norėjome nusifilmuoti po vandeniu ir šokėjams suteikti nesvarumo būseną.

„Video Architects“ atlieka tik techninį „Neries baleto“ išpildymą ar kūrė ir jo turinį?

Komandoje turime pastovių narių, kurie filmuoja ar kiekvieną dieną daro eksperimentinius eskizus, „konceptus“, kurie išlenda arba neišlenda į dienos šviesą. Tiksliniams didesniems projektams suburiame daugiau žmonių, turinčių patirties tam tikrose srityse.

Tarkime, narus, kurie atlieka dvi funkcijas, dirba tiek operatoriais, tiek gelbėtojais, trijų metrų gylyje filmuojamiems žmonėms paduoda deguonies, arba tokius, kuriems tenka kurti specialų apšvietimą po vandeniu. Aš, kaip kūrybos vadovas, komandai pristatau idėjos aprašymą ir tada galvojame, kas kurią dalį gali patobulinti, remdamasis savo patirtimi.

„Kai esi tempiamas žemyn drabužių svorio, baimės akys pasidaro didelės“

Jau esate turėję bendrų projektų su baleto šokėjais. Šįkart juos irgi rinkotės neatsitiktinai, nes žinojote, kad jie geriausiai išpildys turimą idėją?

Mano mama yra muzikantė, ji mane nuo mažens tempdavosi į visokius koncertus, teatrus. Nemėgau baleto, nesuprasdavau aš jo.

Kai teko padirbėti Nacionaliniame operos ir baleto teatre su videoprojekcijų išpildymu, žinokite, įsimylėjau aš tą baletą. Jis man dabar yra artimas, aiškus, žinau šokėjų judesius, kokias žinutes jie siunčia auditorijai ar ką reiškia visa choreografija.

Baleto šokio plastika ir elementai yra klasikiniai, bet gali ir moderniai žiūrėtis. Taigi kitos alternatyvos šiam projektui nemačiau, tik baletą.

Kiek baleto šokėjų atrinkote filmavimui, ar reikėjo juos įkalbinėti atlikti šokį po vandeniu?

Darėme nedidelį šokėjų kastingą. Iš pradžių daug kas sakė, kad tikrai tai gali ir jokių problemų nebus. Įšokus į baseiną, kai esi tempiamas žemyn drabužių svorio, dekoracijų, būni apjuostas šydų, tada baimės akys pasidaro didelės.

Atrinkome dešimt labiausiai tam tinkančių žmonių, kurie nebijojo eksperimentuoti, tačiau pagrindiniai buvo šeši. Patys šokėjai sakydavo: atrodo, viską žinai, o panėrus po vandeniu, tamsos šydas ant akių užeidavo, vienintelė mintis buvo, kaip įkvėpti oro, o ne kaip plastiškai, kokybiškai atlikti šokio judesį.

O mums dar reikėdavo spėti juos panirusius nufilmuoti, taigi galvos skausmo buvo tikrai nemažai. Viskas pamažu įsivažiavo, o filmavimas baigėsi dviejų šokėjų bučiniu. Tai akivaizdžiai parodė, kad jie įsijautė į savo vaidmenį.

Apie šokėjų iššūkius baseine papasakojote, o kokius teko įveikti jūsų komandai?

Neįsivaizdavome, kaip atrodys galutinė medžiaga, kurią reikės padaryti labai greitai ir kokybiškai, rizikuojant žmonių sveikata. Filmavome Jaunimo (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro Vilniuje – red. pastaba) baseine, o jį visą reikėjo iškloti juoda medžiaga. Mums reikėjo prarajos, gylio, begalybės.

Vietoje kai kas keitėsi, reikėjo daryti sprendimus iškart, sugalvoti, kaip apeiti dalykus, kurių nenorime, – blikus, atspindžius, šviesos driūžius, spindulius po vandeniu, kurie akino. Daug ko, dirbdami prie projekto ir išmokome, bet jam ruošėmės iš anksto, kad kuo mažiau būtų gaištama laiko.

„Neries baletą“ žiūrovams parodyti užtruks penkiolika minučių, o kiek laiko prie jo dirbote?

Epizodiškai dirbome apie pusantro mėnesio. Prie tokių projektų jau esame įgavę patirties. Jų nedarome staigiai, per savaitę, o kaskart į gautą rezultatą pasižiūrime vis kitomis akimis. Po pirmojo montažo jis atrodo gerai, o vėliau peržiūrėjus, norisi dar ką įnešti, pridėti.

Pasirodymas truks penkiolika minučių, bet jis bus kombinuotas. Norime šiek tiek išnaudoti lazerines technologijas, todėl prieš „Neries baleto“ seansą bus lengvas lazerių intro.

„Lietus mums tiktai pagelbėtų, o vėjas tikrai pablogintų“

Jau sakėte, kad Neris nėra gili upė, o pasirodymui reikia nemažo gylio. Ji ilgai buvo nusekusi, tik pastaruoju metu patvino. Gerai, nes dabar lengvai išpildysite sumanymą?

Neries vanduo buvo tikrai nemažas galvos skausmas. Kreipėmės į žmones, kurie valo upę, prižiūri jos gylį, todėl mintinai žino visas Neries duobes. Jiems dėkojame už pagalbą, nes mus konsultavo ir padėjo labiau pažinti upę ir jos povandeninį pasaulį, kuris, šiuo atveju, mums buvo tikrai aktualus.

Įvyko toks lengvas stebuklas. Vanduo pakilo, matyt, dėl baltarusių, kurie savo šliuzus atidarė, o buvęs kritinis Neries lygis galėjo mums tapti daug didesniu iššūkiu. Viskam tikslingai ruošėmės, purkštukus persikėlėme, persiderinome, pasidarėme specialų karkasą, trosus, skaičiavome apkrovas.

Šiukšlės buvo irgi didžiulis iššūkis. Mūsų įranga nebuvo pritaikyta judančiam upės vandeniui. Dažniausiai vandens projekcijas darydavome ežere, kur vanduo yra stovintis, ten paprasta įversti vadinamą plaukiojantį pontoną, kuris siurbia vandenį.

Čia reikėjo įrengti specialias atitvaras upės plukdomiems medžiams ir žolėms, kad jos vanduo taptų kuo švaresnis, kuo aukščiau pakiltų į viršų.

Ne tik vandens gylis svarbus geram pasirodymui, bet ir oro sąlygos. Kokios galėtų jį tikrai apsunkinti? Lietus?

O lietus kaip tik, atvirkščiai, mums padėtų. Dulksna, lietaus lašai ir yra mūsų„arkliukas“. Mums reikalinga kuo didesnė vandens lašelių siena, ant kurios mes ir transliuojame videoprojekciją.

Lietus mums tiktai pagelbėtų, o vėjas tikrai pablogintų. Jis įtakoja fontano kryptį ir aukštį. Tikėsimės, kad vėjai mums bus palankūs, kad nepūs stipriai ir „nenešios“ ekrano į visas puses.

Prieš kiekvieną pasirodymą, o jų vėlų šeštadienio vakarą vyks keturi ar penki, greičiausiai jums bus daug nervų dėl permainingų mūsų orų, nes rezultatas kaskart bus kitoks. Kada juo patys galėsite pasidžiaugti? Kai visi pasirodymai baigsis?

Vandens ekranas ir projekcija yra nestabili ir neprognozuojama sistema. Vandens ekranas yra gyvas, kintantis, banguojantis. Būna niuansų dėl vaizdo ryškumo, kokybės, išplaukimo, juos kartais bandome vietoje paderinti, kad geriau, kokybiškiau žiūrėtųsi. Šis projektas todėl ir yra eksperimentinis, nes rezultatas iš dalies yra nenuspėjamas. Tai irgi turi savo žavesio.

Nesame aktoriai ar baleto šokėjai, bet žiūrovams taip pat atiduodame duoklę, – juos žavėdami arba stebindami savo kūriniais. Didžiausia euforija yra tada, kai žiūrovas yra patenkintas. O kai užsakovas yra patenkintas, čia jau euforijų euforija, prisidedanti prie bendro džiaugsmo.

Bet daugiausia dirbame dėl žmonių, o jie jau yra nemažai matę. Vilnius yra inovatyvus miestas, čia daug projektų jau daryta, todėl nustebinti šiuolaikinį vilnietį yra nemažas iššūkis. O kai vilnietis laimingas, tada ir mes laimingi. Tiesa, per tą penkiolika minučių, kol rodome projekciją, tai yra atsakingas darbas, reikia didžiulės koncentracijos, kad viskas vyktų kuo sklandžiau.

Vandenį jau pajungėte savo projektams, kokią stichiją dar norėtumėte įvaldyti?

Svajonių yra tikrai daug. Ant pastatų, pastatuose, ant vandens projekcijas darėme, o norėjome pabandyti po vandeniu. Dar yra minčių „užmappinti“ skulptūras po vandeniu, projektuoti vaizdą ant judančių paviršių, tarkime, gyvūnų.

Technologiniai išradimai, greitai tobulėjanti technika skatina ieškoti naujų iššūkių. Turi bėgti, užbėgti įvykiams už akių, kad žiūrovas dar nebūtų nieko panašaus matęs. Labai džiaugiuosi, kad pas mus atsiranda užsakovų, kurie perka eksperimentus. Lenkiame galvą prieš juos, kad jie mumis pasitiki. Taip eksperimentuodami, pasiekiame naujų atradimų tiek mums, tiek jiems ir pačiai visuomenei.

Stengiamės ieškoti įvairiausių naujų sprendimų, net įprastame koncerte siekiame įnešti kažką naujo, nematyto ar ko patys dar nesame darę. Pirmiausia ieškome kuo didžiausių iššūkių sau, kasamės sau duobę. Paskui „verkiame“ prieš renginį, kad per daug prisigalvojome, bet tai ir yra stimulas stengtis, – sakė L. Urniežis su komanda vilniečiams pristatęs „Neries baletą“.

Penkiolikos minučių seansus dar galima pamatyti šį šeštadienio vakarą nuo 23 iki 1 valandos nuo dešiniojo Neries kranto, tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tiltų. Pasakojimas apie povandeninį sostinės pasaulį ant judančio upės vandens ekrano yra bendra „Video Architects“ ir Vilniaus miesto savivaldybės dovana miestiečiams „Sostinės dienų“ proga.

Vandens „dresuotojas“ Urniežis: kai esi tempiamas žemyn, baimės akys pasidaro didelės

Linartas Urniežis
+9